Sąvoka multipleksas (dauglypa) atsirado iš bandymo apmąstyti netolygius kontinuumus, kuriuose pažeistas tapatybės principas dėl joje kylančių deformacijų. Tradicinė matematika sukonstruota iš tolygaus kontinuumo, kuriam pritaikytas dalinimo į vienodus vienetus operatorius. Kartojant šį dalinimą niekas nesikeičia, todėl šis dalinimas tęsiasi į begalybę. Kad dalinimasis nutrūktų savaime, turi atsirasti tam tinkama deformacija kontinuume. Skaičių matematikoje tokia galimybė nenumatoma, todėl ji yra nerealistiška, neatitinkanti tikrų kontinuumų sandaros. Kiek matematika atlieka liniuotės funkciją, tiek toks principas veikiantis, tačiau jeigu norima su matematika pažinti, ją būtina pakeisti, įvedant galimybę kontinuumą deformuoti. Tie elementai, kurie atsiranda dalinant deformuotus ir susipynusius kontinuumus, vadinami multipleksais (dauglypomis).

Su multipleksais iškyla daug problemų, nes jie visi nevienodi, todėl skaidosi ir jungiasi į nevienodus junginius, kurie nepaverčiami skaičiais. Pamatinis lygis išlieka „vieneto“ lygis, kuriame visi vienetai yra deformuoti, o aukštesni junginiai jungiami tik į savo savybėmis labai skirtingas sankaupas. Iš to taip pat išplaukia, kad multipleksai nesudaro nuoseklių didėjančių arba mažėjančių sekų, tik pagal tam tikrus požymius išdėstytas sandūras arba sandūrų lenteles. Todėl toks principas yra ne kiekybinis, bet kaipybinis. Kaipybė reikalinga tiksliam supančios tikrovės atspindėjimui, kuris ir vadinamas pažinimu.

Multiplekso sandaros elementai gali būti vadinami dėmenimis arba dimensijomis, kurios savo ruožtu taip pat yra multipleksai, tik smulkesnio lygmens. Yra labai aukšto apibendrinimo multipleksai ir yra žemo lygmens, susmulkinti iki elementarių elementų. Paprasčiausias dauglypos veiksmas yra elementų prisijungimas arba atskyrimas, kurio metu multiplesas auga arba mažėja. Kita galimybė yra dėmenų perstatymai, kurie pakeičia tvarką tada, kai ši tvarka multipleksui yra svarbi. Kadangi visas pasaulis sudarytas iš dauglypų, tai šis veiksmas būna abipusis, todėl taip pat vadintinas atplėšimu ir atidavimu. Tai gali būti ne vien prievartinis veiksmais, kai elementai ne atlupami ar dovanojami, bet apsikeičiami.

Jeigu imtume žemo lygmens pasaulį, fizinę realybę, tai jos multipleksai yra energingi ir sudaro simetronų struktūras. Tai yra, jie visi sukrenta taip, kad simetrijos labiausiai atitiktų. Todėl fizinei realybei galioja tendencijos dėsnis artėti prie labiausiai tikėtinų galimybių ir trajektorijų. Biologiniam pasauliui galioja tas pats, nes jis yra fizinio pasaulio tąsa. Tačiau pradedant nuo socialinio pasaulio, ta žemų stratų energija pradeda negalioti, ir socialiniai simetronai ateina ne iš materialios tikrovės, bet iš žmogaus psichinės realybės. Socialinės struktūros grindžiamos psichine energija, įpročiu ir psichologine inercija. Jeigu imtume aukščiausio lygio realybę, kuri vadinama laisvės erdve tai simetronas čia laisvai konstruojamas, pagal informacinės gaublės vidinę galimybių ir vaizdinių struktūrą. Informacinės gaublės laisvė pažeidžia būtinybę ir ji gali būti supančiai realybei labai priešiškai nusiteikusi.

Imant sąmoningo žmogaus lygį, sąmoningą sątvarą, galima išskirti tokius pagrindinius multiplekso dėmenis (ne visus):

1. fizinė strata,
2. biologinė strata,
3. socialinė strata,
4. ekonominė strata,
5. technologinė strata,
6. kalbos strata,
7. laisvės strata.

