Paskutinis programinis „Filognozijos pradmenų“ projekto užbaigimo tekstas yra pagrindinis etikos konstruktas, turintis paaiškinti kodėl etikos normų kontroliuojamas pažinimas yra geriau negu saiko nepaisantis ribų perženginėjimas ir savivalė. Etikos teorija susijusi su gėrio samprata, kuri iš dalies buvo atskleista priešpaskutiniame skyrelyje, bet turi būti paaiškinta dar smulkiau. Filognozijoje gėris skirstomas į dvi rūšis: visakryptį gėrį ir vienakryptį gėrį. Aiškinant paprastai, visakryptis gėris pasklidęs vienodai visomis kryptimis ir visi tikrovės objektai šio gėrio apimami vienodai; vienakryptis gėris turi tik vieną kryptį ir nėra tikrovėje padalintas vienodai, nes yra vietų kur jo daugiau ir yra vietų kur jo mažiau.

Siejant šią gėrio sampratą su objektyvios ir subjektyvios vertės teorija, akivaizdu, kad objektyvioje struktūroje yra tikrovės aspektų, kuriuose gėris paskirstytas visomis kryptimis; tuo tarpu, vienakryptis vektorius atsiranda įvedus į sistemą subjektyvias perspektyvas. Subjektyvi iliuzija tikrovę mato iš įžambinės perspektyvos ir turi akivaizdžią egocentrizmo problemą, kurios nėra į tikrovę žiūrint atsiribojus nuo savęs, nelaikant jos visos savo asmenine nuosavybe. Objektyvi ir subjektyvi perspektyva kovoja tarpusavyje ir šioje kovoje, įgijus persvarą vienai ar kitai pusei, ištinka tiesos ir praregėjimo įvykiai arba tikrovė sutriuškinama su subjektyvių iliuzijų invazija, kurių psichovektorius pagrįstas susireikšminusio Ego projekcija į išorę.

Pagrindinis visakrypčio vektoriaus pagrindimo principas yra vertės ir gėrio matymas substancijos arba egzistencijos esmėje, kuri kyla iš pačio tikrovės fundamento, arba Kuriančiosios Gaublės. Šis esmėje ir kūrimo veiksme esantis pirmapradis gėris tikrovėje pasklidęs vienodai, todėl vienodai grindžia perspektyvoje ir subjektą, ir objektą. Tai yra, Aš šioje sistemoje su gėrybine struktūra susijęs lygiaverčiu susijimu kaip ir Kitas. Todėl, jeigu laikome, kad tikrovėje gyvybinis procesas ir gyvybės magija nėra beverčiai, turime tą vertę dalinti visakrypčio vektoriaus principu, o tai reiškia, kad tarp subjektų šiame fundamentaliame lygmenyje nėra skirtumo ir įžambinė santykyje nepagrindžiama. Bet, tokiu atveju, kyla klausimas kaip atsiranda nevienodas paskirstymas ir vienakryptė struktūra? Manau, tai paaiškinama Šliogerio perspektyvos priėmimu kaip pagrindinės, išlipimu į paviršiaus fasadines formas ir išorinių formų pasaulio padarymu pagrindine perspektyva. Gyvybės esmė vienoda, tačiau išorinės formos rodo begalinę įvairovę, o formų skirtumas yra idealus pagrindas įžambinių konstravimui. Ieškoma „auksinės formos“, diferencijuojama vertė ir gėrio pasklidimas formos skirtumo pagrindu. Tokioje tikrovės sampratoje ir atsiranda nevienodos vertės ideologija, susikuria privilegijuotų psichovektorių amoralumo pateisinimo loginiai veltiniai.

