Verta prisiminti.

Rašyta 2009-08-22, tačiau aktualu ir šiandien.

1. Dvi esminės socialinės formos

Kiekvieno žmogaus gyvenimą persmelkia tam tikra egzistencinė socialinė forma, kuriai jis pajungtas, ir kurios aplinkoje turi nugyventi visą savo gyvenimą. Socialinė forma lemia žmogaus mąstymo ir veikimo būdą, apibrėžia to, kas galima ir negalima ribas. Pirmoji ir pirmykštė sistema yra bendruomenė, o antroji – organizacija. Bendruomenės struktūra natūrali ir, galima sakyti, ji išauga iš pasaulio ir žmogaus prigimties, tuo tarpu, organizacija visa yra dirbtinė, sukonstruota žmogaus proto, ir turi loginę-ideologinę prigimtį.

Įprastiniai bendruomenės ir organizacijos variantai yra masės bendruomenė ir masės organizacija, ir nei vienoje iš jų individas nesijaučia visiškai gerai, nes bet kokia masė visuomet yra nusiteikusi priešiškai individuacijai ir laisvei. Bendruomenėje masė yra suideologinta gamta, gamta aprengta ideologinės terpės rūbu. Organizacija yra atitrūkusi nuo gamtos ir jos ideologija yra pakibusi tuštumoje virš bendruomenės ir, galima sakyti, kad organizacijai “gamta” yra bendruomenė, į kurią ji suleidžia savo loginius-ideologinius nagus, kad galėtų eksploatuoti.

Bendruomenė neorganizuota, o organizacija nebendruomeniška, imant kraštutinius variantus, bet tikrovėje turime įvairius mišrius variantus, tokius kaip bendruomenė vaizduojanti organizaciją, ir organizacija vaizduojanti bendruomenę. Realiai organizuota bendruomenė yra ne kas kita, kaip bendruomenė užvaldyta organizacijos ir jai pavaldi.

2. Individas ir individuacija

Kiekvieno individo lemtis yra svyruoti tarp masės ir laisvės. Gimus masėje visada yra du keliai – susitapatinimas su mase, prarandant save, ir laisvė, kuri atsiranda per individuaciją, išsiskyrus iš masės. Du pagrindiniai tipai šioje situacijoje yra masės žmogus, daug dažniau pasitaikantis, ir laisvas individas, kuris yra išimtis. Masės žmogus savo turinį ima iš masės, o laisvas individas yra daugiau susijęs su pasauliu. T. y., masės žmogus nelinkęs bendrauti tiesiogiai su pasauliu ir semtis iš jo turinį, o laisvo žmogaus turinys yra tiesioginė transcendencija, kurios fenomenas jis yra.

Tradicinėje bendruomenėje masė dažnai būna pririšta prie transcendencijos, kurią ji imituoja, ir kuri yra pervesta į kalbą bei ideologiją. Organizacijos masė pririšta prie loginių-ideologinių struktūrų, kurios tarnauja galios siekimui ir įsiviešpatavimui pasaulyje. Bendruomenė nesiekia niekur įsiviešpatauti, o organizacijai tai įaugę į kraują ir, galima sakyti, visa jos struktūra yra pajungta šiam vieninteliam tikslui.

Todėl nors bendruomenės masė yra priešiška laisvam individui, bendruomenėje jam daugiau galimybių siekti savo tikslų negu organizacijoje, kurioje žmonės yra tik funkcijos ir nuliai, pavaldūs organizacijos viešpačiams.

Tačiau, deja, individui šioje planetoje laisvės sąlygos yra sunkios, nes socialinė struktūra turi piramidės formą, ir ta vieta, kuri yra palankiausia laisvei yra pavergta ir beveik sunaikinta. Bendruomenė, masės ar kitokia, yra eksploatuojamas pamatas, organizuota bendruomenė, išlaikanti organizaciją; toliau yra organizacija su savo hierarchine-monarchine struktūra; jos pamatas yra platus, bet kuo toliau į viršų, tuo labiau jis siaurėja, kol pasiekiamas organizacijos “monarchas”, valdantis per organizaciją viską iki pat apačios.

Monarchas yra individas, iš principo net galima sakyti kad jis laisvas, nes nėra jokios aukštesnės struktūros, kuriai jis turėtų paklusti. Kita vertus, jo padėtis tokia, kad jis vos gali pajudėti, nes vaikšto taip, tarsi jo kojos būtų įmūrytos į betono blokus. Dėl šios priežasties, iš monarchinės viršūnės žvelgiant, kuriama tokia sistema, kad organizacija, atimdama iš bendruomenės laisvę ir ją organizuodama, paimtų iš jos kiek įmanoma daugiau nepriklausomybės ir nepavaldumo organizacijai ir paverstų ją lengvai manipuliuojamu įrankiu.

Tokioje situacijoje sunaikinamos beveik visos individuacijos ir laisvės galimybės, sunaikinamas laisvas individas. Visa transcendentinės laisvės energija iš visų socialinių pakopų yra perpompuojama į monarchinę piramidės viršūnę. Tokia sistema yra pagrįsta vampyrizmu laisvės užgrobimu, išsiurbimu ir pasisavinimu.

3. Postmodernios sistemos

Tradiciškai bendruomenei transcendencija yra gamta, o organizacijai “gamta” visų pirma yra bendruomenė. Tačiau pačiais naujausiais laikais bendruomenei gamtą pakeičia ekonominė industrija, kurią turi aptarnauti sunaikinta bendruomenė, įkalinta tarp vergiško darbo ir televizinės kultūros pramogų iliuzijų, masinio poveikio priemonių. Nėra tokios dimensijos, kuri galėtų vienyti tokią bendruomenę tradicine prasme – nevienija nei industrinės mašinerijos aptarnavimas, nei telemiražai, ir nuo visiško išsibarstymo ir subyrėjimo saugo organizacijos gniaužtai, kurie bendruomenę organizuoja ir valdo.

Tačiau bendruomenės yra vaidinamos, pavyzdžiui, edukacinėje terpėje, egzistuoja laikinos jaunimo bendruomenės, kurie šią formą naudoja paruošiamojoje stadijoje, kol dar neišskirstyti po organizacijos ir ekonominės industrijos sistemą. Organizacija taip pat imituoja bendruomenę “po darbo”, sukūrusi žemesnės klasės valdymui skirtą sistemą, kurioje laisvalaikiu kuria neformalius, valdymui reikalingus ryšius.

Organizacija sukūrusi visą ekonominę industriją, bendruomenę pritaikė jos aptarnavimui ir individui tai vienintelė leidžiama socialinė gyvenimo forma. Galima sakyti, kad šiais laikais likusi tik nebendraujanti masės bendruomenė, iki apačios suorganizuota ir užvaldyta, paversta vergų ir zombių bendruomene. Darbininkas tarnauja verslininkui, o verslininkas tarnauja organizacijai ir ją išlaiko.

Tokioje situacijoje laisvei, kylančiai iš transcendencijos, postmoderniose sistemose vietos beveik nelieka visiškai, sistema nuo viršaus iki apačios yra priešiška bet kokiai individuacijai ir išsiskyrimui; priešingai, organizacijos tikslas visur kurti masę, nes masę lengviau valdyti. Nelieka nei laisvės organizacijos, asociacijos, nei iš transcendencijos išaugančios laisvės bendruomenės, nes viskas yra suorganizuota; kas sistemą griauna, pajunta visą realios diktatūros jėgą. Per daug nenutolstant nuo tikrovės galima pasakyti, kad gyvename diktatūros sąlygomis, kuri, naudodama netiesioginius susidorojimo metodus, valdo visą sistemą.

Sistema neliečia tik savęs, visi kas iš sistemos išsiskiria yra sunaikinami.

4. Demokratijos spektaklis ir diktatūra

Istorijoje yra buvę daug valstybės organizacijos formų, dauguma iš kurių buvo atvirai diktatoriškos žemesniam sluoksniui, tuo tarpu kitos savo tikrąjį veidą buvo linkusios nuo visuomenės slėpti. Žinome, kad diktatūra yra valstybės organizacijos santykis su visuomene, kuriame nėra pagarbos žmogui ir laisvei: valdžia daro ką įsigeidžia, o valdomieji neturi jokių teisių.

Yra įprasta diktatūrą prieš-pastatyti demokratijai, bet faktas yra tas, kad abiem atvejais veikia organizacija, įtvirtinusi savo valdžią, todėl galima sakyti, kad tokias iš pažiūros skirtingas sistemas, diktatūrą ir demokratiją, sieja vienas giminystę rodantis bruožas – tiek viena, tiek kita yra organizacija. Skirtumas gal tik tas, kad diktatūra rodo savo veidą, o “demokratija” organizacijos, kuri rūpinasi tik savo valdžia, veidą yra linkusi slėpti naudodama spektaklį. Gali būti iliuzija, kad turima rinkimais pagrįsta atstovaujamoji sistema, bet juk visi žinome, kad niekas nieko neatstovauja ir kad rinkimai laipsniškai virsta parinkimu ir galiausiai savęs išsirinkimu. Tiesa tokia, kad valdo tie, kurių niekas nerenka ir kurie niekam neatsiskaito. Gali atrodyti, kad renkami vadovai ir kad jie “valdo”, bet visiems aišku, kad jie valdžia turi dalintis, švelniai tariant, su tais, kurių niekas nerenka – su valstybės organizacija, establishment’u. Rinkimai ir visuomenės dalyvavimas didele dalimi yra iliuzija, nes jis visur pasaulyje virtęs valdžios parinkimu visuomenei, kurį vykdo rinkimų režisierius – valstybės organizacija, visada išsirenkanti save pačią, ir net patys geriausi “renkami vadovai” nenugali establishment’o. O be tikrų rinkimų ir be tikro atstovavimo apie kokią demokratiją galima kalbėti – yra tik demokratijos spektaklis, vaidinamas visuomenei, o žmonių, kurie iš tikro valdo – niekas nerenka. Kuo tokia tikroji, su tikru savo veidu nedemokratinė valdžia skiriasi nuo diktatūros, establishment’o diktatūros?