Šių dėmenų bazinis elementas yra individas, o visi kiti yra dimensijos, kuriose jis gali prisijungti arba atiduoti savo dalis. Pirma strata yra aukščiausios būtinybės vieta, kuri artėjant prie septintos stratos mažėja. Ir septinta strata yra didžiausios laisvės vieta, kuri artėdama prie pirmos stratos tolygiai mažėja. Visą šią struktūrą galima sudėti į tokią schemą:

Kadangi individas gali turėti skirtingas dimensijas, jis yra deformuotas vienetas, nepalyginamas su kitais vienetais. Vadinasi yra tiek skirtingų multipleksų, kiek planetoje yra žmonių. Ir kiekvienas iš jų gali turėti savo atskirą ženklą arba kodą. Tai labai daug, todėl tiksliai pažinti visą žmoniją sunku ir tenka griebtis apibendrinimų bei universalizacijų. Tokią apibendrinimų ir universalizacijų sistemą turi kiekviena strata parodytoje dauglypoje. Fizinėje stratoje tai būtų atomai, biologinėje – ląstelės, socialinėje individas arba šeima, ekonomikoje – įmonė, technologijose – prietaisas, kalboje – žodis, laisvėje – laisvas veiksmas. Kitaip sakant, kiekvienoje iš šių lygmenų individas įsikomponuoja į visą struktūrą vis kitaip. Taipogi struktūros gali būti vietinės ir sujungtos per visas stratas, tai yra, lokalinės arba globalinės.

Pagrindinė individo charakteristika yra išeinantis iš jo vektorius, kuris surenka visus stratų elementus ir įgauna tam tikras būtinąsias ir laisvas simetrijas. Būtinųjų simetrijų žmogus nevaldo, joms paprasčiausiai paklūsta ir priima tokias kokios jos yra. Laisvos simetrijos yra kuriamos dėliojant psichinius dėmenis, kurie būna sujungti į naujas, iki tol nematytas struktūras. Tada šie simetronai vienas ant kito uždedami ir susiformuoja kritinės vietos, kuriose yra simetrijų pažeidimai, dėl kurių sątvaro tikrovėje kyla konfliktinės situacijos. Kovos priemonėmis sprendžiasi kuri simetrija nugalės, nustums besipriešinančią jėgą. Taigi matome, kad pasaulyje yra galimos labiausiai tikėtinos trajektorijos ir mažiausiai tikėtinos trajektorijos. Ta dalis, kuri labiausiai tikėtina, sukrinta į rėizolą, o mažiausiai tikėtina realizuojama tik papildomos jėgos įsikišimo dėka, kuri vadinama eiolu. Tam tikrų individų gyvenime laisvės gali būti daug, tuo tarpu kiti gyvena pavergimo sąlygomis ir laisvės neturi jokios. Schemoje pavaizduota pusiausvira situacija realybėje pasitaiko labai retai. Viena iš nelaisvės priemonių yra technologija, su kuria implantuotas žmogus paverčiamas dronu ir turi vykdyti jį valdančio operatoriaus komandas. Toks žmogus tampa įrankiu, kurį naudoja kitas laisvas žmogus arba tokių žmonių organizacija. Šiuolaikiniame pasaulyje tai labai ryški tendencija – iki tokio laipsnio, kad siekiama  tokiais dronais paversti visą visuomenę, kuri bus tik išrinktųjų darbo ir pramogų įrankiai.

