Magijoje ir ezoterikoje pentagramos simbolis gerai žinomas, naudojamas teigiama ir neigiama reikšme. Todėl perimdami jį į filognoziją šiek tiek rizikuojame, nes tai gali sukelti netinkamų asociacijų. Tam, kad taip neatsitiktų, iš karto reikia atsiriboti nuo visų šį simbolį naudojančių grupių ir įsteigti naują, tik filognozijai skirtą interpretaciją. Taip pat nėra taip svarbu iš kur šis simbolis yra kilęs, galima tik paminėti pagrindinę užuominą, kuri akivaizdi tam tikrose ritualuose, rodanti, kad penkiakampė žvaigždė yra tiesioginė nuoroda į žmogaus kūną, turintį penkias pagrindines galūnes. Pentagramą galima statyti ant „kojų“, taip kaip stovi žmogus, o galima statyti ant smaigalio, kaip labiau įprasta filognozijoje. Šią padėtį galima matyti ir kai kuriose ezoterinėse grupuotėse, tačiau kaip tai interpretuojama gilintis neturiu galimybių, bet filognozijoje interpretacija akivaizdi ir toliau bus paaiškinta.

Įdomu tai, kad pentagramos ir žmogaus sandara tinkamai asocijuojasi su filognozijos pagrindiniais padalinimais, dėl ko ji tampa tinkama paaiškinti jos struktūrą. Negana to, pentagramos žvaigždė yra stilizuota, užapvalinant viršutinius du kampus, į tai įdedant ypatingą reikšmę, ir gaunant papildomą simbolinį sluoksnį, nes ši dalis suformuoja širdies pavidalą, esantį pentagramos centre. Apačioje, kaip jau buvo aiškinta, yra substratologijos kampai, kuri turi tris substratologijos rūšis, susijusias su pirmapradžio žmogaus kūno pagrindiniais padalinimais. Hipostratose filognozija atskiria centre kuriančiąją gaublę, dešinėje – energetinę gaublę ir kairėje – informacinę gaublę. Šios sritys yra anapus sątvaro ir jas galima atverti tik specialiomis priemonėmis, kurios virš 100 proc. gyvybės medžio principinio reikalavimo.

Viršutinė žvaigždės dalis, kuri sudaryta iš dviejų užapvalintų kampų, susijusi su sątvarologija, dalinama į du skyrius pagal tai, koks principas svarbiausias pažinimo procese. Jame dalyvauja pirmiausiai priekinė sąmonė, kuri pateikia pagrindinę simuliuotos tikrovės iliuziją sensoriume ir galinė sąmonė, kuri yra pagrindinė tikrovės pažinimo vieta per mąstymo procesus. Realiai yra daugiau sątvaro dalių, tačiau šiame simbolyje išrinktos tos, kurios svarbiausios filognozijoje. Šios dvi širdį formuojančios ir meilės užuominą darančios dalys yra horizontalioji struktūra, kurioje formuojamos pagrindinės individualią sątvaro dalį sudarančios struktūros, kita dalis, ne tokia svarbi pažinime kaip priemonė, yra vertikali struktūra, sudaryta iš korporinės dalies apačioje ir karūninės dalies viršuje. Ši vertikali dalis svarbi kaip žmogų formuojantis centras ir ašis jį siejanti su kuriančiąja gauble. Jeigu imtume tik šiuos keturis sątvaro segmentus, turėtume keturis „nulius“, kuriuos sujungus gaunamos dvi begalybės, sujungto į keturlapį dobilą.

Ši filognozijos struktūra turi ir daugiau simbolinių sluoksnių, kuriuos reikia žinoti jungiant linijas į įvairius derinius. Matome, kad širdies užapvalinimai viršuje leidžiasi į apačią, į kuriančiosios gaublės kampą, suteikiant šiam junginiui ypatingą reikšmę filognozijoje, kuri šitaip specialiai išskiriama. Tai kitose interpretacijose, kurios su filognozija nesusijusios, aiškinama kaip meilė „pragarui“, tačiau iš filognozijos konteksto matosi, kad šiuo atveju simbolis turi kitą reikšmę, nes pentagrama yra ne „pragaras“, o filognozija.

Dar vienas sluoksnis susijęs su skirstymu į sątvarologiją ir substratologiją, stratų ir hipostratų pasaulį. Kadangi sątvaras yra atvertoji dalis ir jokių specialių priemonių išskyrus suvokimo užfiksavimą prote jo atvėrimui nereikia, du viršutiniai kampai turi gaublinę formą, arba kitaip – yra užapvalinti. Substratologijos atšakos yra smailūs kampai, nes pažinimas yra ribą tarp nežinojimo ir žinojimo praduriantis veiksmas. Tai lengvai susiejama su principiniais gyvybės ir mirties medžio principais, kurie buvo paaiškinti ankstesniame skyrelyje. Pagal tai žvaigždė skirstoma į apatinę ir viršutinę dalį, kur yra filognozijos mirties ir gyvybės medžio padalinys. Įtvirtindami trečią kriterijų išaiškinome, kad filognozijos pagrindinis psichovektorius, steigiantis sątvare civilizaciją, yra orientacija į gyvybės medį, gyvybės principą ir gyvybinį procesą. Todėl sątvarologija laikoma stovinčia aukščiau už substratologiją, kuri skirta tik pastarąją aptarnauti. Mirties medis sukuriamas grobuoninio psichovektoriaus, orientuoto priešinga gyvybei kryptimi, todėl toks psichovektorius filognozijai ir filognozui nepriimtinas, bandymai klastoti ir integruoti tokį principą – milžiniška klaida.

