0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

  • Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
  • Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
  • Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
  • Sątvaras – tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija“ sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo“, reiškiančio „myliu“ ir „gnosis“, reiškiančio „pažinimas“. Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija“ pavyzdį, tik žodis „sophia“, „išmintis“, pakeistas žodžiu „pažinimas“. Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį“ metodą ir „kaipybinę“ matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek“, bet „kaip“. Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?“ Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais“. Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios“ nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos.

Kokie pagrindiniai reikalavimai galaktinei civilizacijai – akivaizdu: turi būti pakankamo greičio galaktinis susisiekimas ir tokias keliones atitinkanti gyvenimo trukmė. Tai minimalūs reikalavimai. Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį ir minimalus reikalavimas žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 1000 metų. Tokiu atveju per visą žmogaus gyvenimą, skersai galaktiką būtų galima perskristi 20 kartų. Galima spėti, kad galaktikoje yra daug aukšto lygio civilizacijų ir sprendžiasi klausimas, kuri iš jų pirma pasieks šį tikslą. Ta civilizacija, kuri tai padarys sėkmingai anksčiau už kitus, taps dominuojančia. O tai labai svarbus egzistencinis klausimas kiekvienai gyvybės formai, nes kokie šios dominuojančios civilizacijos principai lems kaip bus vienijama galakatika ir koks bus žemesnio išsivystymo sąmonių likimas. Jos bus sunaikintos, pavergtos ar gaus teisę į laisvą evoliuciją.

Todėl kiekvienos civilizacijos pagrindinis tikslas, kuo labiau didinti sąmonės kokybę, kad neatsiliktų nuo kitų ir turėtų deramą vietą kosminiame pasaulyje. Akivaizdu, kad aukščiausias lygis, ne vieno žmogaus, ne vienos kartos ir ne vieno šimtmečio uždavinys. Filognozijos tikslas įvertinti visas sąmonėje užkoduotas galimybes ir nustatyti kiek reikės laiko pasiekti aukščiausiam tikslui. Mano netiksliu vertinimu, galima kelti uždavinį 1000 metų, sukurti strateginį planą, pasirašyti darbų grafiką ir visomis savo proto pajėgomis šio tikslo siekti. Matome, kad filognozija ne tiek užbaigta teorija, kiek strateginis planas, kuris nukreiptas į ateitį – ne į tai, kas jau pasiekta, bet į tai, ką dar reikės pasiekti, kad žmogus galėtų atskleisti 100 proc., holoplastinį tikrovės vaizdą. Kitaip sakant, tai neužbaigtas projektas, prie kurio žmonija turės dirbti bent 1000 metų ir toliau, kad įgyvendintų pagrindinius filognozijos tikslus. Tai reiškia, kad šioje teorijoje yra tik gairės, kurios turi būti užpildytos savo protu, o ne tik jau pasiektų ir visiems žinomų banalybių „zubrinimas“.

Tačiau sąmonės kokybė – ne viskas, vien būtinųjų tikrovės ir žinojimo struktūrų neužtenka, būtina įvesti laisvės komponentą, kurio tikslas ne tik atspindėti tikrovę anapus žmogaus, bet ir laisvai formuoti sąmonę. Kitaip sakant, ant tiesos pamato būtinas ideologinis antstatas, parodantis ką su ta tiesa žmogus turi daryti. Tikslas nėra vien prisitaikyti ir atitikti, tikslas yra į tikrovės pažinimą įnešti laisvės komponentą, kuris būtinas visiems fundamentaliems tikrovę atspindintiems konstruktams. Tai labai atsakingas klausimas, nes žinios suteikia didelę galią, kuri gali būti panaudota griovimui arba kūrimui, puoselėjimui arba žlugdymui. Tiesos atskleidimas apie kokį nors objektą visada jį žmogaus psichikoje sumenkina, paverčia beveik niekniekiu, su kuriuo, atrodo, gali daryti ką nori. Tokia negatyvi nuostata privalo būti kompensuojama, o tai daroma ne tiesos, bet ideologiniame sluoksnyje. Dėl šios priežasties, filognozijos tikslas ne vien atidengti tikrovę, bet ir apsaugoti ją nuo beatodairiško naikinimo pozityviu ideologiniu sluoksniu. Tiesai reikalinga atsvara, reikia ieškoti pusiausviros tarp holoplastinės tikrovės atvėrimo ir pozityvaus nusiteikimo jos atžvilgiu ideologijoje. Tiesa atskleidžia paslaptį, o ideologija parodo kelią – būtini abu principai.

Kiekviena tikrovės dalis turi savo pliusinę ir minusinę dalį ir dažnai sąveikoje jos skirtinguose objektuose gali turėti priešingą reikšmę: kas vienam pliusas, tai kitam minusas ir kas vienam minusas, tai kitam pliusas. Imant tikrovę kaip visumą, būtina ieškoti pusiausviros ir harmonijos, nes sureikšminus kokią nors vieną dalį ir tenkinant tik tos dalies perspektyvos poreikius, nustumiamos į bedugnę visos kitos dalys. Iš dalies tas galioja ir pažinimui, nes pažinimas tikrovę labai susilpnina ir daro ją pažeidžiama. Tačiau šis ribos peržengimas pažinimu yra neišvengiamas. Dėl šios priežasties ir manau, kad turi būti ieškoma pozityvios ideologijos atsvaros, kad žinojimas nebūtų naudojamas vien naikinimui išnaudojant pažinime atskleistas silpnas vietas. Neišmintingai naudojant tiesą, galima sunaikinti viską, todėl žinojimas užkrauna didelę atsakomybę ir jis skirtas ne bet kam: be išvystytos moralinės sąmonės žinios yra mirtis. Vadinasi į sąmonės kokybę būtina įvesti ir trečią komponentą be jau minėtų dviejų, o būtent išvystytą pozityvią ideologiją, kuri propaguoja ne eksploatavimą ir naikinimą, bet puoselėjimą ir vystymą.

