Pagrindinis šiuolaikinio pasaulio bruožas tas, kad jis gaubiamas labai tankios noosferos sluoksnio, į kurią žmogus gali būti „įžemintas“ taip pat kaip į juslinę tikrovę. Nuo to, į kurią pusę linksta sąmonė, priklauso žmogaus tipas, jo mąstymas ir elgsena. Tikroviniai žmonės gyvena priekinės sąmonės kryptyje, kur matoma objektyvi realybė, o mąstymas tik aptarnauja šią kryptį. Idėjų žmonės gyvena galinėje sąmonėje ir realybę ne gauna iš išorės, bet susikuria patys. Šioms kryptims vis labiau artėjant prie sąmonės vidaus, skirtumas tarp to, kas tikra ir netikra silpnėja, viskas pradeda priklausyti tik nuo tikroviškumo įspūdžio.  Jeigu atrodo kaip tikras, nėra skirtumo, kad tai tik simuliacija. O tokios galimybės priklauso tik nuo technologijų tobulumo.

Kaip visa ši schema atrodo paaiškinta tiksliai, parodysiu toliau. Tam naudoju sluoksniuotos sferos modelį, kur vidinė sfera yra tikrovės sfera, kurią sudaro fizinė planeta, su savo paviršiumi, reljefu, peizažu ir jo aplinkoje judančių žmonių. Bendriausias sferos skirstymas yra į vandenynus ir sausumas, lygumas ir kalnus, dykumas ir augmenija apaugusius plotus, miškus, džiungles ir stepes ir t.t. Šioje biosferos aplinkoje yra įsiterpę gyvenamieji plotai, pramoniniai rajonai ir karinės instaliacijos, sujungtos kelių tinklu. Koks nors žmogus juda visu šiuo tikrovės peizažu, kuris pereina į jo priekinę sąmonę, kurioje matomas pasaulis, o iš priekinės sąmonės į galinę, kaupiamąją sąmonę, kurią įprasta vadinti atmintimi. Žmogus šiame pasaulyje gali paprasčiausiai gyventi, gali dirbti, gali tyrinėti ir kurti teorijas. Visas šis darbas daromas mąstyme, kurį vadiname pagrindine laksato dalimi.

Kita sfera įvedama tada, kai suvokiama, kad kaupykla gali būti ne tik vidinė, bet ir išorinė. Tai yra žinių sfera, kuri pakilusi virš tikrovės sferos ir vidinės kaupyklos sferos. Išorinėse kaupyklose gali būti kaupiami elementarūs biografiniai duomenys, socialiniai, politiniai ir ekonominiai įvykiai, gali būti kuriamos teorijos, generuojamos idėjos, schemos ir modeliai. Vienu žodžiu faktinių, tikrų žinių sferoje sukaupiami tie duomenys, kurie daugmaž atitinka tikrovę, laikomi faktais ir tiesa. Tačiau mąstyme gali būti ir neteisingas suvokimas, todėl žinių sferoje įsimaišo melo, netiesos, iliuzijos klaidų, kurios gali būti sąmonei labai pavojingos, nes žinių sferų duomenų bazės naudojamos sprendimų priėmimui, ir jeigu informacija, kuria remiasi sprendimų priėmėjai, neteisinga, galima padaryti daug žalos. Todėl ir sakau, kad žinių sferoje susiformuoja tiesos ir melo grupės, kurios tarpusavyje kovoja, ir tie kas sugeba primesti savo dominavimą, su tiesa arba melu, valdo žmonių sąmones.

Ir ribinė sfera yra fikcijos ir tikrovės simuliacijų sluoksnis, kuriame susikaupia visas kūrybinis išgalvotas pasaulis, kuriame susijungia visos žemesnės sferos, bet perdirbtu, transformuotu variantu, sukuriant pseudorealistinę arba fantastinę simuliaciją. Tai grožinė literatūra, komiksai, grafiniai romanai, filmai, serialai, video žaidimai, spektakliai, ezoterika, pseudomokslas ir t.t. Visi šie dalykai sukuriami, paimant medžiagą iš tikrovės, iš žinių sferos ir savo laksate sumodeliuojamas išgalvotas, fantastinis tikrovės variantas. Šios sferos pagrindinis bruožas yra tas, kad tai multivisata, nes kiekvienas kūrinys sukuria savo atskirą pasaulį, kuris nebūtinai toks, koks vaizduojamas kituose kūriniuose. Šis principas šiuolaikiniame pasaulyje nėra jokia naujovė, nes kūrybinės noosferos sluoksnis egzistavo ir senovinėse civilizacijose mitologijos bei įvairaus folkloro pavidalu. Skirtumas gal būt tas, kad ši sfera senovėje buvo sutvarkyta ir griežtai saugoma žynių kastos ir prisidėti prie tokios kūrybos galėjo tik išrinktieji. Šiais laikais šią sfera gali papildyti bet kas turintis tam pakankamai sugebėjimų.