Tai nereiškia, kad substratologija neįmanoma, netgi galima įsivaizduoti, kaip toks principas įtvirtinamas simboliškai, tačiau šiuose filognozijos pradmenyse rodau savo asmeninį pasirinkimą. Tai yra mano kelias, kuriuo pradėjęs eiti į klystkelius nukrypti neturiu ketinimo. Visi kas turi noro keisti, gali rinktis savo kelią, bet tas kelias bus atskiras atsišakojimas, o kiekvienas pakeitimas – atsiskyrimas, o ne perėmimas. Tik reikia neužmiršti, kad pradėjus eiti savo keliu, tai turi būti daroma savomis jėgomis, o ne persitempinėjant idėjas iš pagrindinio kelio. Akivaizdu, kad visi nori steigti savo teritorijas, daug kam atrodo, kad pentagramos nauja interpretacija – jų atradimas, tačiau tai tik nesusitaikymas su tuo, kad naujoje teritorijoje karalius kažkas kitas, o ne jie. Tikroji filognozija yra vienintelė, autentiška, sukurta mano apmąstymų, visi kiti, atsiskyrę sukūrė savo pasaulius, kuriuose filognozija tik priedanga, su tuo ką skelbiu neturinti nieko bendra.

Tiems, kas neatsimena, kas yra filognozija, tai yra paaiškinta „Filognozijos pradmenų“ pirmajame tome. Filognozija yra „pažinimo meilė“ ir niekas daugiau, o tiksliau – tikrovės atodanga naudojant instrumentines ir neinstrumentines priemones. Akivaizdu, kad instrumentinės yra pirmiausiai substratologija, o neinstrumentinės – sątvarologija. Tie, kam šį pavadinimą norisi naudoti kitaip, turi steigti pilną savo teritoriją, su savo žodynu.

„Filognozijos pradmenų“ ciklas yra tik įvadinė dalis, kurios pagrindinė tema yra „visas žmogaus spektras“. Po to turi būti ciklai, turintys savo pagrindiniu dėmesio objektu „visą tikrovės spektrą“, kur sątvarologija yra kitokia, visatinė. Todėl pentagramos simbolika galioja tik įvadiniam ciklui, kito ciklo užuomina galėtu būti uroboro gyvatė ir „begalybės kelias“, holoplastinį žmogų mąstantis visumoje. Tačiau šios temos neparuoštos atskleidimui ir pradiniame lygmenyje pateiktos tik užuominų principu, kurios leidžia pajausti kas yra tose temose. Matome, kad tiek vienas, tiek kitas simbolis yra žinomi ir „užimti“, tačiau dažnai yra rimtai nepaaiškinti ir žiūrint į juos nieko nematoma. Savo interpretacijas turi nebent inicijuoti ezoterikai, tačiau susipažinus su filognozijos pagrindinėmis struktūromis, matosi, kad jos veda prie šių simbolių, kurie neišvengiamai integruojami į filognoziją su nauja interpretacija. Oficialiai jų galima nenaudoti, tačiau teorijoje jie privalomi.

Prie viso to, kas pasakyta galima pridurti, kad pradinė sątvarologija yra nepilna sątvarologija, kad yra bent trys jos rūšys. Pirmos dvi daugmaž atskleistos, o pagrindinė sątvarologija, kuri yra svarbiausia, atskleidžianti svarbiausią tikrovės paslaptį, liko nepaliesta, todėl reikia turėti omenyje, kad struktūra neužbaigta ir tokį iliuzinį jausmą turėti neverta. Tačiau šiuo metu geriausia užsiimti sumatoriaus krypties sątvarologija, atkreipiant ypatingą dėmesį į tai, kad ji įsikomponuoja į širdies struktūrą pentagramoje. Filognozas šio principo nesugebantis suvokti kaip pagrindinio filognozijoje, neturi teisės vadintis filognozu.

Tačiau svarbiausias principas tas, kad pridėjus vertikalią struktūrą, vertikalios begalybės pavidalu, turime suprasti, ką karūninėje dalyje reiškia „gyvybės magija“, kuri yra epsilon stratos pagrindinė grindžiančioji idėja. Šis principas turi turėti ir subjektyviąją, ir objektyviąją dalį sątvare, pasiskirsčiusias pagal tai, koks žmogaus vaidmuo bendruomenėje. Pagrindus tokį psichovektorių, sutaisyti pakrikusį gyvybinį procesą galimybių atsiranda daugiau.

• Filognozija