Visiems žinoma, kad veiksmo erdvė šioje planetoje yra ribota, todėl maksimalus mastas įmanomas tik nedaugeliui. Kai visi veikia maksimaliu mastu vienas kito neribodami, būna nestabili socialinė padėtis, nes kiekvienas trajektorijų susidūrimas reiškia potencialų konfliktą. Realybė deja tokia, kad ne visi pajėgūs pakelti tokią naštą, todėl vengdami tiesioginių susidūrimų, turi savo veiklos mastą riboti. Taip atsiranda lygiai, kuriuose nedidelė mažuma pajėgi maksimaliam veiksmui, kiti tik vidutiniam ir dauguma apsiriboja minimaliomis pretenzijomis.
Šitaip susiformuoja mažumos valdžia, kuri susikoncentruoja uždarose zonose, o visos kitos tampa atviromis įtakos zonomis. Tačiau masė žmonių kiekybiškai yra didesnė, todėl jie turi potencialų pranašumą, kurį suvaldyti yra kiekvienos grupės pretenduojančios į valdžią pirma problema. Vadovėlinis sprendimas šioje situacijoje – masę perskelti į dvi dalis ir atsukti vieną prieš kitą. Tada, kol šie sluoksniai – žemiausia klasė ir vidurinė klasė – kovoja tarpusavyje, mažuma gali užsiimti savo reikalais. Ši uždarų zonų apsauginė juosta suskaldo masę į rezervatus, sukuria smegenų krušimo sistemą, maksimaliai susilpnina individo valią, padaro pasyviu įsakymų vykdytoju, kuris besąlygiškai paklūsta bet kokiam sprendimui.
Tokia socialinė mechanika, kuri formuoja valdžias, kuriančias gyvenimo formas pagal savo tikslus ir įsivaizdavimus, į kuriuos įstatomas kiekvienas individualus gyvenimas. Norint suprasti kaip mąsto žmonės esantys skirtingose socialinėse situacijose, norint sugebėti matyti visą sąmonės tipų spektrą, kurį galima panaudoti savo analitiniame darbe, skenavimuose ir veiksmų planavime, reikia turėti tokių mechanizmų principus. Kodėl liaudis daro viską ką jai liepia, kodėl valdžia užsiima savivale ir nesilaiko jokių moralės principų; kita vertus, kodėl peršamas agresyvus pacukrintas spektaklis, kuriuo uždaros zonos nori visą gėrį, grožį, tiesą ir teisingumą sutraukti į save? Visi supranta – vyksta labai gudrus psichologinis žaidimas, vykdoma psichologinė operacija.
Valdžios klausimą galima iliustruoti klasikiniu sverto pavyzdžiu. Svertas gali būti pusiausviroje arba nepusiasviroje padėtyje. Pirmu atveju valdžios santykio nėra, nes nė viena grupė neturi galimybių priversti kitą. Tokia galimybė atsiranda tik tada, kai padėtis nepusiausvira. Kad svertą nusvertum į savo pusę gali naudoti dvi taktikas – uždėti ko nors daugiau savo pusėje, kad būtų daugiau svorio. Arba gali svorio nuimti nuo priešingos pusės. Svoris tai jėga, su kuria spaudžiamas savo sverto galas, o priešingoje pusėje silpninimas vyksta su psichologine operacija, turinčia „žalio debesėlio“ pavidalą, kuris reiškia propagandą ir informacinį karą, kurio tikslas – atpalaiduoti konkurento jėgą.
Šitaip pasiskirsto spektras minėtoje uždaros ir atviros įtakos zonos santykių situacijoje. Uždara zona net būdami mažuma, bet naudodami jėgą ir psichologines gudrybes, tokias kaip neurolingvistinis programavimas ir socialiniai spektakliai, gali sverto principu pakelti kitus į viršų ir šitaip laikant pakabintus – išnaudoti savais tikslais. Sąmonėje suformuojamas įsakančio ir paklūstančio žmogaus tipas, vienam suteikiama erdvė savavališkai veikti, o kitas visą gyvenimą pragyvena kaip išnaudojamas darbinis gyvulys. Esmė ta, kad ne tik pragyvena, bet tam nesipriešina ir net neturi gebėjimo pagalvoti, kad prieš tokią situaciją įmanoma būtų sukilti. Kaip tai įmanoma? Suvoki, kad valdžia mažuma, uždaros zonos iš tikro mažos ir silpnos, kad tokių kaip tu yra labai daug ir kad turite kiekybinį pranašumą, kad užtenka tik šiuo milžinišku potencialu pasinaudoti. Kas tam trukdo? Parazitinės sąmonės formos, kurios atima valią ir padaro pasyviu įsakymų vykdytoju.
Čia reikia būti labai budriam, nes dauguma žmonių, kurie turi potencialą, susivilioja galimybe tapti valdžios tarnu, įsivaizduodami, kad čia siūlomos geros perspektyvos ir kad savo energiją galima panaudoti čia. Deja ši energija yra pavagiama uždarų zonų ir ji panaudojama visuomenės pasipriešinimo silpninimui per suskaldymą į dvi dalis ir aktyvesnius atsukant prieš savo pagrindinę idėja, kuri yra laisvės siekimas. Šitaip apgaunama pažadant dovanoti didesnę laisvę, jeigu mafijai padėsi kovoti su žmonių pasipriešinimu.
