1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas“. Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį – nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas“, kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano“ formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta – tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats“ – gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

Kontinuumai gali būti gryni ir negryni. Pirmi yra skirstomi į tipus, turinčius skirtingas prigimtines savybes, kurios skiriasi nuo kito tipo kontinuumų savybių. Dėl šios priežasties, jiems maišantis, negrynuose kontinuumuose gali atsirasti skirtumų galimybė, kuri būtina norint priversti kontinuumą judėti ir struktūruotis. Kontinuumai turi būti ištirti realiais instrumentiniais tyrimais, turi būti išmatuotos jų savybės, bet įvadui užtenka pačios idėjos ir to, kad kontinuumai laikomi nevienodais ir dėl šio nevienodumo tampa įmanoma įvairovė tikrovėje. Tipus galimas skirstyti pagal tradicines fizikos kategorijas, tokias kaip substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra substanciniai kontinuumai, erdvės kontinuumai, kuriems susimaišius atsiranda multiplekso struktūra ir dėka reakcijų jo viduje – judėjimas. Žiūrint į tikrovę iš sąmonės judėjimų sąryšio, susiformuoja laiko sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra trukmės kvantas. Be šio principo, kiekvienoje kategorijoje galima išskirti savybes, vadinamas parametrais, arba multipleksų dėmenimis. Kiek šios savybės trunka laike, jos gali būti tapačios, o gali būti kintamos, todėl joms galioja statiškų arba deformuotų kontinuumų sąvoka.

Šioje vietoje kontinuumo teoriją galima dar labiau apibendrinti, ištraukti jį vien iš „materialistinės“ tikrovės ir įstatyti į realią sątvaro sandarą. Sątvaras turi tokius pagrindinius sluoksnius:

  • fizinis pasaulis,
  • biologinis pasaulis,
  • socialinis pasaulis,
  • ekonominis pasaulis,
  • psichologinis pasaulis,
  • laisvės pasaulis.

Verta pereiti per visus šiuos sluoksnius ir pabandyti pažiūrėti ar įmanoma jų analizei pritaikyti kontinuumų metodą. Mano pagrindinė inovacija ta, kad deformuoti kontinuumai laikomi pagrindiniais, o statiški kontinuumai tik atskaitos sistema ir koordinatės, naudojamos statiško matavimo tikslu (nors šis matavimas yra netikslus). Kontinuumų deformacijų formą patogu vaizduoti koordinačių sistemoje, kurioje vertikali ašis yra parametras, turintis statiško taško segmentą ir didėjimo arba mažėjimo kryptis, ir horizontali ašis yra laiko parametras, kuris rodo deformacijų formos kitimą laike. Ant šių ašių uždėta kreivė yra pati deformacija, kuri rodo, kiek parametras nukrypsta į vieną ar kitą pusę, nuo statiškos būsenos. Kreivės nuokrypis, vadinamas užpildu, yra deformacija, kuri yra savo multipleksą turintis procesas, aiškinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė deformacijos priežastis, atsirandanti dėl tam tikrų tikrovėje įrašytų dėsningumų, simetrijų, asimetrijų ir kitų savybių.

Visa kontinuumų ir multipleksų idėjos esmė, kad tikrovė atsiranda dėka galimybės nukrypti nuo tapatybės būsenos. Šiame nuokrypyje paslėpta visa filognozijos struktūra, kurią tyrinėtojas turi atskleisti tiriamuoju darbu. Jeigu nebūtų nuokrypio nuo pradinės statiškos būsenos, nebūtų įmanoma, jokia raida, evoliucijos arba deevoliucijos kryptimi. Tai reiškia, kad deformacija, kitimas visada įmanomas dviem kryptimis: atsiradimo ir išnykimo. Nors pradinis kontinuumas, galima daryti prielaidą, buvo esantis visada ir jo atveju galėjo iš paprastos tikrovės atsirasti sudėtingesnė, o tada sudėtingesnė vėl grįžti į paprastą.

deform

Kokie galimi pavyzdžiai pagal sątvaro sluoksnio modelį.

