Po keturių tomų parengiamojo darbo, laikas sątvarologijai suteikti išplėstą formą. Pradinis sątvaro vaizdas apsiriboja žmogaus struktūra, tačiau norint jį geriau suprasti, reikia įtraukti ir aplinkos simetroną. Toks pirmapradžio žmogaus aiškinimas filognozijoