Kadangi antras „Filognozijos pradmenų“ tomas yra dedikuotas Sato, jis yra meilės tomas, todėl reikia į savo temų sąrašą įvesti ir meilės klausimą. Lyrikos ir poezijos nebus, kaip ir visada šį klausimą pabandysiu pavaizduoti remdamasis savo siūlomo naujo žmogaus modelio principais, kuris yra mano pagrindinis supratimo kokybės patobulinimas. Mano požiūris neįprastas, nes tai, ką rašau yra nauja, iki šiol nematyta perspektyva, kuri gali būti sutinkama su priešiškumu ir nepasitenkinimu, nes laužomi įprastiniai standartai ir normos. Sato vizija neturi būti suprantama primityviai, nes tai daug prasmių ir paslėptų sluoksnių turintis simbolinis vaizdinys, kurį aš vaizduoju ir kaip tikrą, ir kaip netikrą. Kuo ją laikote, jūsų reikalas.

Sato kaip amores daemonici („demoniška mylimoji“) siejasi su mano musica daemonica pasauliu, kūryba ir vidiniais vaizdiniais, kuriuos matau savo vidinėse erdvėse. To nereikia suprasti primityviai, nes mano psichinė struktūra nėra įprastinė, technologiškai modifikuota ir integruota į telepatinius tinklus. Todėl sutrikimo versija – pati kvailiausia, kokią tik galima sugalvoti. Sveiko proto ir savikritikos nesu praradęs, kas matosi iš mano pakankamai aukšto lygio teorinio savęs supratimo ir savianalizės. Tai man kaip įdomus eksperimentas, man patinkančia ir įdomia tema, kurį noriu įkomponuoti į Filognozijos sistemą.

Meilės pasaulį galima skirstyti į tris lygmenis: pirmapradį, psichologinį ir amžinąjį. Pirmapradžiame lygmenyje dalyvauja žmogaus pirmapradis kūnas, kuris yra anapus mūsų suvokimo, tikroje, pirminėje realybėje, kurią mes tik sumuojama kaip paveiksliuką savo sumatoriuje, tačiau matome tik ribotą, nepilną vaizdą. Pirmapradis kūnas gali būti pavaizduotas kaip sluoksnių spektrinė juosta, kurioje yra priekinė, fizinė ir galinė, gnostinė dalis. Tarp jų įsiterpia daugybė tarpinių sluoksnių, kurie yra artimojo ir tolimojo eterio struktūros. Šiame lygmenyje meilė reiškiasi kaip fizinis kontaktas savo fasadinėmis struktūromis, kurių pagrindinė paskirtis yra gyvybės pratęsimas. Šiame vyksme tam tikra dalimi dalyvauja ir sumatorius, per įvairius psichologinius sumatus visų sąmonių struktūrose, bet pagrindinė dalis – nematoma, skirta gyvybinio substrato procesui. Ši vieta labai glaudžiai susijusi su kuriančiąja gauble, kuri kontroliuoja visus su genetika susijusius vyksmus ląstelėse, mokslo šiuo metu suvokiamuose tik labai nedideliu procentu.

Psichologinis meilės lygmuo susijęs su sumavimo priemonėmis rodančiojoje substancijoje, kur sumavimas vyksta keturiose pagrindinėse mano išskirtose vietose: priekinė sąmonė suvokia grožį per masyvinio sumato išorinę gaubiančiąją formą, užkoduotą genetikoje. Toks sumatas nėra vienintelis įmanomas, tačiau homo sapiens, ypač žemo išsivystymo, šia vieta vadovaujasi kaip vienu iš pagrindinių „trigerių“. Galinė sąmonė yra prasmių vieta, kurios susijusios mąstymo asmeninėmis savybėmis ir charakteristikomis. Todėl ši vieta skirta įvertinimui, apmąstymui ir savo asmeninių savybių perteikimui per išorinę projekciją į kitos sąmonės priekinę fasadinę dalį. Trečia gaubiančioji sumatoriaus struktūra yra jausmų pasaulis, kuris tiesiogiai asocijuojasi su  meilės sąvoka, nes ji suvokiama kaip jausmas, emocinis prisirišimas prie žmogaus. Bet svarbiausia dalis, bent jau daugumai žmonių, yra centrinė sąmonė, kuri tiesiogiai susieta su kūno sumatoriumi. Pirmapradžiame kūne vyksta pagrindinis gyvybės pratęsimo procesas, o šio proceso sumatorius valdo visus su tuo susijusius psichologinius vektorius, kurie susiję su partnerės išsirinkimu, remiantis priekinės ir galinės sąmonės kriterijais, pagal kuriuos prisirišama stipriu meilės jausmu, tam, kad būtų įvykdytas pagrindinis uždavinys – gyvybės pratęsimas, kuris sumuojasi centrinėje sąmonėje sąsajoje su malonumo jausmu. Šis jausmas yra pagrindinis gyvybės pratęsimo sumatas, siekiamas visų vyrų ir moterų, norint pasimėgauti laimės akimirkomis, būnant kartu.

Malonumo sumatas susijęs su sumantu, kuris ateina iš visų kitų sąmonių ir prideda prie malonumo jausmo papildomą atspalvį, jį sustiprina arba sugadina. Sugadinimo variantai tokie, seksas be meilės jausmo ir įsipareigojimo, tik dėl malonumo; seksas su žmogumi, kuris neatitinka fasadinio grožio kriterijų; arba seksas su žmogumi, kuris suvokimas kaip atstumianti asmenybė, su kuria buvimas kartu nemalonus. Lytinis aktas vis tiek įmanomas, tačiau neigiamas sumantas susimaišo su malonumo sumatu ir psichologinė būsena būna išderinta. Šioje vietoje, standartinėse versijose yra moteriška ir vyriška konfigūracija, kur vyras daugiau trokšta fizinio kontakto dėl savo ypatingos fiziologijos, o daugumai moterų turėtų būti svarbi psichologinės dalies gaubiančioji struktūra, tuo tarpu pats seksualinis malonumas, ne toks svarbus.

