Paaiškinus kontinuumo ir multiplekso sąvokas, kurios filognozijoje vaidina kertinį vaidmenį, galima dar labiau sukonkretinti teorinius pagrindus. Kontinuumas buvo apibrėžtas kaip paprastas ir neišskaidytas į savo sudėtines dalis, kurių pagrindu kuriamos parametrų grupės. Jis buvo parodytas kaip tam tikros terpės tęsimasis, kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojant tai, kas buvo prieš tai. Papildytas variantas yra skirtumo įvedimas į tęsimą, kuris sukelia deformaciją. Tačiau tai vis dar pernelyg abstraktu. Kontinuumo sąvoka paimta iš sąmoningo sątvaro, todėl kaip tokia turi ekrano savybių, o šis gali būti išskaidytas į pagrindinius savo dėmenis, kurie pereina į kontinuumo struktūrą. Ekranas pirmiausiai turi ištęstumo, ekstensyvumo savybę ir asocijuojamas su tam tikra erdve. Į šią erdvę projektuojami kadrai, kurie yra ateinančios informacijos porcijos, išdėstytos linijiniu būdu ir turi laiko charakteristikas. Ekrane pasirodantys informacijos pavidalai vadinami substancija, kuri sudaro perduodamos informacijos turinį. Kadangi ateinantys morfizmai nevienodi, tarp taškų ekrane atsiranda skirtumai, kurie suformuoja judėjimo vektorių.

Šitaip kontinuumas įgyja skirtingas dalis, kurias galima apibendrintai jungti į grupes, kurių viduje formuojami parametrai. Tos grupės vadinamos ekrano dėmenimis, per kuriuos projektuojama anapusinė tikrovė, esanti anapus į sątvarą patenkančio informacijos srauto. Čia reikia prisiminti žmogaus sandaros paaiškinimą, kurį pateikiau apibrėždamas filognozijos sąvoką. Sątvaras yra substancijoje atsirandanti informacinė gaublė, kurioje pavidalus įgyja iš aplinkos surinkti informaciniai morfizmai, padedantys žmogui orientuotis šioje aplinkoje. Tikras žmogus ir tikras pasaulis yra anapus šios gaublės, tačiau tiesioginė sąveika neįforminama ir gali būti suvokta tik per tokį tarpininką. Išvardinti ekrano dėmenys yra tradicinis, į žmogaus prigimtį įrašytas rinkinys, kuris labiau susijęs su fiksatine sąmonės dalimi. Tačiau laksatas yra daug lankstesnis ir čia galima šį ekraną perkurti. Tam reikia sukurti naujus ekrano dėmenis, kurie padėtų pagauti tikslesnį anapusinės tikrovės vaizdą, nes tradicinis ekranas, naudodamas paprasto kontinuumo struktūrą, nuglodina visas anapusinėje realybėje esančias deformacijas. Tačiau šio klausimo kol kas nespręsiu, tai bus kito skyrelio tema, o šiame noriu paaiškinti įprastinį ekrano modelį, kuris yra filognozijos pagrindas, į kurį remiantis kuriamos visos modifikacijos.

Apibendrintai modelio šio struktūra tokia:

Brėžinyje parodyta, kad yra išorinė struktūra, kurią sudaro bendrosios koncepcijos ir vidinė. Vidinė dalis daugiausiai suformuota iš sątvaro dėmenų, tačiau šie dėmenys suobjektyvinti ir paversti pačios realybės aspektais. Sątvaras rodo, kad viduje yra dvi pagrindinės kryptys, kurios nelabai tiksliai vadinamos kryptimi į išorę ir į vidų. Tariama, kad einant į išorę randamas objektyvus pasaulis, o einant į vidų, randama žmogaus psichika. Pagrindinis filognozijos išplėtimas yra tas, kad laikoma, jog psichika taip pat atsiranda iš objektyvaus pasaulio, kuris analogiškas daiktiško pasaulio pagrindui. Šie du pasauliai atskiriami kaip fizinė ir gnostinė brana, kurių dėmenų struktūros yra veidrodinės. Taip yra todėl, kad gnostinės branos tiesiogiai tirti kol kas neįmanoma ir jos modeliavimui naudojama fizinės branos analogija, dėmenis paprasčiausiai nukopijuojant. Tačiau plečiant tyrimus neišvengiamai turės atsirasti skirtumai, kurie bus įvesti į dėmenų schemas. Kita vertus, vienas pagrindinis skirtumas yra jau dabar, kuris pagrindine gnostinės substancijos savybe laiko ne masę, bet suvokimą ir jį kildina iš jos sąveikos su luksorinų lauku, kurį aišku dar reikia įrodyti.

