Pažinimą galima skirstyti į gelmininkų ir paviršininkų pažinimą. Kadangi filognozijos tikslas pažinti holoplastinę tikrovės sandarą, ji negali būti paviršinė, nes pagrindinė tikrovės dalis paslėpta gelmėje. Norint apimti viską, reikia matyti ir paviršių ir gelmę. Šis principas apibrėžiamas kaip „viso spektro“ teorija. Ji turi tas dalis, kurios atveriamos ir suvokiamos ir dalis kurios neatveriamos ir niekaip nepasirodo suvokime. Šiai sistemai aprašyti naudojami įvairūs terminai, tokie kaip horizontų sistema bei stratos/hipostratos. Išskiriu tris žinomus horizontus, nors jų gali būti daug daugiau, tačiau kadangi kol kas su jais nėra jokių sąlyčio taškų, jie nematomi. Horizontai visame spektre įvardijami ir kitu terminu – stratos/hipostratos.

Pirmas horizontas yra matomas juslinis ir gnostinis pasaulis, esantis sątvaro viduje. Šis pasaulis vadinamas matoma strata, kurioje atsiveria fizinis objektiškumas ir kognityvinis subjektiškumas. Mintis, kaip rodomosios sąmonės dalis, ateina iš gnostinės branos, iš tos tikrovės dalies, kuri susijusi su eiolu, laisvės stichija. Daiktas yra fizinės branos įvaizdinimas, kurioje vyrauja būtinybės pasaulis, kurį vadinu rėizolu. Rodomasis sątvaras apgaubia ir sujungia abi šias dalis, padaro jas žmogaus egzistencijos centru. Šis pasaulis yra paviršius, kuriame įsitvirtinusios daugumos žmonių sąmonės, kurios dažnai nesupranta, kad tikroji realybė anapus šio gražaus paveiksliuko. Tai pasaulis vadinamas fasadiniu pasauliu, kuriame vyksta tik užkulisinių tikrovės jėgų valdomas spektaklis. Žmogus nesuprantantis, kad tikrieji žaidėjai veikia už kulisų, negali suvokti tikrų įvykių priežasčių, neteisingai interpretuoja reiškinius ir įvykius. Todėl paviršininkų nuostata filognozijoje nepriimama, nes ji nesuderinama su reikalavimu siekti 100 proc. tiesos.

Antras horizontas yra fizinė brana, kuri iš dalies parodoma rodomojoje sąmonėje kaip objektyvus pasaulis. Tačiau tai nėra visas vaizdas, nes už matomo pasaulio yra nematomas, vadinamas antro horizonto fizinėmis hipostratomis. Šis pasaulis sudarytas iš nežinomų laukų ir energijų, kurios sudaro holoplastinę tikrovės šerdį, ir kurioje užkoduotos tikrosios šio pasaulio galimybės. Filognozijos tikslas parodyti pilną fizinės branos hipostratų spektrą, kad būtų galima išskirti visus tikrovėje esančius multiplekso dėmenis, iš kurių būtų galima kurti dirbtinę realybę, suteikiančia civilizacijai priemonių plėsti savo veiklos mastą kosminėje erdvėje. Filognozija yra ta priemonė, kurios tikslas atverti perspektyvas naujai fizikai, ištaisant senų metodų trūkumus ir klaidas ir suformuluojant prinicpus tiksliam hipostratinių pasaulių atspindėjimui.

Trečias horizontas prie šios sistemos „prilipdo“ tas dalis, kurios būtinos sielos pasaulio paaiškinimui. Sielos struktūros, taip pat ir pati sąmonė, atsiranda gnostinėje branoje, kuri yra žmogaus psichinės realybės pamatas. Šis pasaulis yra telepatinė hipostrata, kurios atskleidimas sukurs priemones, reikalingas sąmonių sujungimui telepatiniu ryšiu, ir šiek tiek pavojingesnis variantas – sąmonės valdymui. Minčių pasaulio atidarymas jau įvykęs ir mokslas šioje srityje toli pažengęs, o filognozijos uždavinys, padaryti šias žinias viešai prieinamomis, įvesti idėjas ir technologijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vien teorijos, žinoma, visuomenei neužtenka, nes ši sritis turi būti griežtai reguliuojama, kad užvaldyta ir patekusi į netinkamas rankas nepadarytų daug žalos. Iš dalies taip jau yra šiuo metu įvykę, tačiau ne viskas prarasta, ir vienas iš filognozijos tikslų, atskleidžiant hipostratų spektro principą, ištaisyti šią klaidą. Gnostinė brana turi daug nematomų, paslėptų hipostratų, vienintelė vieta, kuri atsiveria yra žmogaus minčių pasaulis. Tačiau jis turi tam tikrą aplinką aplink save, kuri neatsiveria suvokimui, nors tokia pat svarbi, kaip ir pati matoma mintis. Taigi kaip kūnas, fiziškumas turi nematomą gelmę, tokią pat gelmę turi ir minčių pasaulis.

