Žmogus į tikrovės substanciją turi galimybę žiūrėti iš vidaus ir iš išorės. Iš išorės pasiekia jos vidinį kontūrą, o iš vidaus – esmę, taip gaunant materijos ir dvasios perskyrą. Filognozijoje šie žodžiai nevartojami, nes yra pasenę, bet primenami turint tikslą naują teoriją susieti su praeitimi. Dėl tokios situacijos, gerai nepamąsčius sukuriamas konfliktas – pažiūrėjęs į save iš vidaus – pats sau patinka, o pažiūrėjęs iš išorės – nepatinka, todėl išorinį vaizdą niekina, o vidinį aukština. Tačiau tai visiškas nesusipratimas, nes žmogus mato tą pačia substanciją iš skirtingų perspektyvų. Filognozija stengiasi šiuos požiūrius sujungti priešpriešiniu judėjimu, kol pusiaukelėje susitinka abi perspektyvos. Šis susitikimo taškas yra gelmėje, todėl tampa paviršinių požiūrio taškų pagrindu.

Pradinė situacija yra natūralios proporcijos ir natūralios saiko ribos, apibrėžiamos prigimtinių sensoriumo gebėjimų paimti informaciją. Šis prigimtinis informacijos kiekis, sąmonėje suformuojamas į vaizdą ir sudaro paviršinį fenomenologinį pasaulį. Tokia padėtis atitinka natūralią tvarką ir padėtį gamtos pasaulyje, o jos ardymas yra ribos peržengimas, kuris reiškia, kad žmogus siekia daugiau negu jam duota iš prigimties. Pažinimas yra ribos peržengimas, kurio tikslas – pasiekti anapusinę tikrovę, kurią savo sistemoje vadinu hipostratomis. Prigimtinė tvarka žmogui duoda labai nedaug, jeigu nori daugiau, ją turi sugriauti ir sukurti dirbtinį pasaulį, žiniomis užpildant nepasiekiamas tikrovės dalis. Filognozija negali paisyti prigimtinio saiko, nes jis duoda žmogui labai nedaug, neišleidžia iš gamtinio pasaulio, neleidžia kurti pažangios civilizacijos. Todėl sensoriumas peržengiamas, protu rekonstruojamas pilnas tikrovės vaizdas. Tai pavojinga, todėl ieškoma saugiklių, laikomasi atsargumo priemonių.

Vienas fundamento variantas yra religinis, kuris atrandamas einant per vidų, į tikrovės pamatą dedant absoliutų asmenį. Šio principo išskirtinis bruožas yra tas, kad jis formuoja nepažintinį santykį su pagrindu ir paskęsta psichologizme. Tai santykis tarp dviejų asmenų: begalinio, visagalio ir silpno, priklausomo, bejėgio. Todėl suformuojama nusižeminusi laikysena, formuojamas paklusnumas, bejėgiškumo psichologinė būsena. Kai kurie filosofai šį principą laiko nepriimtinu todėl, kad svorio centrą perkelia į nematomą gelmę, su kuria santykis įmanomas tik per vidų. Taip nuvertinamas išorinis daiktų pasaulis, o taip pat ir žmogus, kiek jis suvokiamas iš išorės, materialiai. Suformuojamas įsitikinimas, kad absoliutui vidinė žmogaus pusė patinka, o išorinė nepatinka, todėl vidinė išaukštinama, o išorine siekiama atsikratyti – per asketizmą, savęs žalojimą, savęs naikinimą. Taip tarp religinių fanatikų suformuojamas sadizams savo išorinės dalies atžvilgiu, kuris laikomas žema, degradiška materija.

Į šį kontekstą galima įdėti vieną lietuvių filosofą, kuriuo šiek tiek domėjausi. Tai yra A. Šliogeris. Šis filosofas kovoja prieš du blogius: gelmės išaukštinimą ir pažinimą. Pažiūrėjus religiniu požiūriu, Šliogeris religiją vertina kaip nepažintinį, tik psichologinį požiūrį į tikrovę, tačiau laiko klaida tokį santykį perkelti į nematomą gelmę, į dievą. Jo manymu „dievu“ turėtų būti šis juslinis pasaulis su jo jusliniais daiktais. Šiuo daiktų keliu einančio mokslo klaida, kad jis siekia daiktus pažinti, tuo tarpu Šliogeris formuoja su jais tokį patį santykį kaip tikintysis su dievu. Kitaip sakant, jis religiją ištraukia į daiktų paviršių. Negana to, nori sunaikinti vidinį kelią į forėją, skelbdamas, kad šioje vidinėje kryptyje surandamas tik niekis. Išorėje kelias į gelmę uždraudžiamas sunaikinus pažintinį santykį su daiktais, kuris lenda į vidurius per išorę. Taip žmogus uždaromas iš abiejų pusių ir įstatomas į natūralius, prigimtinius sensoriumus, veikiančius prigimtinio saiko ribose, ir nesiekiantis nieko daugiau, negu duota gamtos. Tai turi logikos, tačiau nemanau, kad toks kelias filognozijai priimtinas, nes uždaro žmogaus sąmonę labai primityviame pasaulyje, kuriame neįmanoma joks žmogaus augimas. Toks žmogus, be pažinimo, technologijos, įmanomas tik kaip gamtinis žmogus, sunkiu fiziniu darbu nuo paviršiaus susirinkinėjantis išgyvenimui reikalingas gėrybes.

