Sątvarologija yra pagrindinė filognozijos disciplina, kurios aukščiausias pasiekimas yra gyvybės magija, reikalinga gyvybės etikos įtvirtinimui. Jau nemažai rašiau apie tai, koks pagrindinis sątvarologijos etikos principas, tačiau paaiškinimas yra nepilnas, nes jame nėra vertės, vertybės ir vertinimo sistemos atskleidimo ir nepateiktas gyvybiniame procese gėrio apibrėžimas. Gėris, gėrybė, gerumas yra labai svarbūs terminai bet kokiai etikai ir jų tinkamai nepaaiškinus, lieka neįrodytas etikos reikalavimų pagrįstumas. Filognozijoje, kadangi ji yra protinė pastanga, paprastas sustabdymas prie ribos, nepateikus paaiškinimo – netinkamas, nes tai ne savivalė, bet pagrįstas reikalavimas ir perspėjimas.

Nesunku suprasti, kad pagal pradinį apibrėžimą vertė yra savybė, kuri priskiriama objektui. Kaip šis priskyrimas vyksta daug analizavo Nietzsche, tačiau jo sistema mums netinka, nes ji nepakankamai išvystyta ir renkasi gyvybės apsaugojimui netinkamą kryptį. Objektas, kuriam priskirta vertė, vadinamas vertybe, nes yra svarbus ir brangus įvairiomis prasmėmis. Kita sąvoka yra gėris, turintis ir metafizinę, ir nemetafizinę reikšmę, bei esantis vertinimo principu. Mums svarbu gėris ne tiek kaip savarankiškas esinys, esantis idėjų pasaulyje, bet kaip tikrovėje surandamo principo vertės pripažinimas. Kaip pavyzdį galima duoti tokį teiginį: gyvybė yra gėris, nes turi vertę. Kadangi etika yra apribojimo ir apsiribojimo principas, tokios išaukštinančios sąvokos yra labai svarbios, nes kaip tik tokių sąvokų pagrindu kuriamas atsižvelgimo ir paisymo psichovektorius. To, kas svarbu ir vertinga – prarasti nenori niekas, praradimas suvokiamas kaip nuostolis ir netektis.

Kiekvienas žmogus kaip sątvaras ir šviesos arka savyje turi vertės arba savivertės suvokimą. Šis suvokimas turi struktūrą, kuri labai svarbi sątvarologijoje, nes kuria vieną iš svarbiausių santykio su aplinką psichovektorių. Vertės savyje suvokimas yra žmogaus orumo pagrindas, reikalingas žmogaus psichinių struktūrų tinkamam suformavimui. Kiti kriterijai yra turtas, laisvė ir gyvybė, pagrindžiantys orumą. Tam, kad žmogus turėtų sveiką sątvaro struktūrą nepažeistu orumu, jis savo gyvybę turi suvokti kaip vertingą; gyvybė turi turėti teisę į save, arba kitaip laisvą valią; ir gyvybei turi būti pripažįstama apsirūpinimo teisė, kaip teisė turėti neliečiamą ir neatimamą nuosavybę. Pažeidus šiuos principus, žmogus suniekinamas, pateikiamas kaip bevertė, tuščia vieta. Filognozija daugiau domisi pirmais dviem principais – gyvybe ir laisve – apibrėžiančiais žmogaus sampratą, tuo tarpu nuosavybė, turtas daugiau yra santvarkos klausimas.

Reikia neužmiršti, kad etikos pretenzija stabdyti pažeidžia žmogaus laisvę, tačiau šis stabdymas privalomas, nes skirtas apsaugoti būtinosioms tikrovės struktūroms, viena kurių yra gyvybinis procesas. Pirmajame „Filognozijos pradmenų“ tome paaiškinau, kad sątvaras yra poliarizuota sistema, kuri turi būtinąjį ir nebūtinąjį principą, tarp kurių reikalinga pusiausvyra. Būtinybė suteikia tikrovei stabilų pagrindą, o laisvė įveda į tikrovę dinamiką ir judėjimą. Dėl šios priežasties svarbūs abu aspektai. Tačiau peržengus ribą, įsisiautėjus savivalei, kad ir kokiais gražiais žodžiais ji būtų vadinama, iškyla susinaikinimo pavojus. Dėl šios priežasties reikalinga etika, kuri paaiškina, kodėl būtinoji struktūra turi būti gerbiama, kodėl ji yra vertybė ir gėris. Be jos žlugtų gyvybinis procesas, nes jis turi apibrėžtą formą ir būtinąsias sąlygas. Gyvybė siekia išlikti, mirties instinktas yra gyvybinio proceso sutrikimas ir liga. Čia laisva trajektorija, kūryba – neįmanoma, priešingai – ji įstatyta į griežtus rėmus.

