Kalba iš esmės yra tikrovės kopija, kurios dalimis galima manipuliuoti savo mąstyme. Kadangi ši kopija labai tiksli, ja išsemiamas visas tikrovės turinys. Iš to seka kelios išvados: žinant kalbą kaip visumą, galima nujausti didelę dalį mąstymo turinio, kiek jis susijęs su išorine ir vidine sąmonės dalimi. Visi mąstymai juda šiuose rėmuose ir iš jų išsiveržti – neįmanoma. O tai uždeda didelius apribojimus žmogaus elgesiui. Elgesį riboja pirmiausiai pasaulis, tada galimos minčių formos. Todėl užsiimant žmogaus modeliavimu, kalbos paslaptis išmanyti labai svarbu.
Kalba veikia kaip išeinanti seka ir įeinanti seka iš objekto perspektyvos. Išeinanti seka domina kaip informacijos šaltinis, įeinanti seka kaip poveikio priemonė, kuria bandoma paveikti žmogaus sprendimus ir elgesį. Šiame įraše poveikis žmogui manęs nedomina, todėl sutelksiu dėmesį į informacijos klausimą, nes jis labai svarbus vystant empatijos gebėjimą. Empatija yra gebėjimas įsijausti į žmogų ir numatyti jo vidines mintis, jausmus, būsenas. Kaip jau sakiau, vienas iš būdų yra kalba, kitas – iš pasaulio kylantys galimybių apribojimai (veiksmų ir reakcijų).
Išeinanti seka naudotina kaip informacijos šaltinis apie žmogų, kuria jis pats dalinasi su kitais. Ta informacija ne visada gali būti tikra, patikima, tad svarbu pastebėti atvejus, kai žmogus bando gudrauti. Tačiau informaciją galimą gauti ne tik iš žmogaus tiesiogiai, tačiau ir netiesiogiai, naudojant spėjimą. Kalba turi ribotą elementų skaičių, tarkime 10. Visi šie elementai kartu paėmus parodo galimybes, kurių rėmuose įmanoma judėti; konkretus elementas, vienas iš dešimt, yra faktas. Empatijos uždavinys susiaurinti galimybių skaičių iki minimumo ir pamatyti konkretų kalbinį minties turinį.
Žmogus dažniausiai mąsto apie praeitį, dabartį ir ateitį. Mąstymas apie praeitį vadinamas atsiminimu, kurio metu iš kaupiamosios sąmonės išskleidžiami išsaugoti vaizdiniai. Mąstymą apie dabartį galima pavadinti esamojo laiko refleksija, reakcijomis. Mąstymas apie ateitį vadinamas planavimu. Yra du atspėjimo variantai: kai turinys matomas realiuoju laiku ir kai turinys atspėjamas sisteminiu būdu, bet atsietai nuo laiko skalės. Pavyzdžiui, imame visą dieną ir darome prielaidą, kad žmogus mąstė visais trimis minėtais būdais, bet nekonkretizuojant laiko, nes svarbu ne laikas, bet mąstymo turinys, kurį bandoma empatijos metodu atspėti.
Galima samprotauti taip: per konkrečią dieną žmogus 11 kartų prisiminė tolimesnę arba artimesnę praeitį, buvo atitinkamos nuotaikos ir būsenos prisiminimo metu – linksmas, liūdnas ir t.t. 80 proc. laiko reagavo į dabarties momento situacijas, jas reflektavo. Ir 15 proc. laiko – planavo ateitį. Tai gali būti tiek šios dienos planavimas, savaitės, mėnesio ar viso gyvenimo rėmuose. Jeigu telepatija ne fenomenologinė, realus laikas nedomina, domina tik numanomas mąstymo ir visos sąmonės turinys. Galima bandyti įvertinti ar sąmonė pribrendusi dideliems pokyčiams, sprendimams, ar žmogus patenkintas gyvenimu ir paprasčiausiai plaukia pasroviui, geriau ar blogiau atlikdamas savo funkcijas.
Daug kabliukų galima gauti iš išeinančių sekų, to ką žmogus pasako kitiems, iš elgesio ir iš bendro gyvenimo konteksto. Dažniausiai žmogus sau jautraus turinio neviešina ir šį turinį tenka atgaminti pačiam, naudojant savo analizės priemones, kaip pagrindinį metodą naudojant kontekstą ir žmogaus padėti tame kontekste. Ar situacija jį tenkina, ar jis bet kokiomis priemonėmis bando iš tos situacijos iššokti. Kai žmogus nežino, kad yra skenuojamas, apsaugos priemonių ir klaidinimo nenaudoja, kai žino – į arsenalą įtraukiami manevro elementai.
Apibendrinant tokį sąmonės turinį, galima sakyti kad yra: rodomoji sąmonė, kuri gali būti nukreipta į dabartį ir ateitį; ir kaupiamoji sąmonė, kuri nukreipta į praeitį; valdomoji sąmonė, vykdo susikurtą planą, orientuotą į gyvenimą ateityje. Kaip pagrindą įmant kalbą, šios orientacijos išreiškiamos kalbos gramatiką, o ypač veiksmažodžių laikais. Kai žmogus prisimena praeitį, mąstyme dominuoja veiksmažodžiai, turintys turi būtojo laiko gramatiką; kai reaguoja į dabartį – esamojo laiko; kai apmąstoma ateitis, semantikos centre dominuoja būsimojo laiko formos. Tai gali reikštis tam tikru gramatikos semantikos jausmu, arba konkrečiomis morfologinėmis formomis.