Filognozijoje analizuojamas ir kitas, išorinis skirtumo variantas, vadinamas technologiniu išsivystymu, kuris vertinimuose naudoja galios perspektyvą, mano, kad technologinis pranašumas atleidžia nuo pareigos gerbti gyvybinį procesą, matyti visoje tikrovėje vienodą teisę į egzistenciją. Toks principas, kuris invazinį psichovektorių kuria technologinio pranašumo pagrindu, filognozijoje vadinamas technofašizmu, o žmogus išpažįstantis tokią ideologiją – technoarijumi. Matome, kad šis vertinimo principas yra subjektyvistinis, kuris vertės skirstymų lentelę ima iš Ego substancijos, ne iš pačios realybės.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad skirtumo gėrio pasiskirstyme pagrindinis principas yra a) vidinė suvokimo perspektyva, nes save žmogus mato pilnu sątvaru, o kitą mato tik kaip išorinę struktūrą, b) vienakrypčio vektoriaus struktūra psichikoje, kurios priežastis prigimtinis egoizmas ir egocentrizmas, c) išorinių formų garbinimas, auksinės formos ideologijos išpažinimas. Tokiame skirstyme vertė ir gėris pasklidęs nevienodai ir jo šaltinis yra ne tikrovės fundamentas, bet žmogaus Ego. Kai žmogus gamina vertę tik tokiu subjektyviu principu ir neturi jokių objektyvių orientyrų, jis apsigyvena iliuzijų pasaulyje, kuris iškreipia jį iš teisingo santykio su tikrove ir pastato žmogų į pavojaus situaciją, kuri yra bendruomenių moralinės sąmonės degradavimas, socialinės santvarkos smukimas ir iš to sekantis galutinis žlugimas. Filognozijoje bandau šią situaciją ištaisyti ir tai sprendžiama pagrindiniais jos postulatais etikos koncepcijoje:

1) gėris yra visakryptis,
2) gėrio vieta yra esmė ir esybė,
3) gėris – niekieno nuosavybė,
4) fasadinė forma – šalutinė savybė,
5) Ego – vienakrypčio gėrio šaltinis.

Kadangi antro „Filognozijos pradmenų“ tomo pagrindinė tema yra gyvybinis procesas, svarbi šio proceso teorija, sujungta su etikos postulatais. Šis klausimas buvo labai svarbus Nietzsches filosofijoje, kurioje jis kūrė kylančios ir smunkančios gyvenimo linijos teoriją. Augimas tai – pažanga, galios augimas, tobulėjimas; smukimas yra silpnėjimas, išsigimimas, iliuzijos būtinųjų struktūrų atžvilgių propagavimas. Tačiau jo propaguotas imoralizmas yra didžiausia jo teorijos problema, nes jis nepripažįsta objektyvios vertės teorijos, gėrio nelaiko visakrypčiu, kylančiu iš bendro tikrovės šaltinio. Iš čia jam buvo regima tik „valia viešpatauti“. O tai reiškia, kad visa vertė, Nietzsches manymu, buvo privati, iš Ego kylanti nuosavybė, kurią galia įdeda į procesą ir išima pagal savo savavališkus pagedavimus. Vadinasi jis vertę suprato tik invazinės intervencijos į gyvybinį procesą ir sątvaro struktūrą principu. Iš čia ir kyla jo imoralizmas, nepriimtinas filognozijai, nes jis naudoja skirtumus įtvirtinantį pažinimo konstruktą.

Kai vertė ir gėris tikrovėje privatus, jis įdedamas ir išimamas, o tai reiškia – sudaromos sąlygos gyvybinį procesą paversti beverčiu, gyvenančiu tik iš „antžmogio“ malonės. Tokia „kylanti linija“ yra tik fabriko stiliaus veisykla, aprūpinanti elitą gyvybinio proceso produktu, kuriame nepripažįstama jokia nekontroliuojama vertė, atimant visus orumo pagrindinius komponentus: teisę į gyvybę, laisvą valią, teisę į nuosavybę. Atvirai ši problema kol kas negresia, tačiau tokio stiliaus technofašizmas žengia sparčius žingsnius ir daro agresyvią invaziją į elito ideologijų sistemą. Tokia sąmonė kitą arba gyvybinį procesą suvokia kaip tuščią erdvę, kuri užpildoma sava verte arba jeigu vertės neatrandama, atiduodama išmėžimui. Filognozijos principas priešingas, nes joje matomas fundamentalus visuotinio gėrio būtinumas tam, kad būtų išgelbėtas gyvybinis procesas planetoje. Patologinė, siūlėse netelpančio Ego psichostruktūra technorijaus galvoje turi būti įveikta pasinaudojant sątvarologijos atradimais.

Ir užbaigti galima tuo, nuo ko buvo pradėtas „Filognozijos pradmenų“ projektas – trijų būtinųjų kriterijų sistema:

1) tiesa – turinys,
2) mastas – veiksmas,
3) etika – ribojimas.