Tuo visas spektras neišsisemia, tačiau naudojantis metodu „iš vidaus į išorę“ tai pirmosios hipostratų stotelės, prie kurių verta sustoti ir kurias verta gerai ištyrinėti gelmininkų metodu. Visas spektras neria į nematomą gelmę, turinčią dvi kryptis, kurias jau paminėjau: daiktiškąjį rėizolą ir laisvės eiolą. Šioms kryptims jungiantis susiformuoja jų mišinys, kuris sukuria žmogaus egzistenciją. Šis principas vienas pagrindinių sątvaro principų, kuris kartojasi įvairiose srityse, viena dalis ateina iš laisvos galimybės kurti naujas formas, o kita yra medžiaga, panaudojama šiam kūrimo veiksmui. Eiolas yra šita laisvė, į žmogų įsikūnijanti iš tikrovės gelemės, o rėizolas yra medžiaga, kurioje būtinosios struktūros pertvarkomos, keičiamos ir iš jų sukuriama kas nors naujo. Tai galioja tiek sąmonės viduje, tiek visai tikrovei, nes laikoma, kad mūsų pasaulis taip pat buvo sukurtas, todėl turi turėti abu šiuos aspektus, kuriuos iš jo paveldi ir žmogus.

Žinomą hipostratų spektrą vaizduoju pateikta schema. Ji nėra tikslus paslėptų realybių vaizdas, greičiau tai principas, kurį būtina suvokti, hipostratų modelį kuriant savarankiškai, pagal tai, ką sugeba sukurti/atrasti kiekvieno žmogaus individuali sąmonė. Iš pradžių reikia sukurti visus įmanomus šios tikrovės žemėlapius, o tada natūraliais ir techniniais instrumentais, atverti jas žmonėms. Ši sistema kaip technologija būtų vadinama dirbtiniu hipostratų atvaru (DHA).

Pagrindinė šios schemos dalis yra šviesos arka, turinti fiksatinę ir laksatinę stratą. Fiksatinė dalis ateina iš fizinės branos pasaulio ir atveria vieną šio pasaulio hipostratą, kai kitos lieka uždarytos ir yra žmogaus sąmonei neregimas pasaulis. Laksatinė dalis per laksatinį srautą ateina iš gnostinės branos, ir čia pavirsta žmogaus minčių ir jausmų pasauliu. Tačiau be tiesiogiai atveriamų dalių ir čia yra daug niekaip nepasiekiamų ir jas galima atdaryti tik dirbtiniu gnostinių hipostratų atvaru. Schemoje spektrinė juosta rodoma išskleistu pavidalu, nors tikrovėje visos dalys yra suspaustos į vieną junginį, kuriame sluoksniai uždėti vienas ant kito. Tačiau tokiu pavidalu hipostratas vaizduoti nepatogu, todėl reikalingas išskleistas variantas. Holoplastinis vaizdas gali būti labai sudėtingas ir platus, tačiau viską išsemti, iki pat šios realybės pradžios – titaniškas darbas, kuriam atlikti reikės daug šimtmečių ir tūkstančių genialių protų darbo. Su dabartinio mokslo viešu variantu bėda ta, kad jis nepripažįsta tokios realybės sandaros ir liaudį laiko fasadinio pasaulio iliuzijose. Bet gyvenant tik jame ir laikantis paviršininkų nuostatų, suprasti kas vyksta iš tikro, kokios yra tikrosios priežastys ir kokie yra pirmieji judintojai, neįmanoma. Pirmapradis žmogus, apie kurį kalbėjau įžanginiame skyriuje, apima visas hipostratas, ne vien tai, kas matoma laksate ir fiksate.

Fasadinio pasaulio ir gelmės principą galima atrasti ne tik pačios tikrovės suvokime. Ši sistema ypač svarbi visuomenėje kaip vienas pagrindinių organizacijos principų. Kiekviena organizacija turi oficialų spektaklį, kuris yra jos fasadas, tai kaip save pateikia paprastiems žmonėms, ir tikrą gelminį pasaulį, kuris šį spektaklį organizuoja. Spektaklyje veikia „žvaigždėmis“ vaizduojami žmonės, prie kurių įvaizdžio dirba visa komanda specialistų, o šios yra tik organizacijos sukurtų scenarijų atlikėjai. Fasade rodomi herojai ir antiherojai, nes jo paskirtis ne tik ką nors išaukštinti, sukurti žvaigždę, bet ir sudoroti. Todėl fasadas dažnai veikia kaip ešafotas, kuriame viešai trypiami organizacijos priešai. Šis fasadas propaguoja savo normų sistemą, ir jeigu tų normų neatitinki, yra rizika, kad organizacija tave ištrauks ant ešafoto, ir įvykdys per informacijos kanalus viešą egzekuciją.

