Einšteino sukurta reliatyvumo teorija skirta apskaičiuoti paklaidas, kurias sukelia judėjimas arba erdvės kreivumas. Stacionaraus matavimo prietaiso matavimai yra vieni, tačiau kai jis pradeda judėti dideliais greičiais, netiesinėje erdvėje, jie pasikeičia. Šiam pasikeitimui apskaičiuoti Einšteinas ir kiti pasiūlė savo formules, kuriomis buvo pakeista visa pamatinė fizikos kategorijų ir jų savybių paradigma.
Problemą labai patogu vaizduoti geometriškai, stačiaisiais trikampiais arba kvadratais. Prieš pateikdamas schemas, kas turima omenyje paaiškinsiu pavyzdžiu su mašinomis. Laiko matavimui naudojamas fotonas, kuris įrašytas į tikrovės sandarą ir turi apibrėžtas savybes. Pagrindinė savybė ta, kad greitis – konstanta. Laiką žymi viena mašina, važiuojanti pastoviu greičiu. Kita mašina, kuri atsiveja laiko mašiną, juda pastoviai greitėdama. Šio proceso efektas tas, kad kuo besivejanti mašina arčiau laiką atstojančios mašinos, tuo laikas „lėtesnis“. Jis lėtėja tol, kol mašinos susilygina ir pradeda važiuoti lygiagrečiai. Tada turime nulinį laiką, laikas išnyksta, o kai kosminis laivas (mašina) pralenkia laiko mašiną, laikas pradeda judėti atgal, neigiama kryptimi. Taigi yra trys galimybės, kai turime vieną konstantą: >0 (+t), 0 (t=0), ir <0 (-t).
Jeigu turėtume kvantinius laukus, kurie juda greičiau už šviesą, ją pralenkia, perduodami signalą didesniu greičiu, tai laikrodis būtų ne su viena rodykle, bet su dviem ir t.t., priklausomai nuo to, kiek skirtingų laukų yra, nepaklūstančių šviesos greičio apribojimui. Šias situacijas taip pat galima aprašyti mašinomis, keičiant perspektyvas nuo vienos konstantos prie kitos. Su dviem konstantom: laikas lėtėtų iki pirmos konstantos, tada išsiskirtų ir viename lauke pradėtų judėti atgal, o kitame toliau lėtėtų. Pasiekus antrą konstantą, pradėtų abejuose laukuose judėti atgal, bet pirmu atveju greičiau, o kitu lėčiau.
Pati laiko problema gal ne tiek įdomi, kiek galimybė gauti informacinį signalą didesniu už šviesą greičiu. Tačiau tai yra pačios materialios realybės problema, nes stataus trikampio iširimas (mašinų susilyginimas), reiškia tikrovės sandaros iširimą, nes ryšio energija dėl greičio konstantos yra ribota, ir viršijus šią ribą, turėtų iširti pati materija. Laimei, mašina pati savęs pralenkti negali ir to niekada neįvyksta, bet jeigu būtų įmanoma sukurti pakankamai energijos viršyti ryšio energiją, materija pereitų į minusinę būseną. Tik klausimas toks: Einšteino problemoje, trikampis iš lygiagrečių tiesių susirenka priešingoje pusėje, o fizinė realybė ar susirenka minuso pusėje – neaišku.
Imkime kitą problemą. Tarkime, kad šviesos greitis pradeda artėti prie nulio, kosminiam laivui su laikrodžiu judant viršvisatiniais greičiais. Mūsų visata mažėtų tol, kol taptų tik matavimo vienetu ir galiausiai šviesa sustotų, jos greitis taptų lygus 0. Tam pirmiausiai būtų reikalingas variklis, kuris naudoja procesą, turintį tokius parametrus, kad savo greičiu gali sustabdyti šviesą. Šiai materijai ir šiems kvantams kol kas nekursiu jokių pavadinimų, tik padarysiu prielaidą, kad jie įmanomi. Problema tame, kaip tokius kvantus pagauti mūsų visatoje, jeigu detektorius turėtų būti sudarytas iš milijonų visatų, panašių į mūsų. Supaprastinimui tarkime, kad toks kvantas per visą visatą perskrieja per 1 sekundę. Kaip tokį kvantą užfiksuoti, ir kaip jį panaudoti. Tokios problemos yra galaktinių ir visatinių civilizacijų problemos. Jos numatytų galimybę sukurti tarpvisatinę astronomiją, o gal būt net pasiųsti zondą į kitas visatas multivisatoje.
Šioje problemoje visata tampa tarsi vienu kvantu, kurį perskrodžia kitas kvantas beveik nesąveikaudamas. Jeigu būtų sąveika, tai bomborduojama tokių hipergreitinių kvantų – ji neišvengimai sprogtų. Tad galima daryti prielaidą, kad sąveika labai maža ir yra apsauginis mechanizmas, kuris apsaugo visatas nuo katastrofos. Tarpvisatinės medžiagos veikia savo realybėje, ir jos savybės, greičiai ir energijos – nepalyginami su tuo, kas vyksta visatos viduje.