Kitas filosofas, kuriuo irgi šiek tiek domėjausi, yra F. Nietzsche. Jo požiūris visiškai kitas, bet filognozijai pilnai irgi nepriimtinas. Šis filosofas priklauso susipainiojusių filosofų kategorijai, nes nepakankamai suprato filosofijos principus ir kūrė klaidingas teorijas. Nietzsches pagrindinė sąvoka yra valia arba valia viešpatauti. Tai rodo, kad jo svoriu centras buvo vidinė perspektyva, per kurią jis ėjo prie tikrovės pagrindo. Tačiau tai nebuvo metodinis pažinimas, tai buvo kūrybinio principo taikymas, nes jo manymu pagrindo idėja turi būti ne atrandama, bet sukuriama tam, kad civilizacijoje būtų įtvirtinta augimą skatinanti sąmonės forma. Todėl jis į forėją įdėjo valią viešpatauti kaip tikrovės pagrindą ir bandė įrodyti jos apsireiškimą visuose tikrovės aspektuose, tiek viduje žmogaus, tiek išoriniame pasaulyje, kur jis matė tik valios viešpatauti centrų kompleksus. Bet Nietzsche, kaip ir Šliogeris, kovojo prie religiją, tik kitokiu pagrindu – jo manymu religijos problema ta, kad ji pagrindinį žmogaus tikslą perkėlė iš šio pasaulio į anapusinį pasakų pasaulį, o jo manymu pagrindinė valios viešpatauti realizavimo vieta yra ši juslinė realybė. Todėl metafizika turi būti atmetama, ir žmogaus gyvenimo prasmė formuojama šiame pasaulyje. Ta prasmė yra evoliucija, stiprėjimas ir augimas per valios viešpatauti realizaciją siekiant viršžmogio.

Jau ne kartą kartojau, kad filognozija propaguoja gelmininkų požiūrį, nes forėja yra gelmėje – norint atidengti tikrovės pagrindą, kito kelio nėra. Tačiau filognozija nepriima religinio ar filosofinio kelio, nes laiko, kad jie naudoja nepakankamus metodus. Pagrindo idėja turi būti ne kuriama ir tikima, bet rimtai pažįstama. Tam reikalingi tinkami instrumentai. Pažinimo filosofijoje šie instrumentai iš dalies atrasti, tačiau nepakankamai išvystyti. Labiausiai šie metodai pažengė materialistiniame moksle, tačiau jis turi daug probleminių vietų, todėl grynas mokslas atmetamas. Prie pagrindo negalima eiti tik viena kryptimi, nes taip einant iškreipiamas vaizdas, per daug sureikšminamos išorinės substancijos savybės ir neturima jokio supratimo apie tas savybes, kurios matomos iš substancijos vidaus. Filognozija eina ir per išorę, ir per vidų ir susitinka toje vietoje, kuri yra visos šios realybės pirminės priežastys. Šis ėjimas reiškiasi keturiose kritinėse koncepcijose, kuriose vystomas vidinės ir išorinės tikrovės pažinimas:

1. dėmenų ekranai,
2. kontinuumai,
3. multipleksai (dauglypos),
4. geometriniai simetronai.

Tikrovės modelis konstruojamas dėmenų ekranuose, kuriuose vaizdas įgauna pagrindines vertinamas savybes. Pagrindinis dėmenų ekranas yra sensorinis, tačiau filognozijoje eksperimentuojama su dirbtiniais, laksatiniais dėmenų ekranais. Į ekrano dėmenis įdedami kontinuumų modeliai, kurių pagrindiniai variantai filognozijoje yra deformuoti ir dinaminiai kontinuumai. Iš jų formuojami multipleksai, kurie atitinka fizikos formules filognozijoje. Ir pagrindinis multiplekso objektas yra geometrinio tikrovės simetrono atskleidimas – kokia jo forma ir kaip jis veikia, kurdamas tikrovės reiškinius. Šie keturi tyrimo taškai naudojami ir vidinėje ir išorinėje kryptyje, ir plečiant jo struktūras į hipostratas, didinant tiesos procentą, artėjama prie holoplastinio taško, vadinamo forėja.

Dar vienas terminas, kurį svarbu žinoti, yra skopinis lygmuo. Šis žodis žinomas iš tokių terminų kaip makro-skopinis arba mikro-skopinis, kuris rodo didelį ir smulkų tyrimo lygmenį. Manau kad lygmenų yra labai daug, todėl jie vadinami ne žodžiais, bet skaičiais išimant priešdėlį makro- ir mikro-. Realiai, manau, galima išskirti tūkstančius skopinių lygmenų siekiant pilno vaizdo. Tarkime, kad jų yra 1000. Vadinasi turime surasti 1000 pilnų, arba holoplastinių,

• dėmenų ekranų,
• kontinuumų modelių,
• multipleksų,
• geometrinių simetronų,

kiekvienam skopiniam lygmeniui, kiekvieną žemesnį skopinį lygmenį įkomponuojant į aukštesnius lygmenis. Kai šis užpildymas bus pasiektas, turėsime forėjos lygio žinojimą, kuris bus išreikštas holoplastinio geometrinio simetrono forma, iš kurio bus įmanoma išversti visus išorinius ir vidinius reiškinius. To siekia religija, to siekia mokslas, to siekia filosofija, tačiau savo netobulais ir ribotais metodais. Filognozijos tikslas, pasiūlyti metodų sintezę, kuri leistų padaryti šuolį pažinime. Iš to matosi, kad filognozija tikrai nėra tik grožybinė ir gerybinė kūryba, bet siekia labai reikšmingo tikslo.

• Filognozija