  1. Fizikoje labai patogu šį principą taikyti reliatyvumo teorijoje. Pasirinkau A. Einšteino suformuluotą laiko lėtėjimo fenomeną, didėjant laikrodžio judėjimo greičiui. Tai, kad laiko parametras nėra pastovus ir priklauso nuo kito parametro rodo, jog laiko kontinuumas nėra statiškas ir tapatus. Kuo greičiau juda laikrodis, tuo laikas lėtesnis, ir kuo laikrodis juda lėčiau, tuo greitesnis. Kodėl taip yra paaiškinantis multipleksas šiuo atveju gana paprastas. Judėjimas į laiko tėkmę įveda papildomą erdvės kiekį, o jeigu per tą patį laiką nueitas kelias pailgėja, turi sulėtėti greitis. Panašiai yra su mase, kuri didėjant kinetiniam greičiui, didėja. Einšteinas aiškina, kad masė lygi energijai, didėjantis greitis didina judančios masė energiją, vadinasi turi padidėti ir masė.
  2. Biologijos sluoksnyje pasirinkime biomechaniką. Imkime tokį gebėjimą kaip bėgiko greitis. Akivaizdu, kad greitis nėra vienodas, ir nebūtinai nuo pasirinkimo kokiu greičiu bėgti, nes čia kalba apie maksimalų greitį. Greitis didėja pirmiausiai nuo treniruotumo lygio, nuo įgimtų sugebėjimų, nuo psichologinės būklės, nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip aplinkos temperatūra, slėgis, vėjas, gravitacijos stiprumas, kojos sukibimas su danga ir t.t. Visi šie paslėpti deformacijos multiplekso dėmenys turi įtaką bėgimo rezultatui. Todėl rekordų registravimas nelabai tikslus, nes skirtinguose bėgimuose, ne visada vienodos bėgimo sąlygos, todėl rezultatai vien chronometro parodymais – nepalyginami.
  3. Socialinėje sferoje galima imti tokį parametrą, kaip gėrio kiekis, kuris gali būti nekintantis ir didėjantis arba mažėjantis. Didėja tada, kai plečiasi gėrio zonos ir mažėja tada, kai plečiasi patogeninės zonos visuomenėje. Nuo kokių priežasčių priklauso gėrio didėjimas visuomenėje. Žmonės turi būti laimingi, o jų elgesys paremtas geraširdiškumu ir taikingumu. Tai psichologinis ir socialinis gėris. Prie to galima pridurti materialines sąlygas, ekonominį klestėjimą, laisvę nuo sunkaus fizinio ir protinio darbo. Kai parametras suka šia kryptimi, įsiterpia išvardintos ir neišvardintos priežastys, kurios sudaro deformacijos multiplekso formulės turinį. Žinant jos dėmenys, nesunku suprasti, kaip aktyviai siekti, kad gėrio situacija gerėtų. Priešingu atveju kaupiasi patogeniniai dalykai ir socialinės organizacijos juda sprogimo link ir subyrėjimo.
  4. Ekonominio pasaulio kontinuumo principas tas pats kaip ir prieš tai parodytų. Imkime tokį parametrą kaip kaštai, kurie priklauso nuo darbo našumo. Jeigu našumas nesikeičia, kaštai, prie kitų vienodų sąlygų – vienodi. Tačiau našumui gerėjant arba blogėjant kaštai mažėja arba didėja, nuo ko priklauso prekės arba paslaugos kaina ir tai, kokia jos paklausa: didesnė kaina paklausą mažina, o mažesnė – didina. Našumas tvarkomas lavinat įgūdžius ir kvalifikaciją, optimizuojant ir organizuojant, įvedant naujas, inovacines technologijas. Jos paprastai priklauso nuo žmonių intelekto ir mokslo lygio. Visi siekia, kad našumas tik gerėtų, nes tai mažina kainą, daro prekę/paslaugą prieinamesne ir kokybiškesne. Kaip to siekti, rodo kontinuumo deformacijos multiplekso struktūra.
  5. Psichologiniame pasaulyje, tokiu kontinuumu gali būti įgūdžio stiprumas, priklausantis nuo mokymuisi skirto valandų skaičiaus ir nuo įgimtų žmogaus sugebėjimų. Taip pat, kaip organizuojamas mokymas: ar jis kokybiškas, efektyvus, įdomus ir pan.
  6. Paskutinis pavyzdys yra laisvės pasaulis. Šį kartą turime omenyje technologinę laisvę, kuri matuojama realios veiklos tikrovėje mastu. Pagrindinis tokios laisvės faktorius yra turimų žinių apie tikrovę kiekis. Kuo žmogus žino daugiau, tuo tikrovės valdymas galingesnis ir atvirkščiai. Žinių kiekis paprastai didėja kaupiamuoju būdu, bet ištikus katastrofai, žlugus socialinei santvarkai, žinios gali būti prarastos ir civilizacijos lygis labai smunka. Čia labai smulkiai neaiškinsiu, bet kiekvienas multipleksą reikalingą žinių kiekio auginimui gali pamodeliuoti patys. Norint turėti daugiau laisvės tikrovėje, būtina ją labai gerai pažinti, o tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Todėl šis įvadas yra vienas iš multiplekso elementų, nes jo sukeliama „deformacija“ kontinuume yra sąmonės kokybės gerėjimas, kuris viena iš laisvės sąlygų.