Dėl šios priežasties labai svarbu turėti galvoje visą gramatikos schemą ir slankiojant vaizdiniu slankikliu, nustatyti jį toje galimybės vietoje, kur manoma yra sąmonės turinys. Taigi, pirmiausiai turima pati minties forma, tada gramatinė forma, kuri atspindi, kokia kryptimi nukreiptas mąstymas ir kokią veiksmo laiko struktūra. Tokia yra veiksmo, arba veiksmažodinė dalis.
Tačiau yra ir daikto, struktūros ir veikėjo vaidmenų dalys, kurios pasako kas yra veikiantis subjektas ir kas yra veikiamas objektas. Kitos visos dalys ir vaidmenys tik papildo šią pagrindinę struktūrą. Iš esmės, yra viena substancija, kuri savo viduje sąveikauja su savimi ir šios sąveikos metu išsiskiria sąveikos subjektas ir sąveikos objektas. Todėl savo sąmonėje reikia matyti tokią struktūrą: substanciją kaip vienį; tada substanciją padalintą į individualius daiktus; galiausiai, tarp daiktų vykstančias sąveikas, kurios paverčia juos į veikėjus arba veikiamuosius. Kuriant tokį vaizdinį, nebūtina apsiriboti kokiu nors tikrovės fragmentu, turi būti matomas su pasaulio vaizdiniu susietas visas vienos kalbos žodynas – minimum 100 000 žodžių.
Tie žodžiai turi būti suklasifikuoti į kategorijas, kad lengviau būtų judėti po schemą ir bandyti nustatyti slankiklį toje vietoje, kur manoma yra minčių turinys ir tema. Pavyzdžiui, žmogus dažniausiai prisimena savo gyvenimą, kitų žmonių gyvenimus, vietas, kalendorių, įvykius; toliau informaciją iš knygų, filmų, žiniasklaidos, pavyzdžiui, netiesiogiai žino, kad tais ir tais metais kažkur vyko karas ir pan. Žodžiu, mąstymas dažniausiai pririštas prie žmogaus pasaulio, prie santykių tarp žmonių ir atsiminimuose šie dalykai dominuoja.
Pasaulio dalių kategorijas galima pavaizduoti kaip šioje schemoje:
Grįžtant prie išeinančių sekų, kurios gali būti pasakytos arba parašytos, žmogus gali naudoti daug sąmonės procesus atspindintį turinį, įvairius psichizmus. Šis metodas ištarmėms suteikia daugiau subjektyvumo. Jeigu visi psichizmai pašalinami ir gaunamas grynas, nuogas, faktinis veiksmas, tai tekstas įgauna objektyvumo įspūdį. Tačiau reikia neužmiršti, kad tokia gramatika ir žodynu galima manipuliuoti, fantazijas pateikiant kaip realybę. Todėl reikia gerai išmanyti gramatikos psichologiją ir nesileisti mulkinamais. Vien tiesioginė nuosaka, būtasis kartinis arba esamasis laikas, atlikties veikslas, negarantuoja, kad tai, kas išreiškiama žodžiais yra tikrovė, nors naudojama tikrovės aprašymo gramatika. Psichizmų iš teksto išėmimas yra galimas klastojimo atvejis, nes didžiąją dalį informacijos žmogus tik „mano“, „tiki“.
Dar viena pastaba. Visose kategorijose žodynas asocijuojamas su pliusiniais žodžiais, gramatika, minusiniais ir neutraliais. Į tam tikrą dalį galima žiūrėti teigiamai, neigiamai arba objektyviai. Pirmi du atvejai pagrįsti vertinimu, o trečias yra tikrovės pažinimas, kuris turi būti neutralus. Šitie semantiniai lopiniai, dažnai būna tiesiogiai susieti su subjekto ir objekto dydžio vertinimu jų priešstatoje. Subjektas gali įsivaizduoti, kad jis yra daug didesnis už objektą arba objektas daug didesnis už subjektą, visą tai suprantant perkeltine prasme.
Imkime tokias schemas: aš didelis, tu mažas, vertinamas negatyviai – tada sukuriama patyčios, pajuokos būsena. Aš mažas, tu didelis, bet vertinamas negatyviai – sukuriamas monstro, sukeliančio neapykantą ir tuo pačiu baimę būsena. Ir t.t. Galimi įvairūs turiniai ir to turinio deriniai mintyse. Kaip jau galima buvo suprasti, mintys turi ne tik savo pasauliškąjį turinį, bet ir emocijas, jausmus, į kuriuos tos mintys yra įterptos. Todėl norint empatijos būdu suprasti ir atspėti žmogų, turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Kuo mažiau informacijos apie žmogų turima, ir kuo daugiau vertinime spėjama iš formalių galimybių rinkinio, t. y., jeigu jos nesusiaurintos objektyviais faktais, tai darbas būna iš tiesų sunkus. Ir čia tenka naudotis tik bendrąja homo sapiens psichologija, žinant apskritai kaip elgiasi bendrinis žmogus. Tai irgi daug, nes žmogus labai kruopščiai ištyrinėtas.
Empatijos gebėjimas priklauso ne vien nuo metodų žinojimo, bet ir nuo gebėjimo atvaizduoti, susikurti t-sensoriumą (telepatinį sensoriumą). Kai norima pajausti konkretų artimą žmogų, daug informacijos galima gauti paprasčiausiai klausiant žmogaus. Jeigu žmogus nelabai gerai pažįstamas – klausiant tų, kurie pažįsta.
Pats abstrakčiausias kontekstas yra vieta, laikas ir būsena, taip pat praeities bagažas, kuris nuolat išskleidžiamas sąmonėje. Taip pat galima įvertinti ar žmogus daugiau svajoja apie praeitį arba ateitį, ar daugiau konkrečiai veikia ir imasi priemonių, protą ir mąstymą naudodamas tik kaip instrumentą. Toks žmogaus interpretavimas – labai svarbus.
Filognozijos pradinė mokykla 