Išorinė struktūra apgaubia vidinę ir papildo dėmenis labai svarbiomis sątvare taip pat randamomis charakteristikomis. Viena tokia charakteristika jau buvo paaiškinta, tai yra kontinuumas, kuris savyje talpina visus dėmenis. Lig šiol pagrindinė tradicinio mokslo problema buvo ta, kad kontinuumai laikyti paprastais tapatybės kontinuumais, todėl teoriją kuriant jo pagrindu, buvo nuglodinamos visos struktūros. Pavyzdžiui, erdvė ir laikas laikyti paprastais, bestruktūriniais elementais, veikiančiais abstrakčioje paprastoje terpėje, todėl juose nebuvo įmanoma įžvelgti jokių mechanizmų. Ši padėtis iš dalies ištaisoma įvedant sudėtingą substancijos sandarą, tačiau ši sandara glodinama paprastos erdvės ir paprasto laiko neteisingais konstruktais. Įvedus multiplekso sąvoką ir sujungus ją su kontinuumo  vaizdiniu, ši padėtis ištaisoma. Iš esmės visi išvardinti vidiniai dėmenys yra sudėtingas multipleksas, per kurį galima pasiekti dvi artimiausias mus supančios tikrovės dalis.

Bet daug svarbesnis yra kitas išorinės dėmenų dalies principas, kuris skaidosi į eiolo ir rėizolo dėmenis. Šie terminai taip pat paimti iš sątvaro, kuris turi dvinarę sandarą – laisvės šerdį, kūrybinį potencialą ir būtinybės pasaulį, kuris yra suvokiamas kaip materialus daiktiškumas. Tai universalus principas, kuris reikalingas pasaulio atsiradimo paaiškinimui. Turi būti kūrėjas ir kūrinys. Kūrėjas savyje turi idealią formą, kurią įdėdamas į objektyvią materiją ją paverčia kūriniu. Kūrėją nebūtina įsivaizduoti religiniu įsivaizdavimu, nes laisvė ir materija iš tikro tėra dvi tikrovėje veikiančios jėgos, kurias galima paaiškinti filognoziniu, kaipybiniu metodu. Dar kitaip šiuos aspektus galima įvardinti kaip pasyvumą ir aktyvumą. Eiolas yra aktyvioji, kuriančioji jėga, o rėizolas yra pasyvioji, formą priimanti jėga. Jų junginyje atsiranda mus supanti realybė. Norėdami ją paaiškinti, turime ištirti kaip šios jėgos veikia, kokia jų sandara, kokios savybės ir kokiems dėsniams paklūsta.

Matome, kad tiek vidinė tiek išorinė struktūra turi dvinarę sandarą. Vidinis dvinariškumas kyla iš išorinio, nes eiolo aspektas pereina į gnostinę braną, ir psichikoje kuria laksato substanciją, o rėizolas pereina į fizinę braną ir formuoja fiksato pasaulį. Tačiau vienpusės koreliacijos nėra, nes tiek eiolas, tiek rėizolas apima abu tikrovės aspektus, t. y., eiolas gali tiesiogiai veikti ir fizinę braną, ko pasekmėje atsiranda sielos substancija. Šie dėmenys nėra išskirstyti po atskiras išorines dimensijas, visi šie aspektai sudėti į kiekvieną realybės tašką ir sudaro to taško dauglypą. Tai aišku tik bendros kategorijos, bendros sritys, kurių viduje veikia sudėtingi pasauliai, bet juos dar ateityje reikės išaiškinti, o kol kas dedant filognozijos pamatus, užtenka ir tokio apibendrinto varianto.

Dėmenų multipleksas sudaro tam tikrą struktūrą, kurią norėtųsi aprašyti ženklų kalba. Galutinės ženklų sistemos dar nesukūriau, ši idėja kol kas yra tik eksperimentinėje stadijoje, tačiau pirmas bandymas padarytas – pateiktoje schemoje, prie kiekvieno dėmens pateiktas ženklas, kuriuo tas dėmuo žymimas. Pasirinkau ideografinį principą, nes jis įprastas matematikoje ir logikoje. Jis panašus į hieroglifų kalbą, kokia rašoma azijos šalyse. Toks principas kaipybinėms lygtims yra geriausias, bet dar reikės padirbėti prie ženklų sistemos ir multipleksų užrašymo technologijos. Tai turi būti ir paprasta, aiški sistema, bet tuo pačiu ir efektyvi. Čia iškyla sunkumų, kaip ir visoms hieroglifais rašančioms kalboms, nes kiekvienas reiškinys turės turėti savo atskirą ženklą, o kadangi tikrovė labai sudėtinga, tokių ženklų, pilnam jos aprašymui turės būti labai daug. Tačiau kito kelio nematau ir teks su šiuo trūkumu susitaikyti. Tai iš dalies išsprendžiama tuo, kad tikrovė turi fraktalinę sandarą ir ją galima išdalinti į lygmenis, pradedant nuo aukščiausio ir baigiant smulkiausiu. Tai padeda tuo, kad kiekvieną lygmenį galima maksimaliai supaprastinti, visą sudėtingumą perkeliant į smulkesnius. Taip, einant nuo vienos pakopos prie kitos, multiplekso struktūra nebūtų labai sudėtinga.

Dabartinėje tikrovės pažinimo stadijoje labiausiai ištyrinėtas yra fizinės branos substancijos elementas. Šis dėmuo aiškinamas fizikos standartinio modelio, naudojant kvantinių laukų principą. Yra tam tikras elementarus kvantų rinkinys, į kurį redukuojama visa realybė, ir kuris pretenduoja paaiškinti visus mus supančios tikrovės reiškinius. Tačiau mokslas susiduria su didelėmis problemomis ir lieka labai daug tradiciniam metodui nepasiekiamų sričių, viena kurių yra sąmonės pasaulis. Filognozijos tikslas ištaisyti visas silpnąsias vietas, pateikiant išplėstą, visumą apimantį modelį ir paruošti pagrindą neištyrinėtų tikrovių atvėrimui. Svarbiausias išplėtimas yra gnostinės branos įvedimas, kurios ašis yra sąmonės substancija, taip pat gaubiamosios struktūros įvedimas, nes kiekviename tikrovės aspekte randame ne tik pasyvią materiją, bet yra ją formuojančią kūrybinę jėgą. Neištyrę šių aspektų tikrovės jos visumoje paaiškinti negalėsime. Toks požiūris ganėtinai originalus, nes tradicinėje fizikoje mes matome tik būtinybės pasaulį, o aš manau, kad į jį įmanoma įvesti ir laisvės dėmenį. Tai natūralu: jeigu įmanoma sukurti sąmonės fiziką, į ją turi įeiti labai svarbi sąmonei savybė, kuri vadinama kūrybine laisve. Čia nėra nieko neįprasta, nes kurti gali ne tik žmogus, bet ir pati tikrovė, kuri kažkokiu iki šiol nepaaiškintu būdu sukūrė sąmoningų gyvybių pasaulį. Neištyrinėjus šių tikrovės svarbių dalių, neįmanoma atskleisti pagrindinės mūsų realybės paslapties. Kadangi filognozijos pagrindinė paskirtis atskleisti 100 proc. holoplastinį tikrovės vaizdą, šie aspektai privalo būti įtraukti į modelį ir visai nebūtina juos išskirti į kokį nors nuo visumos izoliuotą mokslą, kuris tiriamas tik humanitariniais-filosofiniais metodais.

Daug sudėtingesnis klausimas, aišku, yra naujo dėmenų ekrano sukūrimas, tačiau tai sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nepasiekus aukštesnio sąmoningumo. Manau, tai bus įmanoma tik tam gerai paruošus dirvą, ir išsprendus tradicinio ekrano problemas, kuris yra daugiausiai paimtas iš fiksatinio sensoriumo. Vidinė multiplekso dalis, kaip jau sakiau, sustruktūrinta, tačiau tas pats turi būti padaryta su išorine dalimi, o būtent su deformuotu kontinuumu, eiolu ir rėizolu. Kas tikrovėje yra aktyvumas, kas tikrovėje yra pasyvumas, kokiose kontinuumo deformacijose būtų galima juos atvaizduoti? Manau, kad įvadą į šią temą tuo galima būtų ir baigti, o kitame skyrelyje pabadysiu pasvarstyti, kaip būtų galima sukurti naujovišką ekrano dėmenų sistemą, kuri būtų paremta vien tik laksato priemonėmis, kategorijas paimant iš kalbos. Kalboje yra daug sąvokų, kiekviena sąvoka gali būti paversta ekranu, per kurį matoma realybė.

Klausimai:

1. Kodėl sątvarui tokia svarbi ekraniškumo sąvybė?
2. Kaip išskiriami sątvaro ekrano dėmenys?
3. Kaip susijusios ekrano dėmenų ir kontinuumo sąvokos?
4. Kokia kontinuumo dėmenų multiplekso pagrindinė sandara?
5. Kodėl vidinė dėmenų dalis gerai ištyrinėta, o išorinė netyrinėjama?
6. Kaip kitaip galima įvardinti eiolo ir rėizolo aspektus tikrovės sandaroje?
7. Koks pagrindinis skirtumas tarp gnostinės ir fizinės branos dėmenų?
8. Kodėl hieroglifais koduoti struktūrinius elementus geriausia?
9. Kokia sąmonės dalimi remiasi tradicinis dėmenų multipleksas?
10. Kam reikalingas naujas dėmenų ekranas?
11. Į ką remiantis galima kurti naują, laksatinį dėmenų ekraną?

• Filognozija