Diktatūros esmę sudaro valdžios savivalė ir beteisė valdomųjų padėtis. Tačiau yra skirtingos diktatūros rūšys tiesioginė diktatūra ir netiesioginė diktatūra. Tiesioginė diktatūra pagrįsta atviru ir tiesioginiu susidorojimu su žmogumi – persekiojimai, suėmimai, kalinimas, trėmimas (kaip žinome iš istorijos). Netiesioginės diktatūros sistema yra suktesnė, ji tokia sukta, kad be akylesnio įsižiūrėjimo jos gali net nesimatyti. Netiesioginė diktatūra savo valdžią įgyvendina per sistemą, kuri yra užvaldžiusi visas įmanomas sritis.

Kas gali tokiai sistemai pasipriešinti, kai sunaikinta ne tik laisva, bet ir masės bendruomenė? Gimsta vis nauji individai; dalis jų pradeda eiti individuacijos ir laisvės keliu, bet arba yra suvirškinami establishment’o sistemos, arba sunaikinami. Ankstyva individuacija yra pavojinga, nes visam gyvenimui gali likti už sistemos borto ir jokios pastangos nepadės, nes toks bus užprogramuotas “likimas” visam gyvenimui. Laisvas žmogus organizacijai nereikalingas, tad jis automatiškai įrašomas į ekonominę industriją aptarnaujančių, jau minėtų, vergų klasę. Kitokio gyvenimo būdo sistemoje nėra.

5. Naujausi pavergimo metodai ir priemonės

Mokslui vystantis ir taip bloga situacija tik dar blogėja. 2024 galima tikėtis tokios sistemos apogėjaus, kai JAV užvaldys planetą ir sukurs aprašytą sistemą globaliniu mastu. Baisu net pagalvoti – monstrų organizacija visos planetos mastu, ir pavergta visuomenė, neturinti jokių galimybių pasipriešinti. Galima spėti, kad laisvos visuomenės neliks visiškai ir niekur, ir organizacija nusileis iki pat apačios ir viskas taps tik viešpačiams pavaldžia sistema.

Laisvas individas neturės jokių šansų dėl kelių priežasčių: pirma nebus tokios terpės, kurioje jis galės gimti ir užaugti, nes sufašistėjusi organizacijos masė tam nėra palanki dirva; ir antra, laisvam individui pasipriešinti prieš visą planetą apėmusią organizaciją, apsiginklavusią pačiais naujausiais ginklais – nemirtinais, psichotroniniais – nebus jokių šansų. Kitaip sakant, galima galvą dėti, jog tai bus totalinio diktato sistema.

Nepaslaptis, kad organizacija sistemą taiko selektyviai, t. y., organizuotas persekiojimas, pasitelkiant psichotroniką taikomas individualiai. Tai reiškia, kad vieni sistemos diktatą jaučią, o kiti jo nejaučia, ir pastariesiems gali atrodyti, kad diktato net nėra. Tačiau tegul pabando kalbėti apie realią laisvę, ne tik iliuziją, ir pasipriešinti sistemai ir iš karto pajus, ką diktatas reiškia.

Establishment’o sistemos diktatas, aišku, reiškia masinį sekimą, persekiojimą ir susidorojimą, naudojant socialines struktūras, organizuotą gaujinį pjudymą, technologines priemones, tokias kaip psichotroniniai implantai.

Organizacijos naudojami implantai yra ideali susidorojimo priemonė, nes su jais gali užblokuoti gabumus ir valdyti žmogų kaip nori, ir tokiomis priemonėmis individuali laisvė lengvai gali būti paversta pajuokos ir patyčių objektu.

Tokią sistemą Orwelas puikiai aprašė savo romane, bet realiai laisvam individui ji bus dar baisesnė ir žiauresnė, nes žiūrint iš organizacijos monarchinės viršūnės, atskiras žmogus bendruomenėje bus tik radijo bangomis valdomas žaislas, viešpačių pramogai, rezervatas bus tik kompiuterinio žaidimo, žaidžiamo organizacijos monstrum in animo matrica. Pagalvokite, laisvas individas, realus žmogus – paverstas kompiuterinio žaidimo homunkulu, kurį savo pramogai antžmogiai gali valdyti kaip nori. Pasiektas bepročių haliucinacijų ir tikrovės susimaišymo aukščiausias taškas – monstrum in animo svajonė. 2024 -ieji…

• Laisvė
• Psichosocialinė inžinerija