Tai, kad gyvybė apskritai yra gėris atrodo savaime suprantama, tačiau to nepakanka filognozijai, kuri nori viską suprasti iki galo. Bet šis klausimas atidedamas tolesnei ateičiai, tam atvejui, jeigu pasirodys „Filognozijos pradmenų“ 5 tomas, vadinamas „Rėika“. Tuo tarpu šiame skyrelyje, antrojo tomo užsklandoje, smulkiau panagrinėsiu individualaus sątvaro, kaip gyvybinio proceso centro vertės suvokimo struktūrą, išreiškiamą psichovektoriumi nukreiptu į save ir kitus. Kaip sakiau – vertė žmogui priskiriama ir šis priskyrimas turi trys pagrindines kryptis. Svarbiausia kryptis yra prigimtinė vertė, kurią į kiekvieną gyvybę įdeda pati tikrovė kaip visuma, kuri filognozijoje turi galimybę būti suvokiama kaip „gyva“, planą turinti sistema. Ši vertė yra fundamentali, niekam nepriklausanti, neįdedama ir neišimama. Kaip gyvenimas ir individas tampa gėrybe bus paaiškinta ateityje. Šios prigimtinės vertės pagrindu atsiranda vertė, kurią priskiria sątvaras pats sau. Iš to kyla savo orumo supratimas ir neatimamų žmogaus teisių doktrina. Suprantama, kad viso šito gali būti ir per daug, kai laisvei nepripažįstamos ribos ir linkstama į savivalę, turto grobimas pažeidžia saikingo turėjimo ir vartojimo principus. Savo gyvybei priskiriama tiek daug vertės, kad jos nelieka daugiau niekam kitam aplinkui.

Ir paskutinė, mažiausiai svarbi kryptis yra kitų projekcija į vidų. Ši projekcija gali būti pripažįstanti neatimamą žmogaus vertę ir nepažeidžianti jo orumo, o gali šios prigimtinės vertės ir nepripažinti – tada sątvare turime invazinę, primestą vertės struktūrą, kuri skirta gyvybės pasisavinimui, pažeidžiant pagrindinius etikos principus, kurių svarbiausias – gyvybė nėra nuosavybinė. Tai yra, kiekvienas žmogus gali būti tik pats sau šeimininkas. Invazinė verčių sistema į sątvarą sukuria jame užgrobiamąją struktūrą, kuri išstumia visus kitus vektorius ir verčių atsiradimo kryptis ir savo iliuzija totaliai užvaldo sąmonę. Tokiu atveju žmogus vertinamas, matuojamas tik tam, kad būtų galima apskaičiuoti iš panaudojimo galimą gauti pelną. Taip sątvaras paverčiamas resursu, kurio vertė yra nauda užgrobėjui. Pati šlykščiausia tokio principo forma yra vergovinė santvarka ir žmogaus kaip vergo samprata.

Šios trys kryptys tarpusavyje kovoja tol, kol kuri nors įgyja persvarą, bet vidinė ir išorinė, žinoma, yra aktyviausios kryptys, nes jos yra charakterių kova. Savo vertės suvokimas yra įgimtas kiekvienam žmogui, o prievartinės, invazinės ideologijos bando šį suvokimą išmušti iš galvos, tam naudojant orumo atėmimą, pažeminimą, kankinimą, šmeižtą ir t. t. Tokia invazija turi menką tikrovės principų suvokimą, visas vertes ir projektus į tikrovę laiko savo nuosavybe, nesuprasdami, kad tikrovės pagrindinė struktūra nepriklauso niekam, nes nėra jokios kūrybinės savivalės produktas. Ši struktūra tik atskleidžiama teisingu pamatymu, išsiaiškinus pagrindinį tikrovės proceso principą. Kitų dviejų rūšių vertės priklauso jų kūrėjams, tačiau tikroji kūrėja, kurią vadinu Kuriančiąja Gauble, nepasisavinama.

Filognozijos gyvybės etika įrodo, kad vidinės kryptys yra teisingos, o išorinė kryptis – pati pavojingiausia, nes ji kyla iš ribą peržengiančio subjekto, kuris primeta savo valią išeidamas iš savo prigimtinio saiko rėmų. Tai paprastai įvyksta kai sątvaras įgyja per daug galios ir savo priekinės sąmonės sumatų atžvilgių, neuromorfiniuose ir kituose dariniuose, suformuoja grobuonišką, komandinį psichovektorių, kuris, pasinaudodamas persvara, gali užsiimti savo galinių, nebūtinųjų struktūrų invaziniu skleidimu į tikrovę. Objektyvus vertinimas sako, kad etiškiausia yra pati tikrovė – mažiausiai etiškas yra imoralistas, kuris lenda iš išorės į svetimą teritoriją ir matuoja ją tik pagal savo savivalės matą. Norint nuo to apsisaugoti, kiekvienas sątvaras turi gauti tikrą, objektyvų vertybinio savo psichikos sluoksnio supratimą, pagrįstą ne ideologijomis, bet objektyviąja struktūra, neturinčia maginio susipainiojimo, ateinančio iš protą sujaukiančios psyopinės invazijos.

