Organizaciją įprasta vaizduoti kaip hierarchinę piramidę, kurioje valdžia ir įtaka padalinta taip, kad daugiausiai jos turi viršuje esanti mažuma, tuo tarpu tie, kas yra piramidės apačioje – jos turi mažiausiai. Tačiau realiame gyvenime mes jokių piramidžių nematome, nes, tiesą sakant, gyvename ant plokščio žemės paviršiaus ir visi esame vienodame lygyje. Valdžia ir įtaka yra paskirstyta kitaip. Ant paviršiaus yra tam tikros zonos, kuriose sukoncentruotos kontrolės grupės, kurios priima kitų žmonių gyvenimus lemiančius sprendimus. Ir bet kokiam laisvam žmogui prie šių zonų priėjimas ribojamas.
Tai yra, turimos viešos zonos, kurios prieinamos visiems ir kuriose gali dalyvauti bet kas ir yra uždaros zonos, į kurias praeina tik tam tikri žmonės, kurie susitarę savo įtaka nesidalinti su kitais. Kitaip sakant, jeigu esi „pašalinis“ su tavim niekas nešneka – paprasčiausiai pašalina iš uždaros teritorijos. Negana to, čia gali būti netgi draudžiama patekti ir bandyti įtakoti. Tam turimos apsaugos sistemos, kurios filtruoja visus, kurie čia gali įsibrauti. Tokios zonos pirmiausiai yra uždaros organizacijos, kurios turi vidinę tvarką ir kurios kontroliuoja aplinkui esančius žmonės per savo įtakos sferas.
Taigi turima ta pati sistema, kur valdo mažuma, o dauguma paklūsta ir dvi schemos, kuriomis ji atvaizduojama. Bandoma pateikti, kad tai vienintelis galimas organizavimo principas, kurio esmė – išstūmimas į išorę, suobjektinimas, apribojimas ir eksploatavimas kaip paprasto gamtinio resurso. Visos valstybės tvarkomos tokiu nedalyvavimo, išstūmimo principu, net jeigu vaidinama „demokratija“. Mažumos grupelė valdo, o visi kiti tiek apduję nuo smegenų pudrinimo ir propagandos, kad nesugeba pasipriešinti. Žmonių įtraukimas į procesą, dėl didelio skaičiaus ir žmonių „neišmanymo“ laikomas neįmanomu.
Žmones paklusti priversti ne taip lengva. Tačiau faktas tas, kad priversti yra įmanoma. Iš dalies tai aiškinama natūraliais žmonių skirtumais, bet jie iš tikro ne tokie svarbūs kaip vaizduojami. Jeigu konkrečiose situacijose atrodo, kad tai svarbiausias faktorius, tai būna sukelta dirbtinai, tam tikromis specialiomis priemonėmis, kuriomis slopinama žmonių sąmonė. Žmonės įtikinami, kad jie niekam tikę, ir kad geriausia jiems patiems, jeigu pripažįsta „protingesnių“ valdžią. Kitas argumentas, visi spręsti negali, nes tam reikia sutarimo, kuris esant dideliam skaičiui neįmanomas, o be sutarimo – kiltų chaosas ir susiskaldymas. Čia daroma prielaida, kad geriausių sprendimų visada būna ne vienas bet keli, todėl vieniems pasirinkus vienus, kitiems kitus – neišvengiamai kyla konfliktas. Todėl išrenkama grupė, kuri šį darbą padaro už visus kitus, kurie tik turi paploti arba jeigu nesutinka – patylėti.