Bet sugrįžkime prie laiko klausimo, ir pasvarstykime galimybę laiką pralenkti ir numatyti ateitį. Ko tam reikia? Atsakyti galima paprastai, reikia greitesnio signalo. Kol ateis lėtesnis signalas – jau žinosime kas bus. Koks skirtumas tarp signalų priklauso nuo delsimo. Tarkime delsimas yra 3 min. Tada informaciją gautume 3 min. greičiau už visas elektromagnetinio ryšio priemones. Būtų daug laiko pasiruošti.
Su šiuo klausimu susijęs klausimas, ar egzistuoja dabartis, kuri tame pačiame momente apimtų visą visatą. Žinome, kad informacinės dabartys skirtingos, nes informacija juda ribotais greičiais, ir tai kas vienoje vietoje yra dabar, iš tikro yra tolimoje praeityje. Tačiau jeigu būtų toks sluoksnis, kur visa visata būtų dabar be jokio uždelsimo, tai įvaldžius jo signalus, jeigu tokie egzistuoja, kiekvienu momentu matytume visą visatą tokią, kokia ji yra iš tikro, bet jokio uždelsimo, o informacinių signalų atžvilgiu, matytume visatos ateitį. Šis sluoksnis gali net būti viršvisatinis, todėl jo greičiai tokie, kad prilygsta buvimui visuose visatos taškuose tuo pačiu metu, pagal ekvivalentiškumo principą: begalinis greitis lygus buvimui visur aprėpiančiu būdu, dėl ko nereikia judėti, kad persikeltum iš vieno taško į kitą. Tokia būsena yra ma gija, į kurią patalpinta visa visata (-os). Gali būti, kad yra maksimalus branos greitis, kurio pralenkti neįmanoma. Tada padarius prielaida, kad tarp skirtingų branų nėra greičių koreliacijos, ateities numatymo galimybių būtų galima ieškoti kitoje branoje. Tereikia mokėti paimti iš jos reikalingus signalus.
Mano tikslas buvo iškelti viršvisatinės materijos fizikos idėją, kuri schematiškai gali būti atvaizduota taip. Turime trikampį, kuris stovi ant smaigalio. Smaigalys yra viena visata, tarkime mūsiškė. Antras sluoksnis būtų tarpvisatinę terpė, kuri sudaryta iš tam tikros materijos, kuri turi savo ryšius, greičius, energiją, savybes ir t.t. Tada būtų multivisata, sudaryta iš begalinio skaičiaus visatų ir galiausiai dar aukštesnės struktūros, materijos debesys. Aukščiausia būsena sutartinai laikysime „šaltinį“, kuriame įvyksta reakcija ir išspinduliuojamas kvantas, pagaminantis visatą. Kiekvienas lygis turėtų savo fiziką, kuri būtų visiškai kitokia nei aukštesnio ar žemesnio sluoksnio. Būtų svarbu išsiaiškinti, kaip kiekviename sluoksnyje formuojama substancija, kokios jos savybės, parametrai ir taip toliau. Kaip realizuojamas atskyrimas, ir kaip žemesnis sluoksnis apsaugomas nuo aukštesnio sluoksnio ardomojo poveikio.
Iš kitos pusės, materijos „įtraukimas“ iš aukštesnio į žemesnį sluoksnį, leistų žemesniame sluoksnyje sukurti egzotiškas savybes, kurios leistu sukurti labai dideles energijas, turint mažus materijos kiekius, arba pasinaudojant spinduliavimo greičiais ir daug aukštesnėmis konstantomis, perkelti tuos viršvisatinius greičius į visatos vidų. Tam reikia valdyti įtraukimo procesus, mokėti sukelti ir valdyti sluoksnių „pralaužimą“. Pavyzdžiui, būtų galima įsivaizduoti visatinius kosminius laivus, skraidančius tarp galaktikų, kurie naudoja kvantus, paimtus iš viršvisatinės materijos, aukštesnių sluoksnių. Mažas kiekis, didelė energija ir milžiniški greičiai – labiausiai pageidaujamos savybės, tarus kad įmanoma tokią materiją išlaikyti valdomos būsenos.
Deja žmogaus biologija labai trapi ir didelių krūvių – nepakelia. Todėl čia galima svajoti tik apie tyrimus, susijusius su viršvisatine kosmologija. Būtų galima tyrinėti materiją, gaminti detektorius, braižyti žemėlapius, ir bandyti įvaldyti kvantus, kurie visą visatą gali perskrosti per vieną sekundę. norint sugebėti tokią materiją tyrinėti, reikia būti įvaldžius tokius greičius ir reikia gebėti sukurti bent minimalias sąveikas.
Iš visatos vidaus, juo labiau iš biosferos realino perspektyvos, tai sunkiai įsivaizduojami dalykai. Taip yra pirmiausiai todėl, kad yra problemų su pilnos struktūros atvaizdavimu. Bet struktūras galima papildyti protu, kuris leidžia naudoti išplėstą vidinės ir išorinės realybės vaizdą. Tam reikalinga ta naujoji fizika, apie kurią rašiau ankstesniuose įrašuose. Einšteinas, Minkovskis ir kt. yra svarbūs, bet jų schemas reikia gerokai išplėsti, o išplėtus – tikrinti vieną idėja po kitos. Užstrigimas prie vienos šviesos greičio konstantos žudo fizikos ateitį.
Filognozijos pradinė mokykla 