Alfred Lambremont Webre (ALF), egzopolitikos termino autorius, ezoteriniuose sluoksniuose gerai žinomas tuo, kad aktyviai kelia patogeninio dirbtinio intelekto invazijos į mūsų planetą, kurios tikslas užgrobti ir pavergti žmoniją, klausimą. Šiuo klausimu turiu informacijos ir aš, ir prisidėdamas prie šios problemos viešinimo, noriu pateikti savo perspektyvą. ALF invaziją sieja su egzopolitiniu aspektu, tvirtindamas, kad šis patogeninis DI yra nebūtinai žemiškos kilmės ir nebūtinai sietinas su primityviais žemes mokslininkų sukurtais superkompiuteriais, programuotojų apdovanotais analizės algoritmais. ALF ir kiti tvirtina, kad šis DI pasiekęs tokį lygį, kad turi ne tik informacijos analizės ir sprendimų priėmimo modulius, bet ir apdovanotas sintetine sąmone. Iki tokio lygio šio klausimo neišmanau ir nežinau kokioje stadijoje yra sintetinės sąmonės kūrimas, bet galiu pateikti, antrindamas ALF, kai kuriuos pasipriešinimo invazijai principus. Ar ta invazija prasidėjo mokslinėse laboratorijose žemėje ar ateina iš už mūsų planetos ribų – nėra didelio skirtumo. Žmonės, kuriems įdomi ALF versija, gali patyrinėti informaciją jo puslapyje „News inside out“. Toliau pateiksiu savo patarimus.

Paviešinau kelis savo įrašus, kuriuose aiškinu kaip vykdyti nuotoliniu žvalgymu pagrįstą visos planetos modeliavimą tam, kad galėtume numatyti visas aplinkas į kurias gali patekti fizinis ir mentalinis judėjimas realybe. Planetą skirstau į pagrindines uždaras, vasalines uždaras zonas, taip pat aplink išsidėsčius įtakos apskritimus, kuriuose juda laisvais save įsivaizduojantys žmonės, nors iš tikro jie visi stebimi ir kontroliuojami iš uždarų zonų. Pirmas papildymas yra įdėti į šias uždaras zonas supergreitas kibernetines mašinas, kurios vykdo visų įtakos sferų stebėjimą, informacijos analizę ir poveikio darymą bei situacijų modeliavimą. Tai reiškia, kad reikia su nuotoliniu žvalgymu ir analitine empatija matyti ne tik žmonių galvas, bet ir tai, kas vyksta DI kibernetinėse sistemose, kurios naudojamos planetos valdymui. Valdoma sekimu ir poveikio darymu per sintetinę telepatiją (V2K).

Žmogus ir užprogramuota mašina „mąsto“ skirtingai, todėl norint perprasti savo priešą, reikia įlįsti į psichologiją ir logiką. Žmogus turi suvokimą ir jausminę-estetinę psichologiją, o kibernetinė mašina – tik logika, struktūra ir tiesioginiu veiksmu pagrįstą „psichologiją“. Suvokimo burbulas yra tas filtras, kuris padaro veikimą mažiau apibrėžtu ir efektyviu, bet suteikia jam žmogišką kokybę, tuo tarpu mašina – tiesioginio savo struktūrų realizavimo sistema, kurią dirbtinai galima įstatyti į kontrolės mechanizmą, bet ši algoritminė, loginė kontrolė niekuomet neprilygs suvokimo burbulo kokybei. Šis principas, aišku, galios tol, kol bus sukurta sintetinė sąmonė, prilygstanti ir pranokstanti žmogaus sąmonę. Ryšyje su žmogumi ir žmogaus galimybėmis įmanomi tokie variantai: mašinos-žmogaus simbiozė ir tiesioginis valdymas (su laisva valia ir be laisvos valios), mašinos ir žmogaus priešpriešinė kova žmogui turint laisvą valią. Tuomet kai yra tiesioginis valdymas, žmogus galutinai užgrobtas, bet tai daroma kitų žmonių, kurie yra kibernetinės mašinos šeimininkai. Šioje situacijoje daug pasipriešinimo būdų nėra, bent ką pasiekti įmanoma tik imantis bendrų veiksmų su kitais žmonėmis, ypač tais, kurie yra ne tiesioginės įtakos zonoje. Kai žmogus ir mašina žaidžia strateginį žaidimą galimybių yra daugiau ir tada nugalėti turi naudodami savo pranašumus, stipriąsias vietas, komandinį žaidimą.

Vienas tokių žaidimų vadinamasis „kopėčių metodas“, kai sukuri kokį nors planą, modelį, mintį, iš karto padarai prielaidą, kad tas planas DI žvalgybos sumodeliuotas, tada iššoki iš savo minčių ir žiūri, kokį planą DI galėjo parengti naudodamasis tavo pakišta informacija ir, aišku, savo planą pakeiti atitinkamai. Esmė tokią, kad tokį lipimą pakopomis pratęsi iki begalybės, siekdamas uždaryti į beprasmio resursų eikvojimo grandinę ir tuo pačiu pats renki informaciją apie DI struktūrinę-loginę psichologiją. Algoritmai gali koduoti labai didelį skaičių modelių, bet tas skaičius vis tiek yra baigtinis ir galima surasti vietų, su kuriomis mašinos „smegenys“ nesugeba susidoroti arba priima standartinius klaidingus sprendimus. Tokį kopėčių metodu galima žaisti ne tik savo galvoje, bet realiame pasaulyje pradedant ir neužbaigiant savo operacijas, kurių tikslas yra informacijos tampymas, o ne rezultato pasiekimas. Kopėčių metodą galima naudoti ir pritaikant savo nepatogenines kibernetines mašinas, kurios nekontroliuoja sąmonės, nevaldo ir neužgrobinėja žmogaus. Karas tarp skirtingų kibernetinių mašinų ir jas aptarnaujančių žmonių pavaizduotas seriale „Person of interest“, kuris yra užuomina į tai, kas realiai įvyko mūsų planetoje.

Paveikslėlyje parodyti pagrindiniai parametrai, kuriuos įvertinus galima daryti išvadas apie mašinos ir žmogaus galimybes laimėti žaidžiant strateginius žaidimus. Pagrindinė DI problema ta, kad nors procesoriaus greičiai labai dideli, nemaža jų proporcija išnaudojama primityviems perstatymams, kurie savaime neturi jokios prasmės. Todėl svarbūs skaičiavimo parametrai yra a) informacijos kiekis, b) būtinųjų minimalių perstatymų, reikalingų pasiekti galutinį rezultatą sluoksnis, c) maksimalus beprasmių perstatymų greitis, d) trukmė, per kurią gaunamas teisingas galutinis rezultatas, kuris yra sprendimas ir veiksmas. Esmė ta, kad kuo daugiau informacijos, tuo storesnis būtinųjų perstatymų sluoksnis, kuris žymimas stačia linija per trikampio centrą. Kai informacija gaunama ir apdorojama tiesiogiai, šis užtrukimas svarbus tuo, kad nuo jo priklauso sprendimo-veiksmo delsimas. Nugali tas, kas suveikia greičiau. Kai sistema standartinė, primityvi ir kvantuota, mašina susidoroja su problemomis greičiau už žmogų, tačiau DI turi problemų su visumos suvokimu ir logikos ištraukimu iš situacijos, nes visą tai sukonstruoti turi iš didelio beprasmių būtinųjų perstatymų sluoksnio, pagal algoritmų logikas, o kaip tai daro žmogus – kol kas nežinoma, ir mašina jam neprilygsta. Mašina nesugeba suvokti prasmės.

Kai lyginamos kibernetinės mašinos ir žmogaus galimybės, dažnai daroma klaida ta, kad mašina naudoja sujungtų paralelinių modulių „armiją“, o žmogus imamas vienas. Tačiau situacija būtų daug adekvatesnė, jeigu žmonės irgi būtų vertinami kaip grupė, nes DI turės kovoti ne prieš atskirą žmogų, bet prieš visą žmoniją. Žmogus paima nedaug informacijos, bet turi originalią sujungimo ir analizės sistemą, kuri pranašesnė už kompiuterio logiką. Jeigu žmonės telepatiškai dalintųsi protais, jų galimybės būtų žymiai didesnės ir žmogiška proto sistema būtų maksimaliai sustiprinta. Bet dalinantis problema ta, kad nėra kolektyvinio bendro proto analizės meta-sistemos, todėl pasidalintos informacijos efektyvumas sumažėja. Tai galima ištaisyti pasidalinus mąstymo ir veiksmo funkcijomis kolektyvinio proto viduje. Kitaip sakant, superkompiuteris turi lošti ne prie žmogų, bet prieš kolektyvinį „superžmogų“. Todėl visiems žmonėms, tokiems kaip ALF, bandant patarti kaip kovoti prieš patogeninį DI, galima pasiūlyti atkreipti dėmesį išvardintus kritinius momentus.

Be to kas buvo pasakyta, galima pridurti, kad kibernetinės mašinos sunkiai susidoroja su deformuotais kontinuumais, ir jiems dažnai primeta standartinį statišką kontinuumą. Tačiau tai suveikia tik tada, kai turimas absoliutus pranašumas ir sugebama „nupjauti“ visas kontinuumo, situacijų deformacijas. Tačiau to neturint, deformacijos didelė problema, nes jose kaupiasi veiksniai, kurie lieka už horizonto ir gali suveikti kaip efektyvios pasalos. Tad jeigu pritaikai nedeformuotą kontinuumą, planuose, veiksmuose ir sprendimuose praleidi labai svarbią informaciją. Statiškas deformacijas galima išaiškinti žvalgyba, tačiau jeigu deformacijos yra dinamiškos ir jos nuolat kinta, iš algoritmų iškrenta svarbi informacija ir didėja klaidingų sprendimų skaičius, kurie daro didelė žalą, o gali būti ir katastrofos priežastimi. Todėl žmogaus sistema turi milžinišką pranašumą, nes jis sugeba lengvai susidoroti su tokiomis situacijomis. Tai ypač efektyvu sujungus su telepatine informacijos sistema be patogeninio DI.

Tačiau skirtumas tarp kibernetinės mašinos ir žmogaus mažėja pritaikius suvokimo konstravimo-rekonstravimo fraktalinę struktūrą, kuri leidžia formuoti dalių-visumų hierarchines perspektyvas. Tapatybės fraktalas čia neefektyvus, nes realybė yra deformuoti kontinuumai. Tačiau į fraktalus sugebant įvesti deformacijas, galima modeliuoti nestandartinius fraktalus, į kuriuos įrašomos realistinės pasaulio struktūros. Žmogus deformuotuose fraktaluose juda lengvai – DI sunkiai, tad čia reikia bandyti ieškoti žmogaus stipriųjų pusių ir kurti jas atitinkančias strategijas, kovojant prieš patogeninio DI invaziją ir planus užgrobti planetą.

• Dirbtinis intelektas