Egzistencinė ir istorinė tiesa

Teiginių teisingumas arba klaidingumas logikoje priklauso nuo loginės struktūros. Jeigu prieštaravimo nėra, teiginiai teisingi, jeigu prieštaravimas yra – teiginiai klaidingi. Toks yra formalus teisingumo arba klaidingumo principas. Tačiau tikrovės tyrinėjimuose, nesvarbu koks jis būtų, paprastas ir savarankiškas ar mokslinis, tokių formalių principų neužtenka. Teiginio teisingumas pagal formalius kriterijus, netenkina tada, kai norime sužinoti ne tik iš samprotavimo loginio pagrįstumo išvesdami, kad tai loginė tiesa, bet ir norime logiką susieti su tikrove. Kokios yra elementarios loginės sąlygos, kad loginė forma atitiktų tikrovę ir būtų pagrįstai laikoma tiesa? Turi būti atskirta samprotavimų logika ir faktų logika. Nes logiškai teisingai samprotauti galima ir apie dalykus, kurie tikrovėje neegzistuoja. O mes visada siekiame būtent jos.

Yra kelios pagrindinės tiesos rūšys. Aukščiausia tiesa vadinu absoliučią tiesą (veritas absoluta). Tačiau žmogaus sąmonei ši tiesa niekaip nepasiekiama, nes ji negali aprėpti visos tikrovės. Žmogui matomas tik nepilnas ir didele dalimi iškupiūruotas vaizdas, kuris turi atitikti tik minimalius kriterijus, kad leistų žmogui išlikti savo gyvenamoje aplinkoje. Žmogaus pasaulis labai ribotas, ir absoliuti tiesa yra už sąmonės gebėjimų ribų.

Tačiau yra ir žmogaus tiesa, kurią lygindami su absoliučia, turime vadinti santykine tiesa (veritas relationis). Tai yra žmogaus galimybė, ir siekiant žinojimo – pagrindinis orientyras. Santykinės tiesos buvo siekiama įvairiais būdais, ir iš šio siekio išsivystė skirtingos sąmonės formos. Pirma buvo mitologinė ir religinė sąmonė, kuri turėjo savo pasaulį, savo logiką ir savo tiesą. Buvo manoma, kad žinoma tikrovės paslaptis ir ji nebuvo jokia siekiamybė. Tiesa buvo šitų formų atkartojimas ir tiražavimas. Dievų ir žmonių pasaulis buvo viskas ir neturėjo jokių egzistencinių paslapčių, tik siaurą nežinojimą, kaip neturėjimą konkrečios faktinės informacijos apie mąstymus ir įvykius dievų ir žmonių pasaulyje.

Po to atsirado filosofinė sąmonės forma. Ir jos pagrindinis akcentas buvo nežinojimas, tiesos neturėjimas (suspenduojant visus nekritiškus tikėjimus) ir buvo svarbus ne visuotinai priimtų formų atkartojimas, bet tiesos siekimas. Pasiekti tiesą galima tiriant tikrovę ir apie ją mąstant, su sąlyga, kad laikomasi bent minimalių teisingumo loginių kriterijų. Šitaip buvo tikima, kad galima siekti žinojimo ir tiesos įsigilinant į supantį pasaulį, visuomenę ir žmogų. O tai, kas su šiomis pakankamai griežtomis sąlygomis nesuderinta, buvo paliekama nežinomybei. Tapo teisėtas agnosticizmas, nebandant viskam, kas nesuprantama, neaišku ar nežinoma primesti savo fantazijų.

Šią taisyklę suabsoliutino šiek tiek vėliau atsiradęs mokslas, kuris siekė tiesos savo naujoviškais ir praktiškai pasitvirtinusiais metodais. Mokslas atrado „liniuotės“ tiesos principą, kuris tapo universaliu mokslo šablonu, kai filosofijoje buvo priešingai, – saugomas individualumas. Aišku, tada kyla konfliktai ir kova tarp sektų, mokyklų ir atskirų krypčių. Ši filosofijos kultūrinės formos savybė buvo nepalanki universalios filosofijos atsiradimui, ir net individams kovojant ir siekiant „valdžios“, absoliuti filosofinė valdžia niekada neiškovojama. Nebent paskelbus kokią nors ideologiją absoliučia tiesa, buvo stengiamasi sudoroti visus kitus filosofinius „individus“. Tai daugiau būdinga politinei sferai, kurioje vyko nuožmi kova dėl valdžios. Tuo tarpu mokslas buvo paverstas universaliu šablonu ir iš karto „suvienijo“ visą žmonių rūšį. Nėra individualių formų bei šablonų, ir mokslas, jeigu jis teisingas arba yra Tiesa, tai galioja visiems be išimties.

Mokslo tiesa taip pat yra ne stabilus vaizdinys, be jis apima vis tiksliau ir vis didesnę sferą ir šitaip šimtmetis prie šimtmečio artėja prie „absoliučios“ tiesos, kurią aš vadinu „liniuotės tiesa“, kuri gaunama mato ir skalės principu ir juo apibrėžia teiginių tikrareferenciją.

Elementari tiesos struktūra

Loginėse tiesos formulėse svarbiausias elementas yra tikrovė. Be jos nėra prasmės kelti tiesos klausimą. Jeigu nebūtų jokios tikrovės, nebūtų ir tiesos. Tačiau būties iliuziškumo arba neegzistavimo galimybę aš suspenduoju, ir laikausi prielaidos, kad nepriklausomai nuo to, kiek ji žmogui yra prieinama, tikrovė yra. Tačiau pasirenkant šiame klausime žmogaus perspektyvą, tikrovė kaip tiesa natūraliai dalinasi į a) absoliučią tikrovę (realitas absoluta), kuri neprieinama žmogui ir b) santykinę tikrovę (realitas relationis), kuri yra žmonių sąmonėse atveriamas iškupiūruotas absoliučios tikrovės atvaizdas.

Visose santykinės tiesos formose, kurių pagrindinis pavidalas yra mąstymas (cogitatio), nors gali būti ir sakytinis arba rašytinis tekstas, ašis ir pagrindas yra santykinė tikrovė, kitaip sakant, formulėse ji yra pagrindinis elementas, kuris yra epicentras, iš kurio iškyla kitos aukštesnės, bet abstraktesnės būties formos.

Apžvelgus formulių kūrimui ir supratimui reikalingas prielaidas, galima pereiti prie pačios tiesos logikos ir jos formulių.

Žymėjimų sistema yra tokia:

Absoliuti tiesa (veritas absoluta) – Va.

Santykinė tiesa (veritas relationis) – Vr.

Absoliuti tikrovė (realitas absoliuta) – Ra.

Santykinė tikrovė (realitas relationis) – Rr.

Galvoju (cogito) – C.

Žmogus (homo), kuris suprantamas kaip mąstymas, rašymas, kalbėjimas ir kažko teigimas ar tvirtinimas, kad kaip nors yra – H.

Pagrindinė absoliučios tiesos formulė yra tokia:

Va (Rr ⊂ Ra)

Išverčiant žodžiais: absoliučios tiesos elementai yra absoliuti tikrovė ir jos poaibis – santykinė tikrovė. Kol klausimas neatsietas nuo pasaulio ir neperkeltas į žmogaus galvą, tol tiesa egzistuoja savo „virtualioje“ sferoje kurioje ji lygi tikrovei, kuri neatskiriama nuo savęs ir neperkeliama į jokią specifinę terpę, tokią kaip, pavyzdžiui, žmogaus mąstymas.

Bet absoliuti tiesa yra anapus žmogaus ir jam nepasiekiama, todėl ji mūsų nedomina. Svarbesnis klausimas yra santykinės tiesos formulė, kurioje mąstoma iš visai kitos perspektyvos ir, į kurią įeina tikrovės atitraukimas nuo savęs ir pavertimas suvokimo forma, pvz., mąstyme.

Vr{C(x = y) ∩ Rr(x = y)}

Santykinė tiesa (Vr) yra galvojimo (C) ir santykinės tikrovės (Rr) sankirta. Kitaip sakant, yra du būtini santykinės tiesos elementai: galvojimas ir santykinė tikrovė. Santykine tiesa atskirai negali tapti nei vien galvojimas C (ogito), kad x=y, nei atskirai Rr (realitas relationis), kuriame yra arba nėra x=y. Kitaip dar galvojimą galima skirstyti į tikrą ir netikrą:

Vr(C_⊃R)

Jeigu mąstymas turi santykinės tikrovės posistemį, ir jeigu jis sudaro tikrareferntinių ryšių poaibį, tai mąstymas yra santykinė tiesa. Jeigu šis posistemis tuščias arba yra užpildytas netikrareferenčiu turiniu, vien mąstymas negali būti laikomas tiesa. Visais atvejais lemiamą reikšmę turi tikrareferentinių santykių sistema. Pavyzdžiui, moksle tam naudojamos sugraduotos ir sukalibruotos skalės, su kuriomis vertinamas formulių tikrareferentiškumas. Patikrinimo ar žmogus sako tiesą, ar ne struktūrinė formulė yra tokia:

C{[Vr(H_⊃R)] ∩ Rr|x = y}

Šios formulės esmė tokia: laikau teiginį tiesa (Vr), nes teiginys, teorija („žmogus“) H ir tikrovė Rr sudaro mano patvirtintą tikrareferentinę sankirtą su tikrove. Šioje tiesos patikrinimo formulėje svarbiausi elementai yra tikrovės poaibio mąstyme pobūdis (tikrareferencija), susietas su tikrove Rr. Jeigu yra sankirta (dviejų aibių susikirtimas), tai galvojimą, teigimą, teoriją galima laikyti santykine tiesa.

Jeigu yra tik galvojimas ir tikrareferentinė sankirta nenustatyta, mes galime tik tikėti arba netikėti. Vertinant teisingumą, tai priklauso nuo daugelio įvairių tikrinamo bei tikrinančio žmogaus savybių ir nuo situacijų, kuriose jie yra.

Propaganda

Propagandos klausimas yra labai platus klausimas, todėl viso jo neliesiu. Ji gali būti trūkumų ieškojimas ir pašiepiamasis hiperbolizavimas, visokie similistiniai palyginimai ir t.t. Kartais propaganda yra visiškas melas ir dezinformacija, kai kas nors pateikiama kaip tiesa, nors neįrodytas joks ryšys su tikrove. Propagandistai dažniausiai remiasi tuo, kad, kaip minėta ankstesnėje formulėje, nėra galimybių patikrinti tikrareferentinę teiginių sankirtą su tikrove, ir lieka tik tikėjimas kažkokiu, pavyzdžiui, žurnalisto galvojimu.

Kartais norima išlikti tiesiu ir teisingu. Turima kažkokia loginėmis priemonėmis išvesta „tiesa“. Kad būtų įtikinamiau visi loginės sekos elementai paslepiami naudojant elipsę ir galvojimas (teigimas tekste, vadinimas) yra prilyginamas absoliučiai tiesai. Kitaip sakant, C = V, cogito lygu veritas, nežiūrint to, kad rodant tiesą, būtina parodyti ir tikrareferentinį ryšį su tikrove. Tikrovės posistemis labai svarbus. „Aš galvoju“ forma nepakankama, nes sankirtos tarp C ir V aibė gali būti užpildyta netikrareferentiniais faktais. Mulkinama paprastai: pasakoma C lygu V, o visos kitos dalys nes, nes, nes…ir t.t. nepateikiamos.

Tokia elipsė yra smegenų plovimo priemonė. Galvojimas gali būti visoks, ir jis nebūtinai yra absoliuti tiesa. Tačiau nemaža dalis žmonių nekritiški, atitrūkę nuo realybės, arba negali jos patikrinti ir net nesivargina. Priima „naujienas“ įtikėjimu ir sukuria iliuzinį burbulą rašo-skaitau-žinau-tiesa, o tikrovė kažkur išgaruoja.

• Pažinimas