Ankstesniuose skyreliuose buvo parodyta, kad žiūrint iš žmogaus perspektyvos, tikrovė suskirstyta į būtinąsias ir nebūtinąsias struktūras. Iš jų tos, kurios reikalingos palaikyti objekto vientisumui yra būtinosios, o tos, kurios yra laisvai į jį įdedamos – nebūtinosios. Būtinybės pasaulis yra rėizolas, o laisvės – eiolas. Ši dvilypė sandara kartojasi per visus realybės lygmenis, nuo aukščiausio iki žemiausio. Todėl turime individualų eiolą, visuomenės eiolą ir tikrovės eiolą; taip pat – individualų rėizolą, visuomenės rėizolą ir tikrovės rėizolą. Kiekvienas žemesnis lygmuo įkomponuotas į aukštesnį (bent jau įprastiniu atveju).

Tikrovės laisvė iš būtinybės sukuria dirbtinį kūrinį, mūsų pasaulį, kuris mums yra privaloma tvarka, kurią keisti turėtų būti neleidžiama. Valdžia iš šios fizinio ir biologinio pasaulio būtinosios tvarkos sukuria socialinį kūrinį, kuris būna privalomas individui. Individas kuria meną ir technologijas, individualios kūrybos rėmuose. Šios sritys būna griežtai atskirtos pagal veiklos mastus. Tikrovės laisvė aukščiausia, nes ji kuria per visą spektrą, nuo pat apačios iki viršaus, tuo tarpu žmogus sugeba manipuliuoti tik viršutiniais spektro sluoksniais ir kurti labai netobulą natūralaus kūrinio imitaciją. Žmogus kuria tik savo šeimos, giminės lygmenyje, o valdžia valdo visą visuomenę, nuo apačios iki viršaus, ir gali jai primesti bet kokias savavališkas formas. Todėl hierarchija nusistovi pirmiausiai pagal kūrinio tobulumą. Žmogus kuria netobulai, o tikrovė tobulai. Tačiau tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad žmogaus kūryba vyksta labai sparčiu tempu, ir jis savo sukurtą tikrovę gali tobulai kontroliuoti. Tikrovės kūryba vyksta labai lėtai, ir žmogui jos kūriniai sunkiai valdomi. Todėl laikoma, kad dirbtinė technologija vertingesnė.

Tačiau tokia pusiausvyra ne visada veikia. Kartais ji išbalansuojama, kai individas pradeda įsivaizduoti, kad jo laisvė aukščiau už valdžios, o valdžia įsivaizduoja, kad jie turi teisę nustumti į šoną tikrovės kūrybos mechanizmą ir perimti tikrovę į savo kontrolę. To siekiama transhumanizme, kuris pirmiausiai yra valdžioje įsigalėjęs ideologinis judėjimas, pagal kurį aukščiausia laisvė yra planetos elito laisvė, kuri nustumia į šoną ir žmonijos laisvę, padaro ją tik savo kūrybinių eksperimentų žaliavą, bet taip pat atima natūralios tikrovės kūrimo teisę iš tikrovės eiolo, ir pradeda tikrovę modeliuoti patys pagal savo įsivaizdavimus. Individualus, psichologinis elito eiolas tampa svarbiau už individų laisvę ir už tikrovės laisvę, kurios sustumiamos į būtinybės sritį apačioje ir tampa tik formuojama medžiaga.

Šitaip visa realybė gali atsidurti gana žemos kokybės sąmonės rankose, ypač pagal trečią kokybės kriterijų, kurio esmė yra nekenkti, o nekenkiama laikantis natūralios laisvių hierarchijos. Filognozijoje tikrovė pažįstama ne tam, kad ji būtų savavališkai darkoma remiantis žemo išsivystymo sąmonės vaizdiniais. Kiekvieno lygmens laisvė turi būti gerbiama ir turi stengtis išlikti savo vietoje. Tai gali būti sunkiai įgyvendinama siekiant plėsti veiklos mastą, nes tam reikia kurti dirbtinę tikrovę galaktiniu masteliu. Tačiau net tokiu atveju, pakankamai didelė dalis aukštesnio lygmens laisvės turi likti neliečiama, būtinųjų struktūrų pavidalu. Turint technologijas, galima perdaryti visą biosferos ekosistemą, tačiau laikantis nuostatos, kad tikrovės kūrinys yra tobulesnis už žmogaus, dėl jau minėtos priežasties, jis turi būti laikomas būtinąja, žmogaus ir valdžios laisvei neliečiama struktūra.

Tai neprieštarauja tiems atvejams, kai turi būti taisomos klaidos ir varginantys apribojimai, tokie kaip ligos, defektai, trūkumai, tokie kaip trumpaamžiškumas. Tačiau kai iš tikrovės perimamas pavyzdžiui, dirbtinis gyvybės arba sąmonės kūrimas, privalomi labai dideli apribojimai. Šiuo metu tai nėra didelis pavojus todėl, kad šios technologijos transhumanistų mafijai nepasiekiamos, tačiau taip bus ne visada. Filognozijoje tikrovės eiolo laisvės uzurpavimas nėra laikomas priimtinu.

Iš dalies klausimas čia yra paprastas. Ar verta siekti, kad visos tikrovės struktūros būtų laikomos savavališkomis ir laisvai perdaromomis, ar kažkas turi visada išlikti privaloma, būtina ir neliečiama? Kokia tarp jų turi nusistovėti pusiausvyra? Vadovaujantis logika, kad kuo daugiau laisvės, tuo daugiau galios, todėl galios plėtimui neturi būti jokių apribojimų, būtų aršiai puolamas pamatas, ant kurio stovi mūsų tikrovė. O tai labai pavojinga, nes psichologinio eiolo aprėpiami mastai visada mažesni, už tikrovės eiolo, todėl didelė žmogaus klaidų tikimybė. Ir jeigu žmogaus sąmonei neuždedame jokių apribojimų, dėl trumparegiškumo galime priartėti prie katastrofos per labai trumpa laiką.

Vienas iš pavyzdžių yra psichotroninės prievartos naudojimas sąmonei, paverčiant žmogų dronu. Elitai siekiantys dronais paversti visą žmoniją pažeidžia eiolo, eiolo hierarchijų principą, peržengia savo kompetencijos sritis ir sureikšmina savo, individualų, psichologinį eiolą sąmonėje. Psichotroninės technologijos sukurtos ir bus vis labiau tobulinamos ir su tuo turi būti susitaikyta. Tačiau sritis turi turėti savo protingas eismo taisykles, nes kai visi važinėja kaip nori, gaunasi chaosas keliuose, kuris daro daug žalos. Filognozijos vienas iš tikslų yra psichotroninės prievartos demaskavimas ir pašalinimas, įvedant tokius reikalavimus:

1. paviešinti pilnus smegenų žemėlapius ir suskirstyti funkcines zonas į leidžiamas implantuoti ir draudžiamas, tam, kad būtų apsaugota žmogaus laisva valia ir jis nebūtų paverstas dronu;
2. implantavimas turi turėti projektą atitinkantį įstatymus, žmogaus raštišką sutikimą ir priežiūros komisijos leidimą;
3. turi būti sukurtas viešas registras su informacija apie visus implantuotus žmones, su jų implantavimo modeliais, ir visais lydinčiais teisiniais dokumentais;
4. visi kiti variantai turėtų būti laikomi nelegaliais implantavimo atvejais ir baudžiami baudžiamąja atsakomybe;
5. taip pat turi būti apibrėžtas žmogaus-drono statusas, kurio pažeista laisva valia: kas atsako už žalą padarytą su dronais?; logiška, kad atsako tie, kas turi laisvą valią, ir laisva valia dronus valdo (ne patys dronai).
6. psichotronikos reikalavimai teisėsaugoje, tardymui: turi būti viešai skenuojama tik biografinė atmintis, dalyvaujant advokatui ir ekspertams, kurie vertina koks yra gautų duomenų šaltinis (ar tai faktai, ar fantazijos);
7. tardymas turi vykti ribotą laiką, kaip ikiteisminis tyrimas, ir gavus duomenis, turi būti poveikis nutrauktas; turi būti sertifikuoti implantai ir programinė įranga, kuri neleistų žmogaus versti dronu ir klastoti duomenis ar prisipažinimą su psichotronine prievarta.

Šiuo metu planetos valdžia pažeidinėja visus šiuos punktus ir psichotroninę prievartą naudoja nusikalstamais tikslais – su dronais vykdo žmogžudystes, išnaudoja talentus, žmones paverčia pramogų objektais, psichotroninė prievarta naudojama sekso industrijoje, pedofilijoje ir t.t. O tai niekaip nesuderinama su protingu žinių ir technologijų naudojimu, ir grupuotės valdančios planetą demonstruoja labai žemą sąmonės kokybę, todėl kol jos nebus pašalintos iš valdžios, todėl filognozijos raida kels labai didelius pavojus. Dėl šios priežasties filognozininkai negali neatsakingai atskleidinėti savo atradimų, bet turi rūpintis visais reikalingais saugikliais, kad technologijos bus naudojamos tik tinkamai, žmonijos labui, o ne žmonijos pavergimui.

Aukštos technologijos suteikia labai didelę galią, tačiau jomis gali būti išplėstas ne tik protas, bet ir kvailumas, ir filognozijos genijai, nepaisantys tokių pavojų, neverti genijų vardo, ypač tie, kurie pardavinėja savo technologijas nusikaltėlių grupuotėms, siekdami vienintelio tikslo – asmeninio praturtėjimo.

Laisvė neturi būti mąstoma tik iš vietinės perspektyvos, nes yra kiti laisvės centrai, kurie riboja priešpriešinius laisvės centrus, todėl beribė laisvė neišvengiamai tampa priešiška kitų centrų laisvei ir pradeda ją naikinti, tampama priešiška eiolui jėga. Kiekviena laisvė turi savo natūralią teritoriją, kurios ribos savavališkas peržengimas neturi būti leidžiamas. Būtinųjų struktūrų perdarinėjimas išskyrus savo kaprizą nesiūlant nieko geresnio, nėra protingas principas. Todėl psichologinei laisvei turi būti draudžiama griauti tikrovės kūrinį ir protingos valdžios kūrinį, jeigu kiekvienu atveju laikomasi proporcijos ir savo masteliuose veikiančios laisvės principų. Paprasti pavyzdžiai: žmogus negali nustoti kvėpuoti, maitintis, daugintis, nes tada sugriūtų visa natūrali biologinė tvarka, ir savivalė einanti prieš tai, kas privaloma – niekaip nepateisinama. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi laisvės dimensiją, ir jeigu valdžia pradeda ją pažeidinėti, jie taip pat griauna natūralią tvarką. Žmogus neturi prievartiniu būdu visas būti sustumtas į rėizolą, nes simetrijų pažeidimai ir mažai tikėtinos trajektorijos – tokia pat natūrali tikrovės dalis, kaip ir simetrija, norma, taisyklė.

Kiekvienas filognozininkas turi būti gerai įsigilinęs į tokią problematiką, jeigu nori, kad jo teorijos nebūtų panaudotos prieš žmoniją.

Klausimai:

1. Kokios tikrovės struktūros yra būtinosios, kokios nebūtinosios?
2. Kokia yra eiolų ir rėizolų hierarchija?
3. Kaip vadinamas judėjimas, pažeidžiantis natūralią eiolų hierarchiją?
4. Kodėl reikalinga laisvės ir būtinybės pusiausvyra?
5. Kokie pagrindiniai saugikliai, apsaugantys nuo psichotroninės prievartos?
6. Kuo pavojingas beatodairiškas galios plėtimas?
7. Kodėl laisvės turi būti ribojamos?
8. Ar laisvės ribojimas reiškia, kad visa tikrovė turi būti sustumta į rėizolą?
9. Koks pagrindinis trečio sąmonės kokybės kriterijaus principas?

• Filognozija