Gyvybinio proceso svarbiausių principų atskleidimas yra pagrindinis filognozijos uždavinys reikalingas tam, kad būtų pagerinta gyvybės situacija planetoje. Iš viršaus matoma tikrovė dalinama į pagrindinius sluoksnius, kuriuose yra kraštinės dalys, tokios kaip sąmonė ir materialus pagrindas, ir centrinė dalis, turinti trialinę sandarą, aprašytą „Filognozijos pradmenų“ pirmame tome. Sąmonės ir materijos konstruktai apgaubia vidinius padalinimus, įeinančius į pagrindinių filognozijos korpusų sąrašą. Ta vidinė dalis yra gnostinė brana, fizinė brana ir į kūno struktūrą tiesiogiai pereinantis kuriantysis konstruktas.

Sluoksnius dar kartą galima pakartoti sąraše, kur parodomas jų skaitinis žymėjimas tam, kad būtų galima susikurti praktiniam naudojimui reikalingą šabloną.

1) tikrovė yra ta fundamentali realybė, kurioje vyksta kūrimo procesas;
2) gyvybinis procesas, svarbiausias biosferos kūrinys, kurio puoselėjimui skirtas visas filognozijos darbas;
3) gnostinė brana gyvybiniame procese pereina į sielines gyvybinio darinio struktūras;
4) fizinė brana sudaro fizinio gyvo organizmo karkasą;
5) homunkulas yra centrinė vieta, kuriame susijungia visos gyvybinio proceso dalys sąmonėje;
6) sąmonė yra ta struktūra, kurioje vyksta gyvybinio proceso sumavimo ir reprezentavimo darbas.

Ši gyvybinį procesą vystanti realybė vadinama sątvarų sistema, kuri yra tam tikrų gyvybinių struktūrų ir procesų visuma, kurią galima skirstyti į dalis pagal tai, kokia funkcija joje atliekama. Sątvaras lotyniškai būtų „constructum“. Šis žodis sudarytas iš priešadėlio „con-“, reiškiančio tą patį ką ir „są-“, „san-„ arba „su-„; „structum“ kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „struere“ (struo, struxi, structum), reiškiančio „pastatyti, sukrauti“. Dėl šios priežasties, vietoje žodžio sątvaras galime naudoti tarptautinį žodį konstruktas (angliškai – construct).

Vidinis sumatoriaus konstruktas vadinamas homunkulu, kuris yra sąmoningas kūnas, priešpastatomas pirmapradžiam, hipostratiniam kūnui, sudarančiam tikrąjį, pilnąjį gyvybinio proceso konstruktą, kuris skirstomas į tris pagrindines dalis:

1) priekinis, fasadinis konstruktas – fizinis žmogaus kūnas;
2) centrinis konstruktas – sudarytas iš eterinių elementų, nematomų sumaciniuose paviršiuose;
3) galinis konstruktas – sumatorius, kuris yra pagrindinė sąmonės struktūra, kurianti reprezentavimo paviršius, kuriuose orientuojasi žmogus.

Tai buvo naujas, išplėstas pirmapradžio žmogaus vaizdas, kuris skirtas pagrįsti pagrindinei šio skyrelio minčiai, pratęsiančiai antrojo „Filognozijos pradmenų“ tomo etikos koncepciją. Žmogus iš filognozijos perspektyvos vaizduojamas naudojant pentagramos simboliką, kur penkiakampė žvaigždė pastatyta ant smaigalio, o du spinduliai iškelti į viršų. Turime tris spindulius hipostratos dalies ir pagrindinius du – sumacinio konstrukto. Tarp viršaus ir apačios įsiterpęs pirmapradžio kūno spektras. Išdėstyto etikos principo esmė ta, kad iš kuriančiojo substrato kylantis gėris laikomas visakrypčiu ir padalintu vienodai visose gyvybinio proceso vietose. Šis gėris į konstruktų sistemą įeina per apatinį, centrinį spindulį, žymintį kuriančiąją gaublę. Sujungus šią gyvybinio gėrio sistemą su libertarizmo kertiniais principais, kurie yra teisė į gyvybę, laisvė, teisė į nuosavybę ir orumas, gauname gyvybinio proceso apsaugos bazinius teiginius. Ši etika yra nefasadinė, orientuota į esmę, todėl visaapimanti.

Priešingas principas yra vienakrypčio gėrio, kuris įveda nevienodą gėrio paskirstymą ir sukuria pranašumo (supremacy) psichovektorius, leidžiančius tam tikras grupes ir gyvybės formas traktuoti nerodant pagarbos. Vienkryptis gėris iš hipostratų linkęs išlipti į fasadą ir ieškoti fizinės arba dvasinės „auksinės formos“, kurios pagrindu gyvybės procese įvedama nelygybė, bandoma sukurti skirtingus vertingų ir beverčių žmonių porūšius. Tai yra nacizmas, propaguojantis aukštesnę, arijų rasę, kuriai norima atiduoti kontroliuoti visą gyvybinį procesą planetoje. Šis vertės įfasadinimas kyla arba iš fizinės branos atšakos, kaip šalutinio substrato atsišakojimo, kuris laikomas svarbiausiu pagal fizinio kūno parametrus; arba iš gnostinės branos atšakos, kur gėrimasi savo fasadinėmis dvasinėmis formomis. Jeigu toks vienakryptis vektorius, kuris atsiranda dėl Ego, užkrauto savo fasadinių formų auksinės vertės suvokimu, įgyja valdžioje persvarą, jis sukuria žmogaus orumą pažeidžiančią santvarką, nes savo fasadiniais argumentais atmeta kiekvieno žmogaus neprilygstamą vertę, jeigu fasadinės formos neatitinka „auksinės formos“ kriterijų.