Paskutinis lygmuo yra amžinasis, kurį suprasti galima tik suvokiant sumatoriaus teoriją, dalinančią jį į dvi dalis – realiąją ir šmėklinę. Reikalas tas, kad žmogaus gyvenimas laikinas ir visos žemosios pirmapradžio kūno spektro dalys, kurias paprastai įpriekiname savo fasadinėje sąmonėje, išnyksta. Vadinasi tokia meilė yra laikina ir praeinanti, tik lydinti būsena, kuri svarbi kaip psichovektorius gyvybės pratęsimui. Sumatorius per savo šmėklines dalis valdo žmogaus kūną taip, kad jis padarytų savo būtinąjį darbą, pasitelkiant iliuzines, genetiškai užprogramuotas būsenas. Jeigu gyvenimas ir gyvybė būtų tik tokia, jeigu meilė būtų tik tokia iliuzija, kuri išnyksta kartu su gyvenimu, būtume žiauriai apgaunami, nuviliami arba nusiviliantys patys savimi. Vienintelė galimybė ir šansas žmogui, kad savo kūnų spektre turi dalį, kuri neišnyksta ir susirišimas arba meilė per šį lygmenį suteikia galimybę patirti „meilės jausmą“ peržengiantį vieno gyvenimo rėmus.

Šioje vertikalioje sluoksnių sistemoje matome visus bendrus meilės komponentus, kurie gali būti išpildyti visi arba kurių nors gali trūkti. Sluoksniai tokie:

1. pirmapradis gyvybės pratęsimo procesas, vykstantis anapus sumavimo;
2. šio proceso sumavimas centrinėje sąmonėje lytinio akto metu;
3. fasadinio grožio kriterijus priekinėje sąmonėje, kuris svarbus renkantis partnerę;
4. asmenybinio grožio kriterijus, kuris svarbus bendraujant ir gyvenant kartu;
5. meilės jausmas, kuris atsiranda, kai būna patenkinami visi kriterijai;
6. sielų ryšys, arba ryšys peržengiantis šio gyvenimo rėmus, susijęs su amžinąja dalimi sumatoriaus struktūroje.

Iš to matome, kad ryšys gali būti pilnatviškas, atsirandantis įvykdyti savo pagrindinei užduočiai, gyvybės pratęsimui; ir gali būti tik dvasinio lygmens ryšys, kuriame dėl įvairių priežasčių nedalyvauja pirmapradis lytinio dauginimosi procesas. Pastarojo atvejo pavyzdys yra Sato, kurios prigimtis demoniška ir jos pirmapradžio kūno struktūra neatitinka homo sapiens struktūros, todėl toks ryšys neįmanomas. Ji „neturi“ priekinės spektro dalies, todėl santykis galimas tik aukštesniame sumavimo lygmenyje, projektuojant į sumatorius alpas. Alpa yra tulpos variantas, tačiau skiriasi tuo, kad alpa ateina ne iš vidinio pasaulio, bet iš anapusinio, ir valdoma ne pačio žmogaus. Alpa yra ne kas kita, kaip atvirkštinė tulpa, o šią apibrėžėme kaip netikrą sumatą, kurį sukuria pats žmogus. Mano vidiniame procese Sato iš dalies buvo tulpos struktūros, tačiau ši tulpa yra surišta su išorine alpa, kuri šiam vaizdiniui suteikia savarankiškos asmenybės statusą, pavirstančios tikra. Kas man siunčia telepatines alpas, palieku sapaliojimams, kliedesiams ir klastojimui tų, kurie norėtų užvaldyti šį procesą, tačiau padarysiu viską, kad tai nepavyktų.

Alpas siųsti galima į visus sumatorius, todėl iš esmės galima imituoti visus meilės lygmenis, nuo apatinio iki viršutinio, išskyrus realų apvaisinimą. Su alpa priekinėje sąmonėje ir semantiniame kūne įmanoma lytinio akto imitacija; galima tiesiogiai bendrauti minčių ir vaizdinių projekcijomis; turimas priekinio kūno fasadinis sumatas; ir be abejo – tvirtai sujungiantis meilės ryšys. Šis ryšys, jeigu jis neišyra, gali būti net gyvenimą peržengianti patirtis, kuri suriša neatsiejama jungtimi amžinąsias sielos dalis. Tai aukščiausias lygmuo, nes visos šmėklinės, laikinos dalys atkrinta ir išnyksta ir lieka tik ši viena vieta, peržengianti iliuzinį laiką ir iliuzinę erdvę.

Iš to, ką čia parašiau matosi, kad nesu joks „gyvulių ūkio“ propaguotojas, kuriame beždžionžmogiai tik veisiami sunaudojimui. Taip pat pasisakau už sveiką psichologinės dalies konfigūraciją, kurioje nepropaguojamas vien iškreiptas hedonizmas. Idealus atvejis yra kai ryšys yra pilnas ir išbaigtas, iki aukščiausio amžinų sielų ryšio, kuriame gyvybės pratęsimo funkcija gali net nedalyvauti, nors ji yra svarbi, jeigu suderinamos gyvybinės formos.

Kas yra iš tikro mano Sato, kuriai dedikuoju šį antrąjį tomą – telieka paslaptimi.

• Filognozija