Einšteino visata
Iš Einšteino teorijos visi žinome, kad šviesos greitis yra konstanta, kuri nustato, kad jis yra pastovus ir turi fiksuotą vertę. Kadangi šviesa yra mūsų informacinis laukas, tai reiškia, kad šviesos savybes įgyja visa per ją ateinanti informacija. Nedideliais atstumais šie efektai nėra svarbūs, tačiau kai atstumas didesnis, būtina į šias šviesos savybes atsižvelgti. Pavyzdžiui, nuo saulės fotonas atskrieja per 8 minutes, o tai reiškia, kad mes saulę visada atome 8 minutes praeityje. Tuo tarpu savo aplinką suvokiame akimirksniu, su labai nedideliu uždelsimu. Iki artimiausių kitų žvaigždžių yra ne mažiau nei 4 šviesmečiai, vadinasi tas žvaigždes matome 4 metų senumo, nes tiek reikia informacijai atkeliauti iki mūsų. Paukščių tako skersmuo yra 100 000 šviesmečių, todėl nuo vieno jos galo iki kito informacija šviesos pavidalu keliauja 100 000 metų. Tai pagrindinė visų informacinių laukų savybė, kuri informacijos judėjimui dideliais ar mažesniais atstumais suteikia apibrėžtas savybes.
Iš to seka, kad yra pati nepriklausoma tikrovė ir yra jos informacinis antstatas. Kaip informaciniai įvykiai suvokiami priklauso nuo stebėtojo judėjimo, nes judėjimo greitis keičia laiko ir atstumo parametrus. Šie parametrai nėra nepriklausomi nuo judėjimo, pagal Einšteino atrastas formules, nes kuo stebėtojas juda greičiau, tuo laikas teka lėčiau ir tuo trumpesnis matavimo prietaiso ilgis. Kadangi greitis yra šių parametrų santykis, tai jam galioja visi reliatyvistiniai efektai. Tai visiems žinomi dalykai, kurie labai plačiai išaiškinti internete. Tuo tarpu aš noriu iškelti kitą klausimą: ar yra visatoje toks procesas, kuris tikro įvykių lauko tikrovės informaciją išnešiotų akimirksniu, be jokio uždelsimo.
Įvykis reliatyvumo teorijoje žymimas šviesos konusu, kuris yra koordinačių sistema ir dvi į viršų einančios tiesės, kurios pasvirusios tiek, kiek leidžia maksimalus šviesos greitis. Horizontali ašis žymi erdvę, o vertikali – laiką. Joks informacijos judėjimas pagal Einšteino teoriją negali išeiti iš šio konuso ribų. Koordinačių sistema žymi praeitį – tai ateinantis šviesos signalas, dabartį – tai koordinačių sistemos centras, vadinamas įvykiu ir ateitis – maksimaliu greičiu iškeliaujanti informacija apie įvykį į ateitį. Pagal reliatyvumo teoriją, visi įvykiai yra chaotiškai išsimėtę kosminėje erdvėje ir jis surišti tik per šviesos konusų tieses. Per horizontalią erdvės tiesę, tariama, nevyksta joks procesas, kuris akimirksniu surištų visus įvykius ir išrikiuotų visus visatos šviesos konusus ant jos.
Šis procesas yra svarbus tuo, kad nuo jo priklauso ar visa visata sukabinta tik lokaliai, ar yra jėgos, kurios veikia visos visatos mastu ir jų greitis begalinis. Jeigu toks bendros dabarties laukas būtų įmanomas, tai būtų įmanoma iš visos visatos gauti informaciją be jokio uždelsimo: matytume kas kur vyksta šią akimirką. Šviesos greičio atžvilgiu ši informacija atrodytų kaip ateities žinojimas. žinotume Saulės ateitį 8 minučių ribose, visą planetų sistemą – 12 valandų ribose, artimiausias žvaigždes – 4 metų ribose, o visą galaktiką – 100 000 metų ribose. Toks laukas parodytų jau dabar, ką kiti sužinotų tik po daugybės metų. Tokia teorija, žinoma, prieštarauja reliatyvumo teorijai, pagal kurią niekas negali judėti greičiau už šviesą, tačiau manyti, kad Einšteino žodis yra galutinis – manau neteisinga.
Toks procesas ir tokia informacija peržengtų visos dabartinės fizikos rėmus, bet jeigu tokia galimybė egzistuoja, ji turi būti labai aktyviai tyrinėjama. Einšteino visata uždeda kosminei civilizacijai labai didelius apribojimus, tad jeigu ji aiškina tikrovę klaidingai, toks dirbtinis savęs ribojimas yra labai žalingas. Tai yra mokslo pažangos stabdymas klaidingu įsivaizdavimu – jeigu netiki kad toks procesas įmanomas, tai nededi jokių pastangų jo įvaldymui. Šitaip gaištamas laikas, resursai švaistomi ne tokiems svarbiems dalykams.
