Nors teorinės kosmologijos klausimai atrodo tolimi nuo gyvenimo aktualijų, tačiau yra žmonių užsiimančių ir tokiomis problemomis. Paprastai atrodo, kad jų darbas beprasmis, neduodantis jokios naudos, tačiau bendras tikrovės paveikslas irgi įdomus, nes nuo jo galima pereiti prie daug artimesnių dalykų ir artimesnių technologijų. Teorinis modelis remiasi tik gera idėja, tačiau gera idėja ne visada iš karto pereina į gerą praktiką. Nepaisant to, pradėti geriausia nuo idėjos, o tada ją testuoti. Rezultatų pateikti negaliu, bet galiu pasidalinti savo mintimis. Ji gali būti priimta, atmesta arba ignoruojama.
Šiuo metu kosmologijoje viešpatauja didžiojo sprogimo teorija, kuris laikomas visatos pradžia. Kas buvo iki jo ir ar iš viso kas nors buvo – apie tai nieko nesakoma. Didžiojo sprogimo iš singuliaro, mikroskopiškai mažo ir tankaus taško, momentas laikomas absoliučia pradžia. Akivaizdu, kad tai nelogiška ir kad suklupimas šioje vietoje, prie klausimo kas buvo prieš „pradžią“, yra keistas. To iš visatos vidaus niekaip patikrinti gali būti neįmanoma, bet gerų idėjų prikurti – nėra taip jau sunku.
O pradėti galima nuo pačio singuliaro sandaros. Norint suprasti kaip tai įsivaizduoju aš, reikia prisiminti dimensinius skaičius ir dinaminio nulio sąvoką. Dimensinis skaičius yra toks, kuris turi vidines-išorines erdves (priklauso kaip pažiūrėsi), į kurias galima suspausti pirmos dimensijos vienetus arba iš kurių vienetus galima ištraukti į išorę. Dinaminis nulis yra toks nulis, kuris išorėje vienetų jokių neturi, tačiau turi jų vidinėse erdvėse. Toks dinaminis nulis yra singuliaro provaizdis. Vienetai yra viduje esanti materija, o jos forma, kuri sukaupta vidinėse erdvėse, vadinama esencijomis. Taigi materija yra ne kas kita kaip į dinaminį nulį, singuliaro vidų (išorę), įtrauktos esencijos fazinė būsena.
Esencijos gali būti įvairių tipų, nuo kurių priklauso kokios formos bus iš jos atsiradusi materija. Šis anapus singuliaro esančių esencijų mišinys sudaro pagrindinius visatos medžiagos ingredientus. Šalia pat singuliaro pertvaros, barjero skiriančio vidų ir išorę, atsiranda srovės, kurios pereina kiaurai per barjerą, įtraukia plazmine forma esencijos masę ir duoda pradžią tam, kas vadinama mūsų visata. Ta įtraukta esencijos masė vadinama injektonu, kuris turi tankį, struktūrą, temperatūrą, energiją ir panašias savybes ir atsidūręs viduje – pradeda judėti sprogstamuoju judėjimu, išplėsdamas vidinių dimensijų sąskaita mūsų visatos erdvę.
Šis trumpas pradžios aprašymas leidžia suprasti, kad yra visatinė fizika, kuri vadinama kosmologija ir aprašoma naudojant standartinį kvantinių laukų modelį, ir yra viršvisatinė fizika. Pastaroji turės tyrinėti esencijos formas, dėsnius ir mechanizmą, kuriuo ji transformuojasi materija. Injektonas, tai aukštesnių, tarpvisatinių gijų įtraukimas į žemesnį pasaulį, kurioms čia suteikiamos egzotiškos savybės. Visai gali būti, kad iki tinkamo laipsnio suspaudus materija į juodąją sankritą ir galų gale į mikro-singuliarą, galima atvirkštiniu būdu sukurti injektoninę masę ir išstumti ją į išorinę erdvę. Valdant šitą procesą būtų galima turėti galingą energijos šaltinį ir kitus pritaikymus.
Kaip atsiranda esencijų srovės galima mąstyti pagal tai, kaip šis procesas vaizduojamas klasikinėje elektrodinamikoje – turi būti potencialų skirtumas. O skirtumas sudaromas tarp tuštumos ir pilnumos, vakuumo ir plenumo. Kokias formas turi esencijos, manau, svarstyti per anksti, mes galime matyti tik kuo jos virsta įtrauktos į singuliaro vidų, šiam išsiplėtus iki kosminių mastų. Atsiranda visur aplink mus matoma materija, kuri iš esmės yra sąryšinės sankaupos, atsiradusios iš spietinių deformacijų. Spietinių deformacijų vienetai yra elementarūs kvantai, kurie jungiasi į aukštesnių lygių sampynas, kurios formuoja materijos chemines savybes. Spietinė deformacija, arba granuliavimasis, atsiranda tada, kaip injektonas išsiplečia ir atvėsta.
Esencijos energiją galima pažymėti E, trukmę T, o injektono tankį – J. Tada pati primityviausia struktūra gautųsi tokia: E/T = J. Jeigu tankį paversime į J = M/X, gausime Ev = M, t. y., energija padauginta iš greičio lygi injektono masei. Tai aišku pati bendriausia schema, nes turi būti išplėsta kiekvieno parametro teorija, panašiai kaip standartiniame modelyje – pilnas kvantinių laukų lagranžianas. Tokio lygio šiuo metu nėra, tačiau galima naudoti atvirkštinio proceso modelį, kuris peržengia singuliaro kaip absoliučios pradžios koncepciją.
Dabar norėčiau kelis žodžius pasakyti apie pagrindinius injektonų tipus, turint galvoje pagrindines fenomenologinių pasaulių rūšis. Tai yra išorinis juslinis pasaulis, kuris aprašomas pagal materijos teorinį modelį, ir vidinis pasaulis, kuris taip pat privalo turėti savo materiją ir būti arba savarankiška, arba fizinės materijos atsišakojimas. Taigi vienas tipas injektonų skirtas sukurti sąmonės reiškinius, kurie dar yra mažai fundamentaliame lygmenyje ištyrinėti, o kitas organinius ir neorganinius reiškinius. Tuo pilnas rinkinys gali neišsisemti ir koks pilnas tikrovės multipleksas niekas nežino. Bet bent dvi dalys yra būtinos, nes yra daiktiški ir psichiniai pasauliai.
Gnostiniam injektonui galioja visi tie reikalavimai, kaip ir fiziniam: iš pradžių būna tik labai tanki plazma, tada ji plečiasi, vėsta ir granuliuojasi į fundamentalius vienetus, atsiranda sampynos, chemijos lygis ir galiausiai – gnostinės juslinės substancijos, kurių pagrindinė savybė matoma iš vidaus yra kokybiškumas. Injektono tikros būsenos, kuris yra anapus kokybinio suvokimo, yra nežinomos, tačiau tas būsenas veikiant, galima sąmonėje sukelti įvykius ir atlikus jų analizę, pabandyti nustatyti tikras spietinių sankaupų savybes, sukurti tikrą jų mokslą.
Pagrindinis modelis yra tas pats multipleksas, kuris yra: bazinė dimensija, vienetų rinkinys, ir prilipdytos išorinės-vidinės deformacijos. Pavyzdžiui, šiuo metu žinomas toks pagrindinis elementaraus kvanto multipleksas: energijos virpesys, krūvis ir sukinys, sukuriantis magnetinį momentą. Ši struktūra atsiranda iš vidinių injektonų sandaros elementų, kai jie iš išorinės, grynos būsenos įtraukiami į vidinę, materijos būseną.
Apibendrintai viską vaizduoju taip.
Čia matome multipleksą, kur raudonai pažymėta vidinė erdvė, žaliai pažymėtos esencijų srovės, kurios ateina iš viršvisatinio esencijų pasaulio, o mėlynai pažymėti įvairūs injektonų plazmos kamuoliai, kurie plėsdamiesi ir vėsdami virsta materija. Toks bendras modelis yra logiškiausias, nes viską suspausti į vieną absoliutų tašką ir laikyti jį absoliučia pradžia, neturinčia jokių vidinių deformacijų yra absurdiška. Vidinės deformacijos turi būti tokios didelės, kad jos neišvengiamai išsiveržia į išorę, tik kitokiomis substancinėmis formomis, kurias pavadinau esencijomis.
