Žmogaus pažinimo galimybes lemia jo sandara, kurią bendrais bruožais jau paaiškinau, bet čia pakartosiu dar kartą tam, kad prisimintumėte. Jis sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose atsiveria aplinkinio pasaulio vaizdas. Rodančioji substancija yra suvokimas, egzistenciatas, rodomoji substancija yra aplinkos kontūras, kuris interpretuojamas kaip materialus, empirinis pasaulis. Materija savo pirminėje formoje pasirodo kaip fenomenologinis vaizdas, kuris įvairiais empiriniais metodais tiriamas ir aiškinamas „materialistiniame“ moksle. Suvokimas, žinojimas yra rodančiojo ekrano savybės, kurios leidžia vaizdą matyti sąmonėje. Šioje paprastoje sistemoje daiktas yra esinys, o suvokimas – būtis. Būtis natūraliai laikoma esinio pagrindu.

Šis aiškinimo būdas iš esmės yra paviršinis, fenomenologinis, kuris nieko nepasako apie gelmę. Gelmės perspektyva atsiranda tada, kai peržengiamas fenomeno paviršius ir po paviršiumi bandoma surasti tikrą jo pagrindą. Tačiau, kadangi gelmė tiesiogiai nematoma, žmogus į ją priverstas dėti savo logiką, pažinimo konstruktus, todėl gelmės būna „racionalizuotos“ protu. Filognozijoje šis metodas  vadinamas kontinuumų geometrinių simetronų metodu, kurį naudojant užpildoma gelmė. Visos gelmės turi savo galutinę stotelę, kuri yra savotiškas „dugnas“ arba fundamentas. Imant tikrovės gelmę, logiškai daroma prielaida, kad yra galutinės, pirminės priežastys, iš kurių viskas atsiranda. Aš šią vietą vadinu holoplastiniu tašku, kuriame surinkta galutinė, 100 proc. tiesa. Gelmininko tikslas yra artėti prie šio taško, atskleidžiant pilną tikrovės geometrinį simetroną. Tai įveda trečios, tik mąstomos substancijos sąvoką, kuri yra rodomo vaizdo, ir rodančio ekrano pagrindas. Schemoje visa sistema atrodo taip.

Kadangi struktūra turi trikampio formą, jame natūraliai atsiveria trys pagrindiniai galimi pažinimo keliai. Pirmas kelias, kuris labai populiarus filosofijoje, yra fenomenologizmas. Jis išlieka sąmonės paviršiuje, ir giliausia struktūra, kurią jame galima atskleisti yra rodančiosios ir rodomosios substancijos išskyrimas. Rodančioji substancija yra ekranas, būtis, o rodomoji – vaizdas, esinys, fenomenas. Šiuose rėmuose įmanoma aprašinėti suvokimo struktūras, būdus kuriuo atsiveria ir mąstomas pasaulis. Kai pradedama mąstyti apie tikrovės pagrindą, tai jis surandamas tik rodančio ekrano gylyje ir aiškinamas kaip būtis. Kitas kelias yra materialistinis mokslas. Jis kyla iš fenomenologinio vaizdo, kai peržengiamas jo paviršius ir pradedami tyrinėti viduriai, į juos įdedant protu sukonstruotas struktūras. Tos struktūros yra kontinuumų geometriniai simetronai, kuriais imituojama vidinė tikrovės sandara. Vaizdas parodo tik patį tikrovės paviršių, nerodydamas jo vidaus ir esmės. Todėl jis visada yra nepilnas. Norint pasiekti pilną vaizdą reikia eiti į gelmę, atidaryti visą nuo žmogaus suvokimo paslėptą pasaulį. Šiuo metu šia kryptimi padaryti tik pirmi žingsniukai, naudojant niutoninį modelį, kuris yra vienpusis, kuriamas einant iš išorės į vidų, todėl į vidų projektuoja išorines savybes. Vidus tampa suprojektuotų išorinių savybių rinkiniu, iškreipiančių daikto sandarą. Trečias kelias yra gnosticizmo, kuris eina prie holoplastinio taško per vidų, per sąmonę, suvokimą, žinojimą, per egzistenciatą. Iš to kyla ta pati problema kaip ir materializme – į gelmę projektuojamos vidinės fenomenologijos savybės, šitaip iškreipiant holoplastinio vaizdo, vadinamo forėja tikras savybes.

