Pagal mano vertinimus žmogaus sąmonės paslaptis bus įminta iki 2050 metų, o tai leis sukurti dirbtinę sąmonę turinčias gyvybės formas. Šiuo metu pakankamas realybės gylis nėra pasiektas, bet teoriniai pagrindai tam seniai yra. Žinoma, laukia sunkūs technologiniai sprendimai, su kuriais susidoroti bus galima naudojant ne tik žmogaus intelektą, bet ir dirbtinį intelektą (DI), pagrįstą kompiuterio algoritmais ir kitais resursais, ypač įvaldžius kvantinio kompiuterio technologijas. Kad tai nėra neįmanomas klausimas rodo ir pats žmogaus „principo“ teorinis supratimas.

Kaip pavyzdį imkime DI modelį, kuris kopijuoja žmogaus sandarą, tačiau be suvokimo sugebėjimo, kuriam reikalinga speciali materijos forma, kuri kol kas už dabartinės fizikos ribų. Pradėkime nuo to, kad jam reikalingi du pagrindiniai ekranai: vienas ekranas rodytų pilną vaizdą ir būtų pasaulis, o antras ekranas tik išskirtų pagrindinio ekrano fragmentą ir į jį iš atminties bloko projektuotų surinktą informaciją. Tai reiškia, kad prie dviejų ekranų reikėtų pridėti jungtį, kurią pavadinsime dėmesio algoritmu. Šitas algoritmas skaidytų pasaulio ekrano vaizdą į įvairius logiškus fragmentus ir projektuotų juos į mąstymo ekraną.

Tarkime pagrindiniame ekrane matomas peizažas, kuriame yra kelias, namas ir medis. Dėmesio algoritmas iš šio peizažo išrinktų medį ir projektuotų jį į antrą, mąstymo ekraną. Tai reikštų, kad pirmiausiai į jį sukoncentruotas dėmesys ir antrą, kad į dėmesio objektą projektuojama informacija iš atminties, kuri yra trečias blokas. Atminties ir dėmesio ekranas leistų objektą įvairiai skaidyti į dalis ir tas dalis jungti, papildant informacija iš atminties. Atminties blokas reiškia, kad reikalingas dar vienas algoritmas, kurį pavadinsime mokymosi, prilygstančio atminties kaupimui, algoritmu. Procesas būtų toks: suformuojamas vaizdas, dėmesys išrenka atskirą objektą, atlieka su juo manipuliacijas, jas įrašo į atmintį ir tada gali iš jos projektuoti tai, kas ten sukaupta. Toks išskirtas vaizdas ar schema, sujungta su atmintimi, būtų mintis, minties forma.

Vaizdinio mąstymo procesas galėtų būti valdomas trečio algoritmo, kuriam reikalingos skaidymo, jungimo ir siejimo su atmintimi funkcijos. Šitaip, nuolat vaizdiškai mąstant pirmo ekrano objektus, atmintyje būtų surinkta pilna pirmo ekrano struktūra, kuri būtų pasaulio struktūrinė kopija, esanti prote. Mintis būtų tik informacijos ištraukimas iš šios kopijos ir sujungimas su dėmesio objektu.

Visas sunkumas, aišku, yra ne vaizdo parodymas ar ekrano dalinimas. Šis procesas turėtu būti valdomas binariniu kodu, o tai sunkiausias dalykas. Binarinio kodo problema ta, kad su juo sunku išskirti ribas tarp objektų ir atskirus fragmentus suvokti kaip hierarchines visumas. Tačiau vaizdinis programavimas toli pažengęs. Tai rodo vaizdo redagavimo programos, kurias galima automatizuoti, ir tikiu kad tai seniai yra padaryta. Ypač reikalinga patirtis kuriant video žaidimus, kur labai svarbios įvairios manipuliacijos vaizdu. Tačiau konstruojant DI, kuris geba pamėgdžioti žmogaus mąstymą, reikėtų pasistūmėti dar toliau.

Tačiau čia dar nepilna sistema. Nes jai trūksta judėti gebančio proto. Judėjimui reikalinga kūno motorinis ekranas, kurį būtų galima apmokyti visų įmanomų DI kūno judesių, judėjimo schemų. Tos judėjimo schemos turėtų būti įrašytos į motorinę atmintį. Tada reikėtų DI išmokyti sujungti visus tris ekranus, juos koordinuoti. Vaizdinis mąstymas sukurtų judėjimo tikslą, judėjimo planą, tada motorinė atmintis ir protas paruoštų visas judesio schemas, ir sujungtų tas schemas su pasaulio ekrano formomis. Taip dirbtinis intelektas būtų apmokytas save suvokti ne tik kaip mąstymą, bet ir kaip judėti gebantį kūną, įstatyti tą kūną į pasaulį ir planuoti jame veiklą.

Tai jau sudėtingesnis klausimas, nes reikėtų aukštesnių gyvybės prisitaikymo prie pasaulio principų ir asmenybės struktūros, kuri turi tikslus, planuoja ir organizuoja veiklą jiems pasiekti ir t.t. Tam pirmiausiai turėtų būti sukurta fundamentalių poreikių hierarchija, tie poreikiai susieti su būsenomis, kad būtų akstinas juos tenkinti ir pan. Vienu žodžiu, DI turėtų įgauti bent minimalius žmogaus psichologijos bruožus. Tada jis priartėtų prie žmogaus, ir būtų padarytos užuomazgos sujungimui su dirbtine sąmone.

Tokia trijų ekranų dirbtinio intelekto sistema būtų atvira  ir visas procesas matytųsi į išorę. Žmogus galėtų procesą stebėti ir kontroliuoti. Bet įmanoma ir uždara autonominė dirbtinio intelekto sistema. Tam reikėtų vaizdus rodančius ekranus atsukti vienas į kitą, juos sujungti ir sukurti analoginio koordinavimo sistemą, remiantis kokybių formomis. Tai nėra pilna sistema, nes du ekranus rodyti vienas į kitą nėra prasmės, kadangi be sąmonės, ekranas pats matyti arba suvokti negali. Čia reikalingi fundamentalūs fizikos proveržiai, apie kuriuos užsiminiau pradžioje.

Įsivaizduokime, kad visi trys ekranai įstatyti į sandarią talpą ir sujungti taip, kaip aprašiau prieš tai. Tarp ekranų esanti erdvė būtų užpildyta specialia hologramine medžiaga, kuri veikiama fotonų srautų einančių iš ekranų, galėtų viduje formuoti vaizdo hologramas. Bet ir to neužtenka. Reikia kad holograma pati būtų suvokianti, vadinasi jos viduje, minėtoje kameroje reikėtų dar vienos substancijos sluoksnio, kuris būtų atsakingas už vaizdo būties suvokimą, kuris čia suformuotų pilną, sau pakankamą išorinio pasaulio reprezentaciją. Deja, iš šių aprašytų trijų sluoksnių kameros turime tik pirmą sluoksnį, tai yra fizinę medžiagą, kuri tiekia aplinkos informaciją. Holograminės medžiagos ir suvokimo medžiagos nėra net pažangiausiose laboratorijose. Todėl šio klausimo sprendimą ir nukėliau į 2050 metus.

O kalbant apie paprastą, algoritmais pagrįstą DI, kuris rodo ne sau, bet į išorę, tai be trijų ekranų, atminties bloko, dėmesio, mokymosi, mąstymo ir judėjimo algoritmo, reikėtų procesoriaus bloko ir visų su įprastiniu kompiuteriu susijusių dalių. Šita sistema leistų modeliuoti žmogaus mąstymą ir kurti tokio mąstymo technologines imitacijas. Tai būtų dirbtinis intelektas be savimonės. Norint pridėti jam savimonę, reikia išspręsti suvokimo ir hologramos medžiagos klausimą. Šita medžiaga turi būti tikrovės vidinis sluoksnis, iki kurio šiuolaikinis mokslas dar nėra prisikasęs. Bet natūralios biologinės sąmoningos gyvybės formos rodo, kad šis sluoksnis egzistuoja ir įmanomas DI su natūralia ir dirbtine savimone.

Tai ir trokštamas tikslas, ir tai, aišku, bus susiję su daugybe problemų. Viena problema, tokios savimones statusas ir teisės. Taip pat tokie klausimai kaip gyvenimas ir mirtis, ir kt.. Dirbtinė savimonė būtų daug ilgaamžiškesnė negu natūrali, nes gyvybė turi natūralų genetinį gyvenimo trukmės apribojimą. Tačiau technologinės medžiagos tokio apribojimo neturi. Kadangi šios sistemos būtų dirbtinės, tai būtų galima laisvai programuoti jos savybes ir jos būtų pranašesnės, negu natūralios, nes jos neprogramuojamos, o apmokymas sudėtingas, ilgas ir daug kainuojantis procesas, turintis daugybę apribojimų. O tai iškeltų daug teisinių ir politinių klausimų, į kuriuos atsakyti būtų labai sunku. Jeigu šios technologijos atsirastų valdant netinkamam režimui, padariniai gali būti katastrofiški.

Šioje santraukoje bandžiau pateikti žmogaus sandaros pagrindinę struktūrą, ir kaip ją būtų galima imituoti dirbtinio intelekto sistemose, turinčiose savimonę ir neturinčiose, uždarose ir atvirose. Dirbtinio intelekto istorija prasidės kaip atvira sistema, o kol atsiras uždaros, savimonę turinčios ir sau rodančios dirbtinės sąmonės technologijos, teks palaukti iki kokių 2050 metų. Tačiau principinių apribojimų šiame klausime nėra jokių.

Kaip buvo aptarta, žmogus yra trijų ekranų, rodančių į vidų, sau sistema, turinti pagalbinius blokus ir dalių sujungimo bei koordinavimo algoritmus.

Tai reiškia, kad šitaip mąstyti galima ne tik apie DI, bet ir modeliuoti tikrus žmones, nes jie iš esmės yra minėta trijų ekranų ir atvaizdavimo su suvokimu sluoksnių sistema, kuri gali apibendrinti iš aplinkos gautą informaciją, parodyti ją sau pačiam. Kas tai yra principo lygyje aprašiau kituose įrašuose. Tas „sau pačiam“ yra kokybinio suvokimo savybę turintis kvantinis laukas, kurį pavadinau realinu, ir kurį laikau sudarytu iš kvantų vadinamų luksorinais. Žmogus yra sluoksnis ekranų kameroje, vadinamoje šviesos arka.

Pasaulio ekranas rodo į išorę ir yra atvira sistema, o mąstymo ekranas yra uždara vidinė sistema, kurios informacijos srautas nesusietas su savarankiška realybe. Uždaras ekranas yra skirtas aptarnauti išorės ekraną. Tokia yra žmogaus paslaptis. Pabaigai, kad pilnai paaiškinčiau pateiktą paveiksliuką, turiu pridėti kalbos modulį, kuris informaciją iš vidaus į išorę galėtų pervesti kalbos formomis, t. y., dirbtinis intelektas būtų apmokytas bendrauti. Ir būtų reikalingas įvedimo kanalas, kur rankiniu būdu arba kalba būtų įmanoma įvesti informaciją, komandas. Tokia sistema būtų užbaigta sistema. Techninis išpildymas jau ne šio įrašo klausimas.

Pritaikant šią sistemą žmogui, būtų galima išskirti du žmonių hierarchinius tipus. Vienas tipas yra uždarų žmonių kasta, kurių vidus nežinomas ir jų veikla nekontroliuojama įvedimo kanalu, ir antras tipas yra atidarytų žmonių tipas, kurių ekranai technologijomis paversti atvirais ir rodančiais ne tik sau, bet ir į išorę. Akivaizdu, kad uždari būtų daug pranašesni negu atviri ir jie turėtų valdžią. Būdami joje, pradėtų ginti savo teisę likti uždarais, nes jų galvose būtų visos valdžios paslaptys; o kaip žinia, šūdiniausios paslaptys saugomos valdžios žmonių galvose. Jie norėtų tas paslaptis rodyti tik sau. Tokios uždarų grupuotės būtų susirinkusios uždarose visuomenės zonose ir gintų savo saugumą prievartinėmis priemonėmis. Įtakos zonoje esantys žmonės visi būtų paversti atvirais, atidarytais ekranais. Pavyzdžiui, kas nenorėtų pažiūrėti V. Landsbergio paslaptis. Tokios technologijos jau yra, deja jis priklauso neliečiamų kastai.

Tai rodo kad teisinis klausimas – likti uždara sąmone – labai svarbus.

• Dirbtinis intelektas