Belieka klausimas, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, apie kurią kalba šiuolaikiniai kosmologai. Tamsioji materija – tai nežinomų rūšių injektonų sukurtos spietinės deformacijos, o tamsioji energija yra injektonų masės plėtos jėga, atsirandanti esencijai patekus į vidinę singuliaro pusę. Toliau klausimas ar visata plėsis be galo? Manau ne, ji plėsis tol, kol išeikvos visas vidines deformacijas, nes visata plečiasi ne tuštumoje bet yra apsupta esencijų debesies, kuris spaudžia iš išorės. Kai spaudimas nugalės plėtimąsi, šis procesas turės sustoti. Belieka klausimas ar įmanoma stabili būsena arba amžina visata, ar viskas sugrįžta atgal į singuliarą ir esencijų pasaulį. O gali būti ir taip, kad materija išsisklaido esencijoje ir jos iš naujo sugeriama į viršvisatinį pasaulį.
Šio proceso trukmė labai didelė, ir atskiram žmogui – nelabai aktuali. Bet ateities žmonijai gali pasiūlyti naudingų įžvalgų.
Manoji samprata kiek kitokia ir ji apima priešsinguliarinį momentą. Tai grynai asmeninis požiūris, bet, kadangi turiu labai skeptišką nuomonę į viską, kas yra moksliška, tai išdėstysiu.
Dar tarybinėje mokykloje mokė, kad, jei vandenilio atomo branduolys būtų 10 kapeikų monetos dydžio, tai elektronas apie jį skrietų beveik 2 kilometrų spinduliu. Vadinasi, netgi kietoji materija yra beveik tuštuma.
Toliau mąstau, iš kokios medžiagos Kūrėjas galėjo kurti pasaulį? Atsakymas atėjo greit, kai ėmiau ieškoti šiandien mums žinomos materijos formos, galėjusios egzistuoti ir pradiniame absoliutaus vakuumo momente. Tai – laukas, – nemateriali substancija, neturinti nei dydžio, nei masės, bet turinti kažkokias jai suteiktas savybes. Tų laukų pavidalų gali būti begaliniai daug, nes žmonija dar nesugeba jų užfiksuoti materialiais prietaisais. Taigi galvon šovė mintis, kad visa Visata sudaryta vien iš laukų. Ta mintis jokių prieštaravimų man nesukėlė – ir protonas ir neutronas, ir elektronas galimai yra vien tik uždaro tipo laukai arba jų kombinacijos (kas atrodytų tikroviškiau). Visiškai galimas dalykas, kad, atomo būviui išlaikyti ir struktūrai išsaugoti, laukams yra priskirtos elgesio taisyklės, kurias galimai galėtume pavadinti netgi sąmone. Prieštaravimą kelia tik masės sąvoka, tiksliau inercijos savybė. Tačiau, jei tą savybę – išlaikyti turimą būseną – turi bent vienas iš atomo laukų, toliau klausimų nebekyla. Taigi Materija mūsų protui suprantamos masės nebeturi ir yra sudaryta vien iš laukų, kuriuos galime vadinti tiesiog energijomis ar netgi informacija. Tampa logišku netgi pasakymas, kad Materija gali tiesiog išnykti.
O kokiu būdu galima sukurti tuos laukus iš Nieko? Pasirodo, negalima jų sukurti po vieną, bet įmanoma po du – priešingybes vienas kitam taip, kad, juos sudėjus krūvon, vėl nebeliktų nieko. Panašiai, kaip kasant dubę, visuomet atsiranda ir tokio paties dydžio kalnas, o juos sulyginus, išnyksta abu objektai.
Taigi, tai, kas atrodo sudėtinga, dažnai būna paprasta, o tai, kas paprasta – sudėtinga.
Apie Dievo ir Pasaulio atsiradimą be detalizavimo trumpai yra paminėta Thomas Sugrue knygoje „There is a River“.
PatinkaPatinka
Manau, kad su nieko kasimu yra šiek tiek sunkiau, jeigu kasi duobę, tai kasi kažkokią substanciją, kažkokioje didesnėje substancijoje. Vadinasi kasi ne nieką. Tokiu atveju vietoje vakuumo reikėtų sakyti plenumas arba šaltinis. Problema ta, kad tokiu atveju nepaaiškinamas atsiradimas arba sukūrimas. Man nieko, vakuumo, tuštumos sąvokos iš kurių viskas atsiranda – nepriimtinos.
PatinkaPatinka