Tarp šių sferų juda informaciniai ir kalbiniai srautai, kurie įneša į sukauptas žinias pokyčius, tiek vidinėse, tiek išorinėse kaupyklose. Kuo srautai intensyvesni, tuo greičiau auga noosfera, tuo ji darosi įvairesnė ir sudėtingesnė, todėl žmogus šiuose pasauliuose gali pasiklysti. Čia yra tiek daug įdomių dalykų, bet aprėpti viską tiesiog neįmanoma, nes žmogaus informacijos įsisavinimo greitis labai ribotas. Vadinasi kiekvienas susikuria savo pasaulėlį, išsirinkdamas iš noosferos tai, kas patinka ir tai kas prieinama, ir gyvena šiapus horizonto, visą anapus palikęs ramybėje. Tokioje situacijoje labai svarbu, kur žmogaus sąmonė „įsižemina“ – į apačią, į tikrovę ir dirba priekinėje sąmonėje; į viršų į žinių pasaulį ir dirba daugiau su galine sąmone, savo protu; ar įsižemina kūrybinių fikcijų pasaulyje, ir savo „realybę“ susikuria čia. Įprastinė padėtis žmogaus pasidalinimas tarp priekinės ir galinės dalies, nes daug kas privalo dirbti realų darbą, kad užsidirbtų pragyvenimui, o išgalvoti pasauliai tėra laisvalaikio pramoga. Tačiau yra nemažas skaičius žmonių, kurių darbas yra šių nuo tikrovės atitrūkusių sferų aptarnavimas, ir jie gyvena būtent čia visu pagrindiniu savo gyvenimo laiku.

Svarbu į šį modelį įvesti laiko dimensiją, kuri vadinama istorija. Pirmoji sfera labai greitai praeina, todėl jeigu ji neužfiksuojama vidinėse ir išorinėse kaupyklose, žinios apie ją neišlieka. Praėjus šimtui metų nuo įvykių, neišlieka beveik nė viena vidinė kaupykla, nes žmonės miršta savo natūralia mirtimi. Įvykių liudininkų nelieka, ir mes žinias turime tik tuo atveju, jeigu liudininkai savo atminties informaciją išsaugo išorinėse kaupyklose. Tačiau situacija ne tokia paprasta, nes dalyviai ir liudininkai gali turėti įvairių motyvacijų: suinteresuoti įvykius pagražinti ar sumenkinti, prikurti nebūtų dalykų arba nutylėti tai, kas negražu. Vadinasi žinių sferoje išsisaugo ne visiškai tiksli informacija. Ir kai liudininkų nelieka, lieka tik iškraipyti arba suklastoti šaltiniai, teisingai rekonstruoti praeitį būna neįmanoma. Ta rekonstruota istorija būna sumaišyta su netiesa ir melu. Kaip iš tikro viskas buvo, praėjus keliems šimtams metų, nežino niekas, gali tik lyginti ir analizuoti įvairius šaltinius, ir užsiimti modeliavimu, tačiau iš nepilnos informacijos neįmanoma sukurti jokios tikslios rekonstrukcijos. Teisingi būna ne propagandiniai šaltiniai, bet žvalgybinė informacija, nors ją taip pat galima klastoti su tikslu apšmeižti savo priešą ir susidoroti su juo, tokiu „įvaizdžio istorijoje“ metodu.

Įsivaizduokime situaciją, kai visi istoriniai šaltiniai, visos bibliotekos, visi archyvai, sukaupti vienoje vietoje ir vienose, kokio nors karaliaus rankose – kokios galimybės valdyti istorijos procesą? Tada nepageidaujami, ideologijos neatitinkantys šaltiniai sunaikinami, o norint paskatinti kokią nors naudingą istorijos interpretaciją, prikuriama klastočių. Visa praeitis yra karų ir kovų istorija, o kovose naudojamos visos prieinamos priemonės ir visi prieinami svertai. Toks mąstymas būdingas tiems žmonėms, kurie savo dinastijas projektuoja tūkstančius metų į priekį. Jeigu planui kas nors trukdo, liudininkai šalinami, deginamos knygos, rankraščiai ir metraščiai ir ateityje praėjusios tikrovės teisingai, faktų lygyje rekonstruoti tampa neįmanoma. Galima tik matyti įvairias žmogaus ir visuomenės universalizacijas be individualių bruožų.