Bet problemos dažniausiai kyla tada, kai susiduria globalinės sąmonės, mąstančios iš visų resursų perspektyvos, o ne remdamiesi tuo, ko reikia čia ir dabar, konkrečiai jų gyvenimui. Toks mąstymas orientuotas į ekspansiją, galios plėtimąsi, kurios apribojimas kokioje nors vietoje kelia nepasitenkinimą ir norima pašalinti bet kokias kliūtis plėtimuisi. Nesutaria dažniausiai žmonės, kurie iš gyvenimo ir kitų įpratę reikalauti labai daug, kurie sau nori pasiimti viską. Nedidelės grupės, kurios domisi tik svarbiausiomis materialinio išgyvenimo sąlygomis ir kurioms užtenka to, ką jie turi, konfliktuoti nelinkusios.
Kita vertus, problemų daugėja augimo situacijoje, kai žmonių skaičius didėja, o ištekliai lieka tie patys. Atsiranda stoka ir ji vis labiau stiprėja. Taip susikuria stokos civilizacija, kurios pagrindinis uždavinys yra kontroliuoti ir paskirstyti išteklius. Tame procese negali dalyvauti visi, nes tada reikėtų skirstyti lygiai, o lygus skirstymas reiškia, kad sumažėja kiekvieno gaunama dalis. Kiti, jeigu jie nori gauti daugiau – turi atimti iš silpnesnių. Istoriškai tai institucializuota sistema, kuri tokį apvogimą vykdo organizuotai. Daugiausiai gauna tie, kurie turi daugiausiai valdžios, o pagal piramidės schemą jos daugiausiai yra piramidės viršuje.
Šita viršuje esanti schema rodo du istorinius, socialinius dėsnius: a) laikui bėgant žmonių skaičius auga, b) vis didėjantis žmonių skaičius sukuria organizavimo poreikį. Tai sukelia visus neigiamus padarinius – ir tuos kuriuos jau aprašiau, ir daugelį kitų. Jeigu organizavimas griežtas, iš žmogaus atimamas gyvenimas ir jis padaromas organizaciją aptarnaujančiu vergu. Laisvesnė organizacija leidžia turėti savo gyvenimą. Buvo įvairių laikotarpių, bet prašviesėjimai laikini ir trumpalaikiai. Tai paaiškinama labai paprasta priežastimi. Organizacija pirmenybę teikia plėšrūnui, nes jis daugiau šansų turi nugalėti konkurencijoje, o plėšrūnas iš esmės yra nusikaltėlis. Visose grupėse yra nusikaltėlių genetinės linijos, kurios nugali konkurencijoje ir formuoja grobuonio tipą. Tokie tipai visada susikoncentruoja organizacijos aukščiausiuose ešelonuose ir juos pašalinti būna labai sunku, nes jiems banditiškų metodų naudojimas būna įaugęs į kraują ir perduodamas iš kartos į kartą.
Horizontaliame modelyje tokios grupės formuoja uždaras sistemas, kurios neprileidžia svetimų, su svetimais paprasčiausiai nebendrauja, jiems nesuteikia jokių teisių į žodį. Tą žodį galima tik pasiimti. Tačiau, kad sugebėtum tai padaryti, turi pats tapti organizuotas ir plėšrus, o tai yra kontroliuojama ir visos galimybės užkertamos pačioje užuomazgoje. Šiam tikslui visos organizacijos turi savo žvalgybą ir įtakos zonas, kuriose kontroliuoja visus atskirus žmonės. Būti ne įtakos zonoje ir būti nekontroliuojamu, beveik neįmanoma, bent jau labai sunku. Jeigu nekontroliuoja mąstymo ir gyvenimo tiesiogiai, tai kontroliuoja išoriškai sekimu ir informacijos rinkimu, psichologiniu profiliavimu, turto kontrole ir t.t.