Kadangi yra apie 7 milijardus individų, kiekvienas jų turi savo laisvės simetroną, skirtingą nuo kitų žmonių. Kai šie simetronai persikloja atsiranda labai didelis skaičius simetrijos pažeidimų, kurių vietose kyla konfliktinės situacijos. Tokiame pasaulyje atsiranda poreikis daryti poveikį tam, kad galėtum primesti savo simetroną kitiems. Visi poveikio metodai naudoja kokį nors dėmenį, kurį kontroliuojant, spaudžiant arba plečiant, galima valdyti individą. Poveikis gali būti fizinis, biologinis (ligos), socialinis (masinė sąmonė, terorizavimas, smurtas), ekonominis (turto nusavinimas, duoklės, sužlugdymas), technologinis (ryšio priemonių, kompiuterių kontrolė), kalbos (propagandinis žodynas, normos diktatūra), laisvei (sąmonės programavimas, bukinimas). Šiuo metu planetoje susiklosčiusi tokia situacija, kad visi išvardinti ir neišvardinti dėmenys yra kontroliuojami kelių grupuočių, kurios yra tapusios šios planetos globaliniais elitais, pavergusiais visą žmoniją. Ta ateitis, į kurią esame vedami nieko gero nežada, nes ši kontrolė ir pavergimas ne mažės, bet tik didės, jeigu situacija nebus pakeista. Kito kelio deja nėra – simetrijų pažeidimai iš abiejų pusių veda prie globalinio karo, nes nusileisti nesiruošia nė viena pusė. Norint nebūti šiame kare pralaimėtojais, reikia gerai suprasti kaip daromas poveikis, kokios vietos silpniausios ir jautriausios, o kokias galima pasinaudoti kaip savo stiprybėmis.

Imant kiekvieną stratą įmanomos įvairios dvilypės ir daugialypės struktūros, abiem kryptimis. Pavyzdžiui, nuo laisvės: laisvė – kalba, laisvė – technologija, laisvė – ekonomika, laisvė – visuomenė, laisvė – biologija, laisvė – fizinis  pasaulis. Kiekviena pora gali turėti subjektinį ir objektinį variantą: laisvė valdantį kalbą ir kalba valdanti laisvę ir t.t. Labai svarbi technologijų strata, kuri tampriai siejasi su ekonomika (technologija – ekonomika), su visuomene (technika – socialinė strata), su individu (technika – individas). Ypač didelę reikšmę turi pora technika – individas, kuri yra ypatinga žmogaus dimensija, kylanti iš jo laisvės, bet iš kitos pusės – pagrindinė poveikio darymo ir prievartos priemonė. Kiekvieno individo elgesio vektorių sudaro bent trys komponentai: paveldima prigimtis, per gyvenimą sukaupta patirtis ir aplinka, ir technologinė-psichotroninė prievarta. Žmogus gali turėti gražią paveldėtą prigimtį, taip pat gali būti išaugęs palankioje aplinkoje, tačiau su implantais pavertus jį dronu, visi šie faktoriai sugriaunami, ir elgesys tampa neprognozuojamu, t. y., daro dalykus, kurių savo valia niekada nedarytų. Dėl šios priežasties vertinant žmogaus elgesį privaloma įtraukti visas slaptas elgesio dimensijas, kurios įeina ir neįeina į pateiktą schemą.

Matome, kad nors pasaulyje natūraliai yra simetrijų pažeidimų sukeltas chaosas, tačiau katastrofos įmanoma išvengti dėl griežtos kontrolės, į kurios kalėjimą įstatyta visa žmonija. Plačiausiai visuomenėje propaguojama normos ideologija, kuri verčia laikytis nusistovėjusių simetrijų, o visi pažeidimai laikomi „iškrypimais“. Tačiau matome, kad tai lemia pati žmogaus ir tikrovės sandara, iš kurios laisvės dėmens pašalinti neįmanoma, nes tada visa realybė sukristų į rėizolą, kuris nesivysto ir negali sukurti nieko nauja. Be simetrijos pažeidimo nebūtų mūsų ir mūsų pasaulio. Todėl konfliktai neišvengiami, kuriems spręsti tereikia turėti civilizuotus algoritmus.

Klausimai:

1. Kuo vienetas skiriasi nuo multiplekso?
2. Kodėl multiplesai rikiuojami į sandūras?
3. Kokios pagrindinės sątvaro stratos?
4. Kaip paaiškinti būtinybės ir laisvės pusiausvyrą tikrovėje?
5. Dėl kokios priežasties tikrovėje kyla simetrijų pažeidimai?
6. Kokie elementarūs veiksmai multiplekso viduje ir tarp multipleksų?
7. Koks globalinis multipleksas planetoje, apimantis visą žmoniją?
8. Kaip daromas poveikis individo multipleksui?
9. Kas yra žmogus-dronas?
10. Kokie yra lokaliniai ir globaliniai multipleksai?
11. Kodėl normų suabsoliutinimas prieštarauja tikrovės sandarai?

• Filognozija