Imant šiuos du fasadinio išsigimimo variantus, gauname auksinės dvasinės formos celibatinės degeneracijos sistemą arba auksinės fizinio kūno formos nacistinį eugenikos terorą. Tam priešpastatau auksinės esmės principą, kuris atmeta išorinių formų garbinimą ir eina į gelmę, kuri parodo tikrą, pilną žmogų, kaip gyvybinio proceso dalelę, kuri yra a priori gėris. Šis gėris nėra niekieno nuosavybė, nepriklauso nuo jokio Ego vertinimo sistemos ir nuo jokių galios centrų valios viešpatauti. Jeigu į šią realybę įsibrauna invazinė vertybinė sistema, ji sužlugdo su savo vienakrypčiu gėrio principu gyvybinį procesą ir yra bendruomenės žlugimo nešėja.

Belieka paaiškinti kuo skiriasi šios dvi perspektyvos etikos sistemoje, ir kaip filognozija pagrindžią savo visuotinio gėrio postulatą. a) Gyvybinio konstrukto esmė yra tūrinė, daugiadimensinė, holoplastinė dauglypa, kuri mąstoma kaip neskaidoma visuma, neturinti paviršių ir fasadų, tik savo suvokimo/supratimo esmę. Kitaip sakant, ji neturi išorinės formos ir yra įkrauta beformės egzistencinės vertybinės substancijos. b) Fasadai, auksinės formos yra tik tokios pilnos struktūros lakštinės nuopjovos, kurios įnešą į gyvybinį konstruktą profilį ir perspektyvą, mąsto jį per paviršiaus formą, užsiima formų parametrų vertinimu ir lyginimu. Šie lakštai tikrovėje neegzistuoja ir atrandami tik įpriekinant sumaciniuose konstruktuose, todėl yra netikri ir yra neteisinga perspektyva į žmogų. Tačiau kol gyvensime paviršininkų pasaulyje, šį principą bus labai sunku suvokti ir suprasti, kur ieškoti tikro gerumo, gėrio ir etikos pagrindimo.

Jau paaiškinau, kad bendras gyvybinio proceso kūrinys, vadinamas žmogumi, turi priekinį konstruktą, kuris sumatoriuje suvokiamas kaip fizinis kūnas; centrinį konstruktą, sudarytą iš tolimojo eterio ir neatominės substancijos, kuris labiausia domina ezoterikos pasaulį ir vienas iš tokio konstrukto formos pavyzdžių yra kundalini joga; galinis konstruktas yra sumatorius, kuris pateikia aplinkos reprezentaciją sumavimo paviršiuose, per kurią žmogus orientuojasi aplinkoje. Centrinis konstruktas susijęs su pagrindiniu visakrypčiu gėrio vektoriumi, įeinančiu per centrinį žvaigždės spindulį ir suformuojančiu homunkulo keturlapio dobilo sąmonių sistemos vertikalią dalį – kūno paviršiniai sumatai su emocinių būsenų ir šuorų paviršiais, vadinamais karūnine sąmone. Šią centrinę sąmonės sumavimo paviršių dalį gaubia priekinė ir galinė struktūra, vadinama pasauliu ir protu.

Filognozijos tikslas sugrąžinti etikos sistemą iš Ego perspektyvos į Fundamento perspektyvą, kurio vaidmenį atlieka gyvybės kūrimo procesas. Šis procesas nėra niekieno nuosavybė, ypač kūrinio ir pretenzijos jį užvaldyti rodo didelę sąmonės suvokimo deformaciją, kuriai pašalinti reikia iš naujo aiškinti visą fundamentalią tikrovės sandarą, kurios suvokimas prarastas, ištrintas iš galvos psichologinės operacijose, kuriose buvo vykdoma invazija į bendruomenes ir psichines struktūras. Norint atsikovoti prarastas pozicijas, reikia savo konstrukte pašalinti iliuzijų sluoksnį ir atstatyti objektyviąją struktūrą suvokime, kuri sugrąžina į tikrovės geometrinį simetroną, leidžia į jį darniai atskiram žmogui ir bendruomenei įsikomponuoti. Iškritimas iš šios prigimtinės būtinosios tvarkos rodo konfliktą ir įtampą, kuri žaloja gyvybinį procesą ir kuria smunkančią gyvenimo liniją, naudojant Nietzsches terminus. Tokia smunkanti gyvenimo linija yra dekadanso civilizacija, apie kurią jis rašė daug, bet buvo visiškai susipainiojęs šiame klausime, todėl norint ištaisyti gyvybinio proceso supratimą, reikia jo palikimą pertvarkyti.

Kitas filosofas, kuris svarbus filognozijoje, yra Šliogeris, atvėręs sumacinio sątvaro šviesos arkos erdvės paslaptis lietuvių filosofijoje, tačiau pasirinkęs neteisingas gyvybinio proceso gelbėjimo strategijas. Šliogeris daug geriau supranta žmogaus padėtį ir kurlink juda Vakarų civilizacija ir atstovauja priešingą polių, lyginant su nyčiška galios ekspansionizmo isterija, be skrupulų peržengiant subjektus ir objektus, nematant jokio visuotinio nepriklausomo gėrio tikrovės procese, atiduodant visą realybę išsipūtusio Ego savivalei.

Filognozijos tikslas – išlaisvinti gyvybę nuo grobuoniškos invazijos, įvedant į galvą sąvokų ir principų tvarką, atstatant pirmapradę, suprantančią minčių sistemą žmonių galvose. Taip pat išplėsti supratimą kas yra žmogus, nepaverčiant šio žinojimo gyvybinio proceso eksploatavimo įrankiu.

• Filognozija