Jau sakiau, kad visos šios informacijos, nei apačioje, nei viršuje, žmogus aprėpti nesugeba ir visose vietose susiformuoja lokalinis horizontas – žmogaus pasaulis čia ir dabar tikrovėje ir noosferoje. Šie du poliai susimaišo žmogaus prote, atmintyje, vaizduotėje ir mąstyme. Visa tai atsispindi bendravimo stiliuje, kai vieniems pagrindinės pokalbių temos yra realus gyvenimas, o kitiems noosferų informacija. Tikrovininkai mekina protą, žinias, išsilavinimą, mokslą; o noosferininkams tai pagrindinė realybė. Abiems tipams susitikus, jiems nebūna apie ką šnekėti, nes vienas atitrūkęs nuo šiais laikais privalomos noosferos, o kitas – nuo realybės.

Noosferų vertikalus išsidėstymas aišku neatitinka tikro vaizdo, tai tik schema, kuri reikalinga perteikti principą. Visos realybės išsidėsčiusios plokštumoje ant žemės paviršiaus, kur tikrovės sfera yra pati žemė, o noosfera yra įvairios patalpos kur sukaupta informacija – bibliotekos, archyvai, duomenų centrai. Visą noosfera skaitmenizavus ir kompiuterizavus, sukūrus tarp duomenų centrų, vadinamų „debesimis“, interneto tinklą, kur per terminalus galima jungtis prie katalogų ir naršyti, noosfera liaudžiai pritaikytu variantu tapo prieinama kiekvienuose namuose per monitorių ir televizorių „lentas“. Dar didesnis patobulinimas – dėti televizorius tiesiai ant akių ir kurti virtualią realybę. Taip pat ateis laikas, kai ši realybė bus keliama tiesiai į smegenis ir mes simuliatorių turėsime tiesiogiai savo galvose. Kol kas turime žmogų, kuris labiau vertina žiūrėjimą į tikrą pasaulį ir žmogų, kuris tikrovės ieško lentose, duomenų bazėse, duomenų centruose ir pan. Su tuo problema ta, kad tie, kas šitą tinklą kontroliuoja, valdo kaip žmonės rekonstruoja realybę, ką projektuoja į savo sensorinius pasaulius.

Pagrindinis mūšis noosferoje yra mūšis tarp tiesos ir melo ir panašu, kad bent žemiausiame sluoksnyje tiesa pralaimi ir mūsų tikrovės kontrolieriai šeria sąmones iliuzijų pašaru. Tai svarbu iki tokio laipsnio, kad nuo to priklauso žmogaus likimas, nes būsi tuo, kuo tave pavaizduos lentose. Žmonės įsižeminę noosferoje tiki šiomis simuliacijomis nedvejodami, nėra sukurta jokia tiesos kontrolės ir tikrinimo sistema, o už melą seniai negresia jokia atsakomybė, svarbu tik kad būtų gražiai surežisuotas šou, profesionaliai suvaidintas spektaklis. Realus kontaktas yra nunykęs, ir visi savo įvaizdžius stengiasi projektuoti tokiose dirbtinėse realybėse. Nes kuo save čia suformuosi, tuo visą gyvenimą ir būsi. Todėl žmogus noosfera ne tik naudojasi, bet ir yra nuo jos visiškai priklausomas, galima net sakyti, kad yra dirbtinės tikrovės matricos vergas.

Mano prognozės rodo, kad dirbtinai suformuota sąmonę darysis vis svarbesnė, technologijos bus vis labiau tobulinamos. Todėl reikia kurti strategijas, kaip nepasiklysti iliuzijų labirintuose. Vienas iš būdų – matyti visą teisingą vaizdą ir teisingai sudėlioti verčių sistemą. Pamatinės tikro pasaulio sferos apleisti negalima, kad ir kokia atrodytų iliuzija patraukli ir viliojanti. Vien todėl, kad tuo galima gudriai pasinaudoti tikrovės užgrobimui, kol žmonija sapnuoja.

• Noosfera