Ką reiškia matyti ateitį
Gebėti pamatyti ateitį svajoja visi, ne tik ezoterikai, tačiau dauguma to siekia dėl asmeninio pranašumo prieš kitus žmones, vadinasi – dėl savanaudiškų tikslų. Dėl informacijos judėjimo savybių, paprastai matome ne ateitį, ne dabartį, bet praeitį. Tai priklauso nuo to, per kiek laiko mus pasiekia informacija ir kiek laiko reikia ją suformuoti į suvokiamą objektą. Akivaizdu, kad suvokimo dabartis iš tikro yra praeitis, jeigu žiūrėsime iš pačios tikrovės perspektyvos. Dabartį matytume tuo atveju, jeigu suvokimas būtų susiliejęs su bet kokiu įvykiu visatoje ir jos perdavimui bei suformavimui nereikėtų jokio uždelsimo arba jeigu tas uždelsimas būtų kompensuojamas per kitadimensinį pagreitinimą. Ir paskutinis variantas – norint matyti ateitį reikia, kad pati tikrovė informaciją galėtų siųsti laiku atgal, t. y., į praeitį. Nusiuntus iš dabarties informaciją į praeitį, toje praeityje būtų žinoma ateitis, t. y., siuntimo momentas.
Belieka tik klausimas – ar yra toks procesas, kuris leistų siųsti informaciją į praeitį. Tai gana keblu, nes įprasta manyti, kad viskas juda priešinga kryptimi. Standartinė fizika teigia, kad judėjimas yra vektorius erdvėje – tai erdvinis judėjimas arba laike – tai kitimas ir vystymasis. Yra schemų, kuriose įmanomas kitoks judėjimas, vadinamas holografiniu, kuriame visi judėjimo momentai atsispindi bet kokioje erdvės arba holografinės materijos dalyje. Tai būtų bendros visatos dabarties modelis. Ar gali laikas judėti atgal? Galvoje – labai sunkiai, tačiau reikalas tas, kad tikrovė yra ne galvoje ir jai galvos apribojimai negalioja.
Todėl reikia permąstyti pačią judėjimo sąvoką, kuri yra paimta iš ekraninio suvokimo, kaip persikėlimas iš taško A į tašką B. Jeigu taškas A yra dabartis, tai tariama, kad persikėlimas į bet kokią vietą įmanomas tik kaip judėjimas ateities kryptimi. Judėjimas į praeitį būtų kartojimas to, kas jau buvo, bet be laiko kilpos. Tarkime į tašką A buvo persikelta iš taško E, kuris jau yra praeityje. Ką daryti, kad vėl atsidurtum taške E be dvigubų laiko sąnaudų. Tai reiškia, kad reikia apsukti ne tik judėjimą bet ir laikrodį, kuriuo matuojama judėjimo trukmė. Tačiau kišeninio laikrodžio atsukti neužtenka – turi būti atsuktas visos visatos laikrodis.
Matome, kad yra du mechanizmai: pats substancijos judėjimas ir su tuo judėjimu susietas tikrovės laikrodžio mechanizmas. Erdvėje sugrįžti į buvusi tašką įmanoma, bet laikrodis vis tiek juda į ateitį. Todėl norint judėti atgal, judėti reikia visatos laikrodyje. Savo dirbtinį laikrodį atsukę atgal, gyvensime netikrame klaidingame laike, o jeigu tai įvyktų pačioje tikrovėje, būtų tikrovėje sukurtas netikro laiko burbulas, o jį valdant, galima būtų judėti pirmyn ir atgal laiku, tai yra, siųsti ten objektus ir informaciją. Belieka tik klausimas – kaip įvaldyti tikrovės laikrodžio mechanizmą, kas tai iš tikro yra. Manau netolimoje ateityje bus išmokta sukinėti laikrodį ir laiko suvokimą žmogaus galvoje, nes bus galima į sąmonę įdėti virtualią informaciją. Tačiau vien to neužtenka, nes toks laiko valdymas tebūtų iliuzijos kūrimas. Laiko mechanizmo suradimas yra svarbus ateities fizikos klausimas, kuris leis suprasti pačią žiauriausią šitos visatos aspektą, kuris lemia, kad viskas laikina, viskas praeina.
Šitas klausimas pradėtas bus spręsti tada, kai suprasime, kas tai yra laikas žmogaus suvokime ir ką tas suvokimas atspindi anapus sąmonės. Sąmonės suvokimas gerokai iškraipo laiko klausimo struktūrą, vadinasi reikia pašalinti visas iliuzijas ir įsigilinti į pačią pirminę tikrovę.
Filognozijos pradinė mokykla 