Pirmoji ezoterinė sistema

Laikoma kad mūsų realybė prasidėjo nuo sukritusio į save (sankrita) kontinuumo plėtimosi, kuris pradėjo šią realybę sukūrusią deformaciją. Taip, aišku, nepaaiškinamas pačių kontinuumų atsiradimas – tai ar jie iš viso turi atsirasti ir kodėl viena jų fazių tam tikrame lygmenyje yra sankrita. Vienas būdų paaiškinti sankritą yra vidinio struktūrinio kontinuumo išstūmimas, po kurio kitas kontinuumas tampa tašku. Kitas procesas taško išpūtimas: iš pradžių pradedama traukti energiją į vidų per kanalus – tai įkvėpimas ir išstumiama – tai iškvėpimas. Šitaip galėtų vykti visatos lygio deformacijų svyravimas.

Tačiau už viso to stovi tikra statiško ir deformuoto kontinuumo teorija, kuri yra pirmesnė už įvairių juose vykstančių procesų aprašinėjimus. Iš pradžių įvedama kontinuumų klasifikacija, tada tų kontinuumų vystymosi galimybių aprašymas. Šiam reikalui panaudosiu skirstymą į

  • paprastus ir
  • spietinius kontinuumus.

Paprasti kontinuumai turi nesuyrančias deformacijas, o spietiniai kontinuumai gali virsti spiečiais. Kol kas naudoju primityvų proceso iliustravimą, kuris paaiškina kaip iš tikrojo pradinio skirtumo, turinčio bangos formą, atsiranda sutankėjimų ir išretėjimų rinkinys, kuris pasiekęs reikalingą pusiausvyros tašką virsta spiečiumi. Spiečiai gali būti sąryšiniai ir nesąryšiniai, būti chaotiški arba tvarkingi. Sąryšiniuose spiečiuose formuojasi įvairios sankaupos, sudarančios makroskopinio kontinuumo 0 fenomenologijos peizažą, kurį mes suvokdami transformuojame į mus supantį pasaulį. Nesąryšiniai spiečiai sudaro chaoso posluoksnį.

Didžiosios spietinių sąryšinių deformacijų sankaupos, vadinamos galaktikomis, yra labai svarbus tarpinis lygmuo, nes jų valdymas reikalingas perėjimui iš galaktinės į visatinę civilizaciją. Taip yra todėl, kad visatiniuose „erdvėlaiviuose“ kaip energijos šaltinis turi būti naudojami galaktikų branduoliai. Kodėl taip yra galima paaiškinti tokiu paaiškinimu. Kadangi žmogus nesugeba būti pirmuoju judintoju ir iš nieko kurti deformacijas, jis turi naudotis jau sukurtais skirtumais ir juose sutelktomis energijomis. Jis judinti gali naudodamas tik jau deformuotą ir užpildu užpildytą skirtumą, perkeldamas jį į kitą sau naudingą vietą. Tuo tarpu materializacijos sugebėjimas yra pirmojo judintojo galimybių įvaldymo rezultatas. Į išorę iš vidinių deformacijų perkelti virtualius vienetus, kaip dinaminiuose skaičiuose, galima tik suišorinant vidinę erdvę. Toks procesas vyksta visose materializuoti negebančiose technologijose. Tad judesio deformacija visatiniais mastais galima tik virtualius vienetus į ją perkeliant iš galaktinio branduolio lygį prilygstančių sąryšinių arba nesąryšinių sankaupų. Sąryšinės spietinės sankaupos patogesnės todėl, kad jos stabilios, o nesąryšinės – sunkiau kontroliuojamos. Tačiau chaosą galima moduliuoti primetant jam dirbtines rezonansines simetrijas. Ir t.t.

Tačiau šiam tikslui turi keistis ir žmogus pats viduje, bei turi gebėti sukurti pakankamai galingus nuo aplinkų izoliuojančius sluoksnius ir skydus. Pavyzdžiui, persikėlimui iš vienos galaktikos į kitą reikėtų tokio sąryšinių spietinių deformacijų sluoksnio, kuris neiširtų veikiamas tarpgalaktinio persikėlimo kinetinės energijos. Energijos poreikį galima sumažinti panaudojant specialiai sukurtus silpnesnio pasipriešinimo takus. Tačiau, kad jais būtų galima naudotis, jie turi būti sukurti sunkiuoju būdu, kaip geležinkelis esantis tarp kosminių stočių. Taip yra todėl, kad norint pasiekti tolimą erdvės tašką, reikia valdyti pradžią ir pabaigą, išlydžio principu kontroliuoti trajektoriją per daug sudėtinga, nebent tiksli stotelė nereikalinga. Be to, išlydžio principu kuriamas takas, kad būtų stabilus, turi pastoviai eikvoti energiją, tačiau trajektorija šokinėja iš vienos vietos į kitą, nes galinis taškas neužfiksuotas. O turint gale specialią stotį, kontroliuojama visa struktūra.

Tad akivaizdu, kad kosminei kelionei tinkančios burbulinės spietinės deformacijos (deformacijų sistemos) sukūrimas – labai sudėtingas klausimas. Šiam tikslui, primityvi Homo sapiens sąmonė nelabai tinkama ir jis turi išsivystyti į ką nors pažangesnio. Pažangesnio, reiškia – reikia gebėjimo paversti informacija didesnį tikrovės kiekį, ir sutvarkyti informaciją į efektyvią sistemą. Nuo to priklauso sąmonės kokybė – vidinė deformacija ir jos sąlygotas išorinės veiklos mastas. Tikrovė pati labai sudėtinga, savyje jungianti chaosą ir tvarką į vieną sistemą, todėl reikalingas efektyvus metodas ir tikras tikslusis mokslas, kuris paremtas dinaminio kontinuumo ir dinaminio skaičiaus koncepcija, apie kurią jau rašiau prieš tai. Taip pat akivaizdu, kokia sąmonės dalis turi būti efektyvinama – pirmiausiai ta, kuri atsakinga už efektyvų informacijos tvarkymą. Tam netinka nei emocinė, nei motorinė dalys, netinka siela ir dvasia, kaip abstrakčios koncepcijos ir reikia to, kas vadinama protu. Visa kita tėra pagalbiniai dalykai. – Arba, tokio masto kosminės deformacijos bus neįgyvendintos ir įvyks sugrįžimas į labiau išsklaidytų žemesnio lygmens deformacijų pasaulį, nepasiekus tikslo. Bus „bandymai“ kitose vietose; ar kam nors pavyks, ar nepavyks niekam – sunku pasakyti.

Kokios nors apibrėžtos prasmės tai neturi, čia kalba tik apie sukaupto resurso realizavimą arba atsisakymą realizuoti. Reikia neužmiršti, kad net tokiame lygyje nėra nieko amžino, nes patys kontinuumai eikvoja visas savo sukauptas deformacijas, išorę sutraukdami į vidų, o tada vidų vėl išstumdami atgal. Net pusiausviros nėra amžinos, imant dideles atkarpas laike ir erdvėje.

Ir paskutinis apibrėžimas, šiuo pirmuoju ezoteriniu modeliu paaiškinantis kas yra žmogus formaliuoju aspektu::

Žmogus yra sąryšinių spietinių deformacijų sankaupa, savyje turinti nespietinių intarpų, kuriuose realizuojama žmogiškumo esmė.

Tokios sistemos aprašymui yra būtinos dinaminių kontinuumų ir dinaminių skaičių teorijos, kurios yra daug tikslesnės už pirmos dimensijos skaičių teorijas, nes į jas galima įvesti begalinį kiekį vidinių deformacijų, kuriomis aiškinami nehomogeniški kontinuumai. Su šiuo apibrėžimu susijęs amžinumo-laikinumo klausimas –

Ar yra amžinos kontinuumo deformacijos?

Ši sistema visa paremta reonominėmis (judžiomis) galimybėmis, tačiau mano jau pateiktu ankstesniu paaiškinimu, galima nereonominė (nejudi) aiškinimo perspektyva. Fiksatas įtraukia į save naują dėmenų sistemą, perima ją į savo laksatines terpes ir projektuoja anapus ekrano, taip bandant paaiškinti tai, kas turi 0 fenomoenologiją savo susikurtomis priemonėmis. Akivaizdu, kad šiuo atveju svarbesnis ne „vaizdo“, bet „veiksmo“ principas – pradžiai ir proveržiui:

„Anapus vaizdo ir veiksmo“.

spietinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s