Tai pagrindžiama paprastu principu, kad tikrovės fundamentas vertę įdeda tiek į priekinę, tiek į galinę sąmonę ir ją paskirsto vienodai, o tai reiškia, kad subjekte šios fundamentalios vertės niekada nėra daugiau negu objekte, kad ir kaip neįtikinamai tai skambėtų. Todėl, formuojant vidinį psichovektorių į save ir kitą, tas formavimas turi išlikti proporcijos rėmuose, nes prigimtinės vertės yra vienodai visoje būtyje. Tokiu pagrindu, fundamentalus orumas randamas ir savyje, ir kitame, kuris turi lygias teises į pagarbą, kuri yra etikos principų pagrindas. Kitos vertės, kurias kuria savarankiškai vidinis arba išorinis subjektas, jau yra pretenzija turėtu daugiau negu duota, pasisavinti tai, kas priklauso kitam, suorganizuojant tikrovės antpuolio placdarmą, vien dėl to, kad plotinėje suvokimo sistemoje įdiegtas strateginio kaupimo ir savinimosi instinktas.

Šias dvi teorijas etikoje galima apibūdinti kaip vertybinį objektyvizmą ir subjektyvizmą. Objektyvizmas remiasi pačia tikrove, kuri laikoma fundamentaliai gera, o tuo pačiu gerais ir jos kūrinius. Subjektyvizmas yra kūrybinis procesas, kuris pats kuria savo vertes, neieškodamas jų tikrovėje, vadinasi gėrio sampratą stato ant kūrybinės, intelektualinės savivalės. Jeigu savyje šios kryptys atskirtos ir vertė semiama iš savęs, ją tokiu pačiu principu labai sunku įdėti į kitą, nes tam trukdo netinkama kryptinio, į save nukreipti psichovektoriaus struktūra, vadinama prigimtiniu žmogaus egoizmu. Tuo tarpu, kai mąstoma iš fundamento perspektyvos, gėris pasiskirsto daug vienodžiau ir objektyviau.

Nuo to priklauso sątvarų savivertės ir orumo sluoksnių lygybė, kuri vertės ieško ne išorinėse formose, bet pačioje gyvybės esmėje, kuri slepia didžiąją žmogaus paslaptį, kylančią iš pačio mūsų tikrovės centro. Invazinis šio principo numušinėjimas auklėjant ir išnaudojant yra imoralisto pagrindinė taktika, kuri filognozijos galutinėse struktūrose yra sutriuškinta pilnu sutriuškinimu.

Ir pabaigai, kadangi antras tomas yra „Amūrinė vizija“, belieka šį etikos principą perkelti į meilės temą ir paversti ją visuotiniu Filognozijos principu, kuris yra meilė gyvybei, išreiškiama gyvybės magijos strategija suformuoti sątvaro sluoksnį Gyvybės medžio simbolio pavidalu ir įvesti pažinimo procesui griežtus apribojimus brautis į gyvybinius procesus. Mirties medis analizuojamas tik kaip anomalinė galimybė, nes šis principas naudojamas technofašistinėse ideologijose, kurių pagrindu vykdoma globalinė invazija į planetinio masto biosferos gyvybinį procesą su technologinėmis priemonėmis. Ši invazija vykdoma naujųjų technoarijų, negerbiančių gyvybės ir pažeidinėjančių pagrindinius bioetikos principus, propaguojančių planetoje vergovinę santvarką. Mirties medis turi ir tarpinę formą, vadinamą Dirbtinės gyvybės medžiu, kuris yra geidžiamiausia technoarijaus utopinė svajonė. Vienintelis Filognozijos tikslas yra gyvybės apsaugojimas, o ne jos išdarkymas, atskleidžiant tokią gyvybės sampratos ir jos įtvirtinimui reikalingos santvarkos doktriną, kuri leistų išvengti katastrofinės civilizacijos pabaigos.

Šis tikro filognozo pagrindinis reikalavimas reiškiasi ne tik visuotiniu nusiteikimu gyvybės atžvilgiu, bet individualiu ryšiu, kurio psichovektoriuje suformuoti gyvybės etikos svarbiausi principai, matantys subjektuose prigimtinę, nenusavinamą, objektyvią vertę. Pristatyta Filognozų asociacija laiko šį principą kertiniu ir norintys turėti teisę vadintis filognozais, turi jį priimti kaip neginčijamą ir neatšaukiamą. Tai svarbu todėl, kad tik tokioje sątvaro struktūroje leidžiamas Baltojo Drakono pilnas nušvitimas, – neturint tokios struktūros ir išpažįstant tik technofašizmo ideologiją gyvybei rašomas mirties nuosprendis. Todėl planetoje reikalinga epsilon kasta, neleidžianti beprotybei įgyti kritinę persvarą.

• Filognozija