Tai kontinuumų pavyzdžiai paimti atskirai, tačiau jiems susimaišius, gaunasi neracionalizuojamo chaoso situacija. Chaotiško kontinuumo esmė ta, kad kiekviename jo taške laike, erdvėje ir kitose dimensijose, skirtumą sukeliantis multipleksas yra skirtingas. Dėl šios priežasties, negalima naudoti vieno standartinio nuokrypio modelio visiems taškams. Kiekvienas taškas turi būti pažintas ir „išmatuotas“ atskirai. Skaidymas tapatybės kiekviename taške principu – neįmanomas. Yra viena galimybė – skirtumus jungti, bendrinti ir glodinti, nustatant bendrą chaoso gradientą, kuriame matytųsi visos ekstreminės zonos, kurios visada būna labiausiai dominančios sritys. Visas holoplastinis planetos kontinuumas – labai sudėtingas, tačiau kuo tiksliau žmogus sugeba jį savo galvoje sumodeliuoti, tuo jo orientavimasis pasaulyje geresnis. Iš pradžių nebūtina siekti matyti visą, holoplastinį vaizdą, galima paimti jo atskiras dalis, atskirų tipų kontinuumus ir jo paprastas deformacijas ir jas savo galvoje paanalizuoti. Tačiau geriausiai tai daryti bandant dėmenis apjungti iš visų paminėtų ir nepamintų sątvaro sluoksnių, kuriuose matomas planetos vaizdas.

Klausimai:

  1. Kas yra kontinuumas?
  2. Koks skirtumas tarp tapataus ir deformuoto kontinuumo?
  3. Kokia viena iš statišku kontinuumu pagrįstos matematikos problemų?
  4. Ar įmanoma sukurti skaičių naudojant deformuotą kontinuumą?
  5. Kas yra užpildas?
  6. Kaip aiškinamos statiško kontinuumo deformacijos priežastys?
  7. Kokie pagrindiniai laisvės augimo deformacijos multiplekso dėmenys?
  8. Ar tradicinė matematika veiksni matuojant chaotiškus kontinuumus?
  9. Kokios galimybės naudojant deformuotų kontinuumų modelį paaiškinti anapus rodomosios sąmonės esančią realybę?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s