Ši struktūra pavirsta į savotišką katilą, kuriame verdamas žinojimo, žinių patiekalas. Tiesa yra substancija, tiesos aktyvumas ir kunkuliavimas – judėjimas ir veiksmas ir katilas yra talpa, kuri saugo mišinį nuo išsibėgiojimo. Šioje sistemoje pirmi du kriterijai reprezentaciniai, tai yra turi objektyviąją struktūrą, o trečias yra funkcinis. Tai reiškia, kad pirmus du reikia įrodinėti ir pagrįsti atitikimo principu, o trečią – tik funkcijos. Katilo sienelė yra ideologinė medžiaga, kuri turi sulaikyti sprogstamą mišinį nuo išlakstymo ir kuo žinojimo procentas aukštesnis, tuo ši sienelė turi būti tvirtesnė, nes auga sprogstamojo mišinio galia.

Visos argumentacijos dėl trečio kriterijaus yra arba-arba principo – arba naudojame ribojimą, arba nenaudojame. Jeigu situacija „nėra katilo“, turinio sprogstamoji galia auga augant holoplastinei tiesai ir veiklos mastui, visi įgiję žinias ir technologijas pretenduoja į maksimalią valdžią, o tai sukuria katastrofos scenarijų planetoje. Tarkime, kad situacija „katilas yra“ – etinis apribojimas įstatomas į kiekvieno sątvaro epsilon stratą, sukuriamas aukštos kokybės psichovektorius, kuris mato neatimamą ir nepaneigiamą vertę tikrovės procesuose ir sukuria etinę filognozo sąmonę, apsaugant civilizaciją nuo letalinių baigčių. Vadinasi, filognozijoje ginčijamasi tik dėl to, „kokia sienelės konstrukcija“, o ne dėl to, ar ji iš viso reikalinga.

Ši sistema filognozijoje reikalinga Kuriančiosios Gaublės apsaugojimui nuo neleistinos invazijos. Ši vieta tikrovėje yra apgaubta neįminta paslaptimi, kuri buvo rodoma mano vizijose kelionėje į tikrovės centrą. Ta kelionė vyko su mano mintimi (Ennoia), kurios vardas yra mano asmeninis šio gyvybės šaltinio pavadinimas. Jis turėjo kelias formas, pirmas kurių buvo Rea, naudotas pirmame tome; jis buvo sulietuvintas į Rėją, kuris vartotinas lietuviškuose tekstuose; Aukštųjų stiliumi šis vardas yra REH-SI ir paskutinis variantas yra mano asmeninis – Rėika. Ji yra Ennoia, mano mintis, kuri lydi mane į drakonų karalystę, slepiančią tikrovės paslaptis. Filognozija buvo nuoroda į kelią, kuriuo einant šią vietą tikrovėje galima pasiekiti. Šis kelias nėra atviras visiems. Bet galimybė žinoti, kad jis yra buvo padaryta visuotine. Tie, kas tikisi būti pakviesti, turi suprasti, kad:

Gyvybinis procesas planetoje buvo sukurtas ne tam, kad suktųsi pragaro cikluose; tačiau matome, kad pragaras vykdo agresyvią invaziją į galvas, griaudamas prigimtines būtinąsias gyvybinio proceso struktūras, įstatydamas gyvenimą į neteisingą scenarijų. Tokio proceso pabaiga yra dehumanizavimas, gyvybės nuvertinimas, žmogaus orumo negerbimas ir vergovinė žmogaus samprata. Filognozija yra libertarinė doktrina, kurios tikslas išvalyti psichiką nuo invazinių konstruktų, įvesti galvojime žmogaus orumą atstatančią tvarką.

Filognoziją draudžiama iškraipyti, draudžiama savintis, draudžiama klastoti ir naudoti savo privačių projektų pagrindimui. Norint tapti tikru filognozu reikia mokytis ir skleisti idėją tokią, kokia buvo paviešinta.

Tai, kas čia pateikta yra pats pagrindinis šablonas, kuriame tiesiogiai atskleista tik 10 proc. visos idėjos – 90 proc. yra logiškai sekančios išvados, kurias skaitytojai turi padaryti patys, nes mano tekstai glausti, neapdovanoti banaliu, beprasmiu tuščiažodžiavimu. Teksto principas toks pats kaip ir filognozijos: tiesa, efektyvumas ir etika.

Sinao

• Filognozija