Verta prisiminti. Rašyta 2009-04-06

Kankinimus pateisinančios racionalizacijos, kuriomis bandoma nuo savęs ir kitų paslėpti išsigimėlišką tokio elgesio prigimtį, turi daug pavidalų – nuo hedonistinio sadistinio mėgavimosi kito žmogaus kančia, patiriant iškreiptą malonumą (tokių sąmonės mutacijų taip pat pasitaiko) iki racionalizuoto, “protingo” principo “tikslas pateisina priemones”, manant, kad jeigu tikslui pasiekti reikia, galima naudoti kokias tik nori priemones, tarp kurių yra ir žmogaus kankinimas.

Hedonistinio sadizmo viena rūšis, kai vaizduotėje piešiamas nesutaikomas egzistencinis priešas kaip tariamo blogio įsikūnijimas, su kuriuo galima elgtis kaip patinka, netgi išsityčioti matant jo kančią ir bejėgiškumą ir pajausti savo beribę galią, nekalbant jau apie paprastą mėgavimąsi niekuo dėto žmogaus kančia, vien savo malonumui, jei reikia nuimant nuo savo galvos ragus ir uždedant juos aukai.

“Protingas” sadizmas vadovaujasi “protu”, racionaliais išprotavimai ir žmogaus, jo silpnų vietų, pažinimu, kai reikia valdyti ir nugalėti, o skausmas ir kančia yra, matyt, pati silpniausia žmogaus vieta. Niekas nenori patirti skausmo ir dažnai atsisako visko, kad tik jo išvengtų ir atiduoda sadistui pergalę, jei tai kovos situacija.

Matome, kad hedonistai yra savo iškreiptos prigimties nelaisvėje, o racionalistai – ideologijos ir aplinkybių aukos. Trumpai tariant yra daugybė tokių kaukių – nuo “sadistui patinka” iki “taip reikia” – kurių vardijimas nėra šio įrašo, kuriame pabandysime pažvelgti į valstybės sadistinių priemonių naudojimo ideologinius kontūrus, tikslas. Skausmas ir kančia yra realūs. Tai yra intensyviausia realybė, kokią tik žmogus gali patirti, nors tai patiriama tik išimtinėmis sąlygomis, kovojant dėl fizinio išlikimo. Kai tai “natūrali” kova, ribinėse situacijos su mirtimi, skausmas yra palyginti neilgai trunkanti būsena, nuo kurios išvaduoja mirtis. Tai yra natūralus skausmas, jis retai kada peržengia ribą, o jeigu peržengia, įsijungia sąmonės apsaugos.

Tačiau kankinimo ir kančios technologijos šią būseną gali pratęsti iki begalybės, kai reikia dėl vienos ar kitos priežasties: sadistui pajausti savo galią, patenkinti išsigimėlišką įgeidį, pavyzdžiui, atkeršyti, arba pasiekti savo tikslą. Per visą istoriją valstybių ir organizacijų buvo naudojami inkviziciniai metodai, ir tai parodo du dalykus: žmogaus moralinę degradaciją ir kankinimų efektyvumą.

Mūsų dienomis situacija yra labai dviprasmiška, kai viena vertus kankinimai yra oficialiai draudžiami, bet realiai vis tiek naudojami, taip pat ir Lietuvoje. Spektaklis vaidinamas, tad norint naudoti kankinimus reikalingos gudrybės. Jos yra nesudėtingos: nuo paprastos visuomenės izoliacijos nuo realių įvykių, naudojant propagandą, iki technologinių, kai skausmas sukeliamas pačiame žmogaus centre, smegenyse, naudojant psichotroninę techniką, nepaliekant jokių išorinių fizinių pėdsakų ant kūno, kad žmogus žalojamas.

Skausmas yra realus ir nepakeliamas. Ir valstybė, ypač teisėsauga, jį linkusi naudoti pasiekti savo tikslui, nes skausmas valdo žmogų, žmogus stipraus skausmo ilgai iškęsti negali, tad kas valdo skausmą, gali valdyti ir žmogų. Skausmas yra ne kas kita, kaip žmogaus valdymo priemonė. O šiais laikais labiausiai apie valdžią svajoja valstybės organizacija ir valdžios pamišėliai.

Žmogaus teisių miražas sklaidosi ir kankinimų draudimas pasirodo besanti tuščia retorika. Barbarai sugrįžta, o gal jie net nebuvo niekur išnykę. Rytuose nebuvo tikrai. Bet ar įmanoma patikėti, kad tie patys barbarai, nesibodintys mėgautis savo žiaurumu, sugrįžta ir į vakarus? Belieka įsteigti Europoje inkvizicijos ministeriją ir legalizuotis galutinai, nes to kas vyksta vis tiek nepaslėps joks spektaklis. Žmonės sužinos viską.

Kas vyksta Lietuvoje. Susidorojama su žmonėmis, fabrikuojamos bylos, nesibodima net naudoti kankinimus, kai reikia rezultatui. Priedangos paprastos – tai informacinė izoliacija ir iliuzijų rezervato bei spektaklio palaikymas, kad nesužinotų visuomenė. Sau apgauti naudojama ideologija ir racionalizacijos, apie kurias jau kalbėjome. Vienu žodžiu valstybės ir jos organizacijų monstrum in animo klesti ir tarpsta, o mūsų negelbsti jokie įstatymai.

Inkvizicijos kablys kaip valdžios simbolis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Ar žmonės pabūgs jo, ar sugebės deramai atsakyti? Tai parodys netolima ateitis, nes “nemirtinais” kankinimo ginklais apginkluojami visų pasaulio rezervatų aktoriai.

• MK brigados