Šio principo paslaptis ta, kad fasadas nėra tiesos vieta, fasadas tėra vaidinamas spektaklis, o tikras organizacijos veidas slepiamas hipostratų uždarose zonose. Šie slapti pasauliai prieinami tik išrinktiesiems, ir jie save pateikia per suvaidintą organizuotą spektaklį. Be hipostratų įtraukimo į savo suvokimo horizonto ribas, neįmanoma suprasti įvykių, priežasčių, pirmųjų judintojų, nes spektaklyje pateikiami tik aukojimui išrinkti atpirkimo ožiai, kurie su įvykiais net nėra susiję arba juose yra tik pėstininkai. Toks principas patogus tuo, kad gali organizuoti net pačius šūdiniausius nusikaltimus, bet kol nesi ištrauktas į fasadą, kas neįmanoma jeigu priklausai organizacijos elitui, tol nėra ko bijoti, nes žmonių sąmonėse matosi tik suvaidintas spektaklinis įvaizdis. Kiekviena organizuota sistema, siekia susikurti fasadinę ešafoto instituciją, kurioje sudorojami visi valdžiai nusižengę žmonės, per neatitikimo jų normai viešinimą. Ešafoto struktūra tokia: ideologija, suformuota per propagandos ir švietimo sistemą; masinė sąmonė, kuri suorganizuota filologiškai rodyti neapykantą visiems nukrypimams nuo valdžios normos; organizatoriai, kurie kuria ešafoto sistemą; ir pats nusidėjėlis, kuris išstatomas viešam apspjaudymui, per „nuodėmių“ masinio paskleidimo sistemą. Visos grupuotės, siekiančios valdžios ir įtakos masinei sąmonei, siekia susiformuoti tokį likimų traiškymo mechanizmą, nes nori savo oponentus laikyti baimėje, šokdinti išsišokėlius ir „iškrypėlius“.

Matome, kad tiek tikrovės suvokime, tiek visuomeninėje organizacijoje, fasadinis pasaulis yra netiesos vieta, kurią labai mėgsta paviršininkai. Tačiau gelmininkų neapgauna jokie paviršiniai spektakliai, nes jie nori žinoti visą tiesą. Norint pasiekti šį tikslą reikia peržengti paviršiaus ribą, nerti į gelmę ir ištraukti tikrą, joje pasislėpusią realybę. Tai nėra lengva, nes hipostratos akylai saugomos ir prie jų prisikapstyti reikia išskirtinės sėkmės. Priartėjus prie ekstreminės ribos, tikrovės lieka vis mažiau ir įsijungia vaizduotės mechanizmai, kurie tikrovės pakaitalą kuria iš abstraktų, o šie yra ne fakto, bet galimybės vieta. Faktas turi būti užfiksuotas tiesioginiame suvokime, galimybė būna tik mąstoma. Toks hipostratų atskleidimas yra nepilnavertis ir fasadinis spektaklis griaunamas turi būti efektyvesnėmis priemonėmis. Galima prote suvokti koks visas spektras žmonijos organizacijų sistemoje, nes žmonių skaičius ribotas ir kažkokie žmonės stovi pačiame gale kaip pirmieji judintojai. Tos uždaros zonos, kurios planetos mastu veikia kaip tokios grupuotės, save laiko didelėje paslaptyje. Šių pirmųjų judintojų nereikia painioti su fasadinio spektaklio žvaigždėmis, kurie yra tik suorganizuoti visuomenei vaidinti spektaklį, bet nėra tikri lėlininkai.

Pažinimo multipleksus galima konstruoti kokios nors vienos stratos ribose, o galima stengtis aprėpti visą spektrą, paaiškinant kaip įvykiai atsiranda iš tikro. Jeigu kokie nors procesai lieka anapus horizonto ir nėra įtraukiami į modelį, iškreipiamas visas vaizdas, nesuprantant kas yra tikri pagrindiniai žaidėjai, o kas yra tik jų stumdomos figūrėlės. Todėl filognozijoje, kuri siekia holoplastinio vaizdo, toks principas neišvengiamas, be gelmės nėra pilnos tiesos. Kadangi tai kas atsiveria yra laikoma „lengvu taikiniu“, tokia informacija nėra labai vertinga, visas darbas glūdi gelmės tamsoje ir tyloje. Pagrindinis siekis – padaryti, kad tylinti tamsa nušvistų, tačiau kad nušvistų taip, kad liktų tikra tylos ir tamsos forma, o ne vien tai, kas neregima ir negirdima būtų pakeista tuo, kas regima ir girdima. Metodas, kurio rėmuose tai daroma, aprašytas dzeta struktūroje, tačiau filognozijoje paprastasis jos variantas netinkamas. Privaloma siekti naujo ekrano, kad ir vaizdas ir garsas būtų kitas.

Klausimai:

1. Kodėl filognozijoje gelmininkų metodas reikalingesnis už paviršininkų?
2. Kaip suprasti horizonto sąvoką gelmėje?
3. Kokios žinomos pagrindinės stratų grupės?
4. Kas yra DHA?
5. Kaip sąmonės valdymui naudojamas fasadinis pasaulis?
6. Kaip socialinės organizacijos struktūroje suorganizuojamas ešafotas?
7. Kas yra ekstreminis pasaulis?
8. Kokia klaida daroma tiriant hipostratas?
9. Kaip įtraukti tamsą ir tylą į šviesos arką, kad jos parodytų savo tikrąją esmę?

• Filognozija