Šitaip uždaros zonos sprendė savo problemą per visą žmonijos istoriją, ir (tai labai keista) joms tai visada pavykdavo – mažuma sugebėdavo pakelti daugumą. Tai buvo daroma per jėgos monopolijos sukūrimą ir žalio debesėlio užleidimą ant veršių akimis klapsinčių masių. Šitaip suskaldyti, izoliuoti ir pasyvizuoti, žmonės visada likdavo lengvu grobiu grobuonims. Tai vienas spektro galas. Vidurinė dalis yra apgauti, suvilioti arba išdavikai, dėl kapeikos išdavę tą pagrindą iš kurio išėjo. Ir uždaros zonos veikėjai, kurie nenori apriboti savo pretenzijų ir juos tenkina tik maksimalus veiklos mastas ribotas galimybes turinčioje planetoje.
Uždarų zonų problema sunki būna tik pradinėje stadijoje, tačiau tie, kam ją pavykdavo išspręsti, savo pergalę gebėdavo užtvirtinti šimtmečiams. Tada būdavo sukuriama tokia sistema, kad kiekvienas gimęs žmogus būdavo nukenksminamas nuo gimimo implantavimu ir pasipriešinimui galimybių nelikdavo jokių. Nelikdavo ir laisvo gyvenimo. Nuo gimimo diegiamas paklusnumas, pasyvumas, bevališkumas, negebėjimas priešintis ir ginti savo interesų. Pragyvenęs tokią vaikystę, suaugęs žmogus niekada neišmoksta pasipriešinti. Šitaip formuojamos kastos ir dinastijos, pagal kurias vaikas nukreipiamas į tokį gyvenimą, kokį turėjo jo tėvai. Jeigu tėvai darbininkai – tampi darbininku, jeigu tėvai prižiūrėtojai – tampi prižiūrėtoju, gauni didesnius gabumus ir tarnauji valdžiai.
Tokiame pasaulyje uždaros zonos turi pliuso ženklą, o atviros zonos – minuso. Pliuse viskas, kas geriausia, o minusui liek tik trupiniai. Atitinkamai paskirstomi, pinigai, turtai, protas, prestižas ir panašūs dalykai. Deja pažiūrėjus paprasto žmogaus akimis, tos zonos yra didžiausio blogio, savivalės, amoralumo irštva, bet pasipriešinti tam nematoma jokių galimybių. Gėris būna tik gražus spektaklis, žalias debesėlis akių dūmimui. Todėl pasiekus kritinį tašką žmogaus kantrybė baigiasi ir jis negali taikstytis su pasaulyje tvyrančia neteisybe. Problema tokia: kaip savo minusu pažymėtą pasaulį paversti pliusu? Kaip atimti iš mafijos rankų jų svertą, su kuriuo pakeliamas pasaulis? Galimybės elementarios. Sunaikinti žalią debesėlį, viską kas palaiko pasyvumą, silpnina valią, paralyžiuoja galimybę priešintis. Išnaudoti potencialą, kuris yra kiekybinis pranašumas prieš mažumą. Atimti jėgos monopolį, neleisti suskaldyti savo judėjimo į dvi tarpusavyje kovojančias dalis ir uždaras zonas apsupti iš visų pusių dviem žiedas, iš savo laisvojo pasaulio. Išoriniu, sudarytu iš laisvų ir savo laisvę branginančių žmonių ir tų, kurie turi įvykdyti chirurginę operaciją.
Viskas prasideda nuo savo sąmonės kokybės pakeitimo, nuo vienijimosi dėl bendro tikslo, pagundų ir vilionių atsisakymo, valios maksimalaus įtempimo ir tiesioginio veiksmo. Tos uždaros zonos tikri valdytojai dažnai būna pasislėpę ir užsimaskavę, juos sunku identifikuoti ir paversti taikiniais, tačiau artimesnis ratas žino kas jie yra ir kur slepiasi, kur planuoja savo nusikaltimus…
Tokia revoliucija įmanoma tik iki tam tikro momento, kol dar nėra vėlu. Kai peržengiamas tam tikras momentas, kelio atgal nelieka. Reikia būti budriam, kad savo saldžiais ekranais ir žaliais propagandiniais debesėliais šėtono tarnai neįviliotų žmonijos. Tų spąstų pavadinimas yra transhumanizmas, dirbtinis intelektas, kompiuterio smegenų sąsaja, mikročipai ir pan. Jeigu žmonės bus pasyvūs kaip avys, jų laukia žiaurus likimas. Ir šio likimo jie sulauks apgauti holivudinių spec. efektų ir triukų. Vergovė įvedama per Facebook, Google, Windows, iPhone ir panašias priemones. Todėl kiekvienas privalo teisingai pasirinkti, viskas prasideda nuo šio momento…
Filognozijos pradinė mokykla 