Supratus šiuos tris pagrindinius sąmonės kokybės kriterijus, reikia suprasti ir pačios sąmonės pagrindinį principą, kaip ji veikia. Sąmonė yra tam tikras substancijos, vadinamos gnostine darinys, į kurį iš išorės patenka informacija ir jame yra suformuojama į aplinkos atvaizdą. Atvaizdas turi dvi pagrindines dalis – priekinę sąmonę, kurią laikome mus supančiu objektyviu pasauliu ir galinę sąmonę, kurioje yra mūsų asmenybė, atmintis, protas ir mąstymas. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, o galinę sąmonę – laksatu. Apie tai daugiau bus kalbama tolesniuose skyriuose, bet paprastai šiuos pavadinimus galima paaiškinti taip: fiksatas reiškia, kad vaizdas nevaldomas, fiksuotas, o laksatas, kad valdomas ir kūrybiškai formuojamas. Yra ir kiti pavadinimai, labiau įprasti: juslinis pasaulis vadinamas sensoriumu, o mąstymo pasaulis – kognityviumu. Abu jie priklauso rodomajai sąmonei.

Šis principas reiškia, kad tai, ką matome savo sąmonėje yra ne pati tikrovė, bet tik jos atvaizdas. Vadinasi ir tikras žmogus, ir tikras pasaulis yra anapus jo. Nematome tikro daikto, nematome tikro kūno ir netgi nematome tikros minties, matome tik tai, kas atsiranda tada, kai gnostinėje substancijoje suformuojama informacija, kurios nuoroda yra į išorinę realybę. Tos suformuotos informacijos yra homunkulai, ypač žmogaus kūnas, kuris yra tik „akių kūnas“. Iš to seka, kad tikrasis žmogus yra nematomas, nepasiekiamas sąmonei. Šis žmogus vadinamas pirmapradžiu žmogumi, kuris yra visas, pilnas žmogus, atsispindintis atvaizduose tik nedideliu procentu savo tikro pavidalo. Tokiu atveju filognozijos tikslas, į šį suformuotą atvaizdą įtraukti kuo daugiau anapusinės tikrovės, imituoti jos „kontūrą“, kad būtų galima suprasti kas ji yra ir kaip ji veikia. Tai galima bandyti daryti teoriškai ir galima daryti praktiškai, su savo pirmapradžiais kūnais ir instrumentais judinant pirminę tikrovę ir žiūrint kaip poveikis atsispindi įtrauktoje informacijoje. Taip galima suprasti veikiamos tikrovės prigimtį.

Sensoriumą galima laikyti pirminiu ekranu, pagal kurio dėmenis pažįstama anapusinė realybė, tačiau šie dėmenys jau yra išsisėmę ir neparodo tikro anapusybės vaizdo. Todėl viena pagrindinių filognozijos priemonių yra antrinio ekrano sukūrimas kongnityviume, kuris pakeistų sensorinį ekraną ir sąmonę labiau priartintų prie tikrovės. Tam reikia ieškoti naujų dėmenų, naujų sąveikų, naujų procesų, kurie būtų daug daugiau negu vien tik substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Tradiciniam pažinimui labai žymų antspaudą uždeda kalbos struktūra, kurioje dvi pagrindinės žodyno kategorijos yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Daiktavardžiai aprašo substanciją, veiksmažodžiai veiksmus tarp substancijos elementų, ir perspektyva į anapusinę tikrovę tuo išsisemia. Todėl norint pažengti toliau reikia perdaryti savo kalbą, kad pažinimas nebūtų paženklintas kalbinių struktūrų primityvumo. Filognozijos įvado vienas iš uždavinių yra paruošti dirvą tokiems pakeitimams, sukurti principus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti naują kalbą, kuri būtų naujo, kognityvinio, laksatinio ekrano pagrindas, per kurį būtų galima pamatyti daug daugiau pasaulio negu per tradicinį.

Užbaigdamas filognozijos apibrėžimą, noriu pateikti apibendrintą schemą, kuri parodo pačius pagrindinius, bendriausius žmogus struktūrinius elementus.

pirmapradis

Norint žengti toliau šio „Filognozijos įvado“ skyriais, privaloma įsisavinti šią schemą ir prieš tai pateiktą žmogaus sandaros paaiškinimą. Žmogus, kaip jis save suvokia, yra tik homunkulas atsiradęs ant priekinės rodomosios ir galinės rodomosios sąmonės sandūros, o tikras žmogus niekaip neišreikštas ir jo visas, holoplastinis vaizdas nežinomas. Filgnozijos tikslas ne aprašinėti ir tyrinėti homunkulą, bet atskleisti visą, pilną žmogų, kitaip sakant pamatyti „visą spektrą“, esantį anapus vaizdo ir veiksmo.

Klausimai:

  1. Kas yra filognozija?
  2. Kuo filognozija skiriasi nuo religijos, filosofijos ir mokslo?
  3. Kokie pagrindiniai filognozijos uždaviniai?
  4. Kaip apibrėžiama sąmonės kokybė?
  5. Kam reikalingas „netiesos“ komponentas filognozijoje?
  6. Kokia pati bendriausia žmogaus sandara?
  7. Kodėl multiplekso sąvoka kertinė filognozijoje?
  8. Kas yra fiksatas ir laksatas?
  9. Kodėl filognozijoje naudojamas ne kiekybinis, bet kaipybinis prinicpas?
  10. Kodėl civilizacija turi siekti atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą?
  11. Kuo svarbus „naujo ekrano“ metodas filognozijoje?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s