Filognozijos apibrėžime paaiškinau pagrindinę schemą, kurioje vaizduojama fundamentali žmogaus sandara, sudaryta iš sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus. Vadovaujantis šiuo skirstymu randami du „žmogaus“ variantai: vienas yra žmogus kaip jis vaizdais pasirodo sąmonei ir antras yra tikrasis žmogus, kuris yra anapus sąmoningo suvokimo. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad vaizdinis žmogus yra nepilnas, neišbaigtas, suformuotas iš ribotų suvokimo duomenų, o kitas yra pilnas žmogus, toks koks jis yra iš tikro anapus sąmonės egzistuojančioje tikrovėje. Šie du „žmonės“ yra susiję, nes sąmoningas žmogus yra pirmapradžio žmogaus įrankis. Pirmapradis žmogus yra visas žmogus, o sąmoningas yra tik šio susiaurintas ir sumažintas variantas. Pažinimas, kaip pagrindinis filognozijos tikslas, yra sąmoningo žmogaus viduje vykstantis procesas, tačiau pagrindinis objektas yra tai, kas yra anapus sąmoningo žmogaus. Sąmonės tikslas yra įtraukti anapusinį pasaulį į savo vidų ir kuo tiksliau jį atvaizduoti. Tad tikri objektai yra anapus sąmonės, bet jie suvokimo dalimi tampa tik tada, kai virsta sąmonės forma.

Šis virsmas turi savo sandarą, kurią aš įvardinu kaip „dzetą struktūrą“. Šiame skyrelyje ją ir pabandysiu paaiškinti. Pirmiausiai, ką reiškia šis pavadinimas. Objekto sandarą aiškinu taškais, kurie mano schemoje išsidėstę kaip stačiakampis. Taškus galima jungti per kraštines, o galima ir įstrižai. Jungiant taškus stačiakampyje tam tikru būdu gaunama savotiška zigzago konfigūracija, turinti raidės Z formą, o ši raidė graikų kalboje vadinama „dzeta“. Iš to ir kilo pavadinimas „dzeta struktūra“. Jame jokios gilios prasmės nėra, jis sudarytas taip, kad palengvintų objektą aprašančios schemos įsiminimą.

Skirtis tarp sąmoningo ir pirmapradžio žmogaus sukuria tokią objekto sandarą: jis prasideda nuo pirminėje tikrovėje esančio kauzalinio kūno, kuris turi tokį patį statusą kaip anapus sąmonės esantis pirmapradis žmogus. Tai pirmas stačiakampio taškas esantis dešinės pusės viršuje. Tada eina semantinis kūnas, kuris nustatomas brėžiant įstrižą liniją žemyn, į kairę pusę. Semantinis kūnas yra tas, kurs suvokiamas be akių pagalbos, taktiliniais ir kitais jutimais. Tada šis taškas pratęsiamas į atsišakojimą ir sukuriama vieta, skirta akių kūnui, pagrindiniam objektinio pasaulio suvokimo būdui, kuris leidžia sąmonei orientuotis aplinkoje. Akių kūnas labai svarbus, bet jis ir klastingas, nes parodo ne tikrą, ne pilną tikrovės vaizdą ir daug kas lieka anapus jo. Ši įstriža linija žemyn žymi tiesioginį anapusinio objekto ryšį su žmogaus sensoriumu, su fiksatu, bet yra nepilna struktūra, nes be jos į kiekvieną objektą įsiterpia ir laksatinis  komponentas, kurį atstovauja dzeta struktūra.

Kauzalinio kūno tašką pratęsę žemyn stačiakampio kraštine, gauname kiekvieno objekto laksatinės vaizduotės kontinuumą, į kurį patalpinamas kiekvienas daiktas, taip sukuriant erdvę, kurioje su juo galima atlikti laksatines manipuliacijas. Tada iš šio taško vedame įstrižą liniją aukštyn į kairę, kur turime gnostinio kūno tašką. Gnostinis kūnas objekte suformuojamas iš ankstesniuose skyreliuose aprašyto fiksatinio ir laksatinio ekrano dėmenų, sukuriančių tam tikrą jų vidinės sandaros teoriją. Gnostinis kūnas sątvare yra pagrindinė pasaulio supratimo vieta, kurioje pratęsiama tai, kas tiesiogiai duota žmogaus suvokimui ir sudaro prielaidas technologiniam objektų įvaldymui. Tai yra tos tikros žinios apie pasaulį, kurių siekia kiekviena pažinimo sistema. Toliau šis gnostinio kūno taškas vedamas žemyn į semantinį kūną, šitaip užbaigiant Z konfigūraciją. Ji svarbi tuo, kad ši objekto dalis yra pagrindinė filognozininko darbo vieta, ir jos tikslas sukurti tokį vidinių kontinuumų simetroną, kad jis atspindėtų tikrąją, holoplastinę objekto sandarą.

Ši schema leidžia išskirti pagrindinius objektų tipus, kurie gali būti tikri ir netikri, pilnos sandaros ir nepilnos:

1. akių-semantinis-gnostinis-kauzalinis – pilnai sąmonei atsiveriantys objektai, tokie kaip medis, namas, žmogus;
2. semantinis-gnostinis-kauzalinis – nepilnai sąmonei atsiveriantys objektai, neturintys akių vaizdo, kaip antai vėjas, šiluma, šaltis ir t.t.;
3. gnostinis-kauzalinis – tik mąstomi objektai, kurie identifikuojami pagal tam tikrus požymius, bet juslėms niekaip neduodami – tai įvairūs transcenderiai, kurie gali būti vadinami dievais, „bildukais“;
4. kauzalinis – tik transcendencijoje esantys objektai, kurie nesuvokiami ne tik juslėmis, bet ir protu, ir niekaip nepasirodo.

Netikras objektas yra tik haliucinacija, kuri pagaminta iš smegenyse pasiklydusios informacijos, neturinčios pirminėje tikrovėje jokių atitikmenų. Variantai yra tokie patys kaip ir prieš tai, tik be kauzalinio kūno:

1. akių-semantinis-gnostinis – suvokiamas haliucinuojančiomis juslėmis ir protu;
2. semantinis-gnostinis – suvokiamas tik kaip jausmas ir interpretuojamas protu;
3. gnostinis – suvokiamas tik protu, kaip teorinis objektas.

Filognozijai svarbiausi yra objektai, turintys kauzalinį kūną ir esantys tikrais, anapusiniais objektais, kuriuos siekiama pažinti. Beobjektiniai vaizdai taip pat svarbūs, bet jie daugiau svarbūs yra gnostinės branos pažinimui ir mechanizmų formuojančių suvokimą paaiškinimui. Taip pat žmonių tikėjimų ir įsitikinimų psichologiniams tyrimams, nes tokie beobjektiniai implantuoti vaizdiniai naudojami masinės sąmonės valdymui, ir gali kelti įvairius jausmus bei emocijas: neapykantą, baimę, pyktį, meilę, prisirišimą, džiaugsmą ir t.t. Matome, kad yra trys pagrindinės vietos, kuriose gali būti suvokimo objektas, turintis įvairų gylį: laksatiniai objektai, fiksatiniai objektai ir transcendentiniai objektai. Atrama yra tikra daikto sandara anapus suvokimo, kurią kitose vietose stengiamasi kuo tiksliau nukopijuoti. Matomus daiktus tyrinėti būna paprasčiausia, bet jie daugiau mažiau ištyrinėti bent paviršutiniškai. Daug įdomesnis klausimas yra atverti nematomas tikrovės dalis, tas jos vietas, kurios slepiasi mano kitame skyrelyje aprašytose hipostratose.

Senovėje buvo įprasta įvairius bevaizdžius suvokimus ir gamtinius reiškinius aiškinti projektuojant į dzetą struktūrą veikiančias folklorines būtybes. Toks mąstymas vadinamas mitologizuojančiu mąstymu, kuris vyravo todėl, kad buvo nesuvokiama žmogaus sandara ir tikrovės veikimo mechanizmai. Būtybės būdavo laikomos atsakingomis už gamtos stichijas, ligas, nelaimes ir pan. Taip buvo daroma todėl, kad buvo neišvystytas racionalus struktūrinis mąstymas, nebuvo metodų projektuoti į pirminę tikrovę kontinuumų dauglypas, todėl projektuodavo būtybes ir dvasias. Naujais laikais šis suvokimo principas niekur nedingo, nes dzeta struktūra išliko ta pati, tik „būtybės“ įgavo kitokį pavidalą: algebrinių ir geometrinių struktūrų, parametrų, formulių, ženklų ir pan. Tai, kas anksčiau buvo „būtybė“ dabar yra sąveikaujančių kvantinių laukų debesis, kuriame vyksta įvairios jų sudėtinių dalių reakcijos. Žaibas kažkada buvo suvokiamas kaip anapusinės būtybės rūstybės išraiška, dabar tai elektringų dalelių debesyse įvykstanti elektrinė iškrova. Iš principo galima interpretuoti įvairiai, naudojant įvairius vaizdinius, tačiau filognozijos reikalavimas ne suteikti abstraktų psichologizuotą vaizdinį, bet sukurti gnostinę struktūrą, leidžiančią kauzalinius simetronus panaudoti technologijų kūrimui, darant įvairius jų elementų sujungimus. Tam reikia struktūrinio-ženklinio, o ne folklorinio mąstymo. Tačiau dar kartą kartoju, „būtybės“ vaizdinys nėra klaidingas, nes žmogus pavyzdžiui irgi būtybė, bet mokslas jį aprašinėja formulėmis ir lygtimis, kaip veikiančių kvantinių laukų sampyną. Tačiau dėl to žmogaus „būtybiškumas“ nedingsta. Jeigu kažkam esame nematomi, jie mus taip pat galėtų laikyti nuasmenintomis transcendentinėmis jėgomis.

Bendrai tariant, ši sritis yra labai paini ir atskirti, kur tik informacinis laksatinis implantas, o kur tikras transcendentinis objektas labai sunku. Čia ypač didelę painiavą įneša žmonės save vadinantys ekstrasensais. Jie tvirtina, kad gali matyti kitiems nematomą pasaulį, turi įvairų ekstrasensorinių pojūčių, ateinančių iš hipostratų. Bet ekstrasensai būna tikri ir netikri. Netikri yra tie, kurių visi suvokiami objektai neturi kauzalinio kūno, neegzistuoja transcendencijoje ir yra tik laksatinės projekcijos į fiksatą. Vadinasi tai ką jie suvokia tėra sąmonės artefaktas, fosfenas be išorinio poveikio, tai vidinė smegenų informacinė anomalija, kylanti dėl žmogaus sąmonės sandaros. Tačiau įmanomi ir tikri ekstrasensai, bet kiek man žinoma dauguma jų integruotos sąmonės ir yra technologiniai ekstrasensai, kurie hipostratas atveria technoreceptorių tinklaine, kuri yra jų kūne ir perduoda informaciją į smegenis. Šie technoreceptoriai suteikia žmogui papildomą regėjimą, kurį galima vadinti ekstrsensoriniu, ir šis regėjimas nėra tik informacinės smegenų anomalijos arba protu sukurti gnostiniai kūnai, implantuojami į žmonių visuomenės mąstymą ir apaugantys įvairiais lingvizmais, logizmais ir psichizmais.

Filognozininkui privaloma gerai suprasti šią sątvaro objektų klasifikaciją bei dzetą struktūrą ir vengti klaidingų teorijų platinimo. Pavyzdžiui, filognozija tikrai nesiekia savo laksatiniais ekranais kurti neegzistuojančius gnostinius kūnus, kurie be sątvaro vidaus neturi jokios anapusinės egzistencijos. Tuo sąmonės kokybė ne gerinama, bet bloginama, nes suformuoja klaidingas mąstymo formas, kurios neigiamai veikia žmogaus elgseną. Dėl šios priežasties, hipostratų atvėrimui svarbios instrumentinės priemonės – filognozija ne tik teorinė, bet ir instrumentinė.

Klausimai:

1. Kokios dalys sudaro pilną žmogų?
2. Kokius kūnus turi objektai?
3. Kas yra dzeta struktūra?
4. Kokia objektų klasifikacija?
5. Kaip atsiranda folklorinės anapusinės būtybės?
6. Kaip jas traktuoja filognozija?
7. Ar įmanomi tikri ekstrasensai?
8. Kokiais būdais sukuriamas dirbtinis hipostratų atvaras?
9. Kuo svarbus neobjektinių kūnų tyrimas?

• Filognozija