Taigi žmogui įteiginėjama, kad jis laisvas, žmogus gali pats tikėti, kad jis laisvas ir nekontroliuojamas, bet visi yra kokioje nors įtakos zonoje ir sekami organizacijų, kaip galimi konkurentai arba galimas išteklius išnaudojimui. Tai padaroma per masinio informacijos rinkimo ir šnipinėjimo sistemą. Sekama viskas, viešas ir privatus gyvenimas, ryšiai, santykiai, pažiūros, įpročiai, pomėgiai ir t.t., tikintis šia informacija kaip nors ateityje pasinaudoti. Taip pat, svetimoje įtakos zonoje negalima laisvai veikti, viskam reikia gauti leidimą ir sutikimą. Kai pradedi veikti be sutikimo, veikla persekiojama ir žlugdoma. Visa tai ateina iš uždarų zonų, kurios pažymėtos raudonai ir į kurias laisvam žmogui patekti beveik neįmanoma, tad belieka organizuoti savo atsakymus mėlynai pažymėtose zonose, kuriose vykdoma totalinė kontrolė.
Yra dar vienas niuansas. Organizacijos būna didesnės ir mažesnės, laisvos ir prarytos kitų. Taip pat tai reiškia, kad planetoje turi būti viena arba kelios galingiausios grupuotės, kurių įtakos zonos dengia visas žemesnes sritis, viešas ir pažymėtas raudonai arba mėlynai. Daugelis mano, kad tokios organizacijos visų prima yra valstybės, tačiau sąmokslo teoretikai tvirtina, kad yra dar galingesnės grupuotės, kurios veikia net virš įtakingiausių valstybių ir naudoja jas savo tikslais. Tokia grupuotė yra Vakaruose, kuri nori panaikinti smulkias valstybes, sukurti pasaulinę vyriausybę; yra rytuose, Rusijos įtakos sferoje; taip pat Azijoje, kur galingiausias žaidėjas yra kinų oligarchija. Visos šios grupuotės, viešos ir slaptos, visą Žemės rutulį pavertė savo mėlynai apibrėžta įtakos zona, ir kiekvienas žmogus, esantis šioje zonoje yra kontroliuojamas. Šiais laikais kontrolė pirmiausiai yra technologinė. Visi informacinių technologijų prietaisai yra dvigubos paskirties ir naudodami juos žmonės patys finansuoja savo sekimą.
Visa tai yra todėl, kad gyvename stokos civilizacijoje, kur būtina resursus skirstyti ir skirstyti nevienodai, taip pat prievartinėmis priemonėmis susidoroti su kylančiu nepasitenkinimu. Viskas būtų kitaip, jeigu gyventume pertekliaus civilizacijoje ir nereikėtų kovoti dėl ribotų išteklių. Gamtoje tai neįmanoma, bet išsivadavus iš gamtos, tokius išteklius gali atverti žinios ir mokslas. Tereikėtų atsisakyti kovos dėl ribotų išteklių mąstymo šablonų. Deja kol kas tokios žinios yra nepasiektos, negana to, ši pažanga yra ribojama, nes atpigus ištekliams valdžia prarastų savo įtaką. Dėl šios priežasties dirbtinai stabdoma pažanga, įvedamas sąmonės slopinimas, slaptinami atradimai. Pertekliaus, sukurto žinių, atsiradimas susilpnintų žmogaus grobuonišką prigimtį, sudarytų sąlygas išlaisvinti visus pavergtus ir išnaudojamus žmones. Kuo žinių lygis aukštesnis, tuo sąlygos tam geresnės.
Iš kitos pusės, gali atrodyti kitaip, kad žinios sukuria tobulesnes pavergimo priemones. Tačiau tai pereinamoji būsena, kol dar nepašalinta pagrindinė priežastis, kuri yra išteklių, energijos trūkumas. Tam reikia ypatingų proveržių, kurie išspręstų pagrindinius išteklių klausimus. Šiuo metu technologijos brangiai kainuoja. Žinios jas turi padaryti nemokamomis. Tai įvykus, galios principu pagrįstas mąstymas ir ekspansionizmas kitų sąskaita turėtų būti įveiktas revoliucija, pašalinančia uždaras zonas ant planetos paviršiaus.
Filognozijos pradinė mokykla 