Visos teorijos, tiek paviršininkų, tiek gelmininkų, šiuo metu pažengusios labai nedaug. Geriausiai simetronų modelį žinoma naudoja materialistinis mokslas, taip pat jo metodas efektyviausias, tačiau jo problema ta, kad jis vienpusiškas, ir sugebėjo padaryti tik kelis žingsnelius prie holoplastinio taško. Todėl negali būti vadinamas forėjos lygio žinojimu. Svarbu atkreipti dėmesį, kad forėją galima tyrinėti teoriškai ir instrumentiškai, tačiau realizuota sistema bus tik tada, kai teorinių simetronų atitikimas tikrovės simetronams bus įrodytas eksperimentiškai. Galima forėją interpretuoti kaip nori savo vaizduotėje, tačiau šios vietos suvokimas taps tiesa tik tada, kai jis bus įrodytas. Mokslininkams įrodinėti sekasi geriausiai, šiek tiek prasčiau įrodinėja ezoterikai ir filosofai. Religijoje su įrodymu sekasi prasčiausiai ir jų metodas pagrįstas lakia vaizduote ir tikėjimu. Ši vieta, apie kurią jie mąsto tikra, ji yra, bet kas ji yra, kokia jos esmė ir prigimtis – dažniausiai būna klaidingos interpretacijos, kurios į pagrindą įdėtos be jokiu įrodymu ir suvokiamos per tikėjimo prizmę.

Iš nubraižyto paveikslėlyje trikampio matosi, kad kai kampas pradeda artėti prie holoplastinio pagrindo, jis pradeda žemėti, leistis į apačia. Todėl, kai kampas nusileidžia pakankamai žemai, kyla noras jį padaryti aukščiau esančio kampo pagrindu. Iš to kyla klaidingos pasaulėžiūros, kurios nesugeba paaiškinti fenomeologinio pasaulio vaizdo, nes teorija nepakankamai priartėjusi prie pagrindo. Tokia yra, pavyzdžiui, materialistinio mokslo problema, kuris sukūręs ribotą niutoninį modelį ir jo variantus, bando pakišti jį po sąmone ir per jį paaiškinti kas ji yra. Ir patiria triuškinantį fiasko, nes mokslo modelis yra nepilnas, klaidingas ir iš jo sąmonės išvesti neįmanoma. Prieinama net prie to, kad žmogus tapatinamas su neuronais suvokiamais iš išorės, o pati sąmonė, kaip informacijos suvokimo sistema – neigiama. Tai yra visiška nesąmonė, ir prieštarauja realybei, tačiau mokslo fanatikai to nenori girdėti. Kitas kampas yra sąmonės kampas, kuris tiriamas per vidines patirtis ir bandoma per šį kelią jį padaryti tikrovės pagrindu. Taip į forėjos tašką įdedamas absoliutus asmuo, kuris laikomas materialaus pasaulio pagrindu, sukuriant religinę tikrovės interpretaciją. Su šia interpretacija problema ta pati kaip ir su materialistiniu mokslu – aukščiausio skopinio lygmens išvestinė fenomenologinė savybė, kuri neperprasta ir nepažinta, ir kuri yra tik padarinys, neteisingai perkeliamas į pirmosios priežasties vietą. Tai holoplastinio taško interpretacija, kuri nepatvirtinta ir neįrodyta. Religiją, ezoteriką lyginant su mokslu matosi, kad moksle daugiau proto ir racionalumo, o religija paskęsta fenomenologizme ir psichologizme, nebandant skaidyti vidinių patirčių į jokias mokslines struktūras. Todėl mokslininko santykis su forėja technologinis, manipuliacinis: lenda su mašinomis ir instrumentais, o religinio fanatiko – psichologinis: jis maldauja, meldžiasi, žeminasi, stengiasi įsiteikti, aukoja aukas ir dovanoja dovanas.

Laikau abu šiuos variantus klystkeliais, kraštutinumais. Pirmiausia todėl, kad manau, jog turi būti siekiama balanso. Jis pirmiausiai vertybe laikomas paviršininkų filosofijoje, kur ieškoma pusiaukelės tarp sąmonės ir suvokiamo daikto, bandant atsistoti tarp jų. Tačiau gelmininkų šis centrinis taškas leidžiasi žemyn, į gelmę, todėl gaunamas trikampis kur centrinis taškas nusileidęs į apačią ir tampa tikrovės gelminiu fundamentu, pirmąja priežastimi, iš savęs kildinančia visas galimybes. Šis pagrindas pusiausvyra perkelta į gelmę. Filognozijos metodas eiti prie šio taško ne vienašališku ėjimu, per išorę arba per vidų, bet eiti per abu, abejomis kryptimis artėjant prie pirmosios priežasties. Bet tai neturi būti primityvi religijos ir mokslo mišrainė, nes naudojamas ne religinis psichologinis, tačiau modifikuotas mokslinis metodas, iš kurio pasiimamas svarbiausias reikalavimas teiginius ir tiesas pagrįsti įrodymais. Kol teorinio ir tikrovės simetrono atitikimas neįrodytas, tikėjimo neturi teisės vadinti tiesa. O ši filognozijoje yra svarbiausia. Filognozijos esmė, prie tiesos artėti per vidurio kelią, kuris labiausiai subalansuotas, išvengia materializmo ir spiritualizmo kraštutinumų. Tarp laisvės ir būtinybės turi būti protingas balansas.

Šiame kelyje didžiausia problema yra apsimetinėjimas tiesa. Ribota interpretacija paskelbiama galutine tiesa, nors ji neturi jokios aiškinamosios galios ir beveik nieko mūsų pasaulyje rimtai nepaaiškina, ir šios pseudo-tiesos pagrindu terorizuojami visi kiti galimi interpretavimo variantai. Toks terorizavimas galimas ir iš mokslininkų ir iš religinių fanatikų pusės. Kodėl taip atsitinka suprasti nesunku. Tiesos interpretacija naudojama valdžios ir santvarkos įtvirtinimui, ir pasikėsinimas į modelį būna suvokiamas kaip pasikėsinimas prieš valdžia ir autoritetą. O valdžia to negali paskęsti, todėl imasi represijų, kurios prieina iki to, kad žmonės žudomi pažiūrų ir tikėjimo pagrindu. Šios bjaurasties istorijoje matėme labai daug, ir didesnių barbarų už religinius fanatikus turbūt nėra buvę. Jie padarė daugiausiai ir žiauriausius nusikaltimus prieš žmoniją, nes žudyti žmogų dėl kitokio tikrovės matymo yra neprilygstamas žvėriškumas. Šiuolaikinė civilizacija daug humaniškesnė negu senovinė, bet joje mokslininkai seka senovės religinių fanatikų pėdomis ir taip pat užsiima represijomis prieš kitus kelius, kurie ardo mokslinę pasaulėžiūrą. Šiais laikas vakaruose tiesioginis ir atviras žudymas yra draudžiamas, tačiau sistema turi sukūrusi netiesioginio „žudymo“ priemonių, tarp kurių yra žlugdymas, persekiojimas ir psichiatrinis susidorojimas.

Dabartinis mokslas yra klaidingas, pateikiantis neteisingą tikrovės interpretaciją, pirmiausiai todėl, kad jis vienpusiškas. Taip yra todėl, kad jis nuėjęs nepakankamai giliai, todėl šio riboto modelio tikrovės pagrindu daryti negalima. Kiek pretenduoja į tokį vaidmenį – yra visiškas scamas. Bet tas pats galioja ir religijai, su jos absoliutaus asmens teorija. Manau, kad geriausias atsakymas į šiuos du klystkelius yra filognozija, kuri ištaiso kraštutinumus, ir renkasi subalansuotą variantą. Tačiau kol kas ir filognozijai iki forėjos yra toli, todėl kol galėsime džiaugtis rezultatu, reikės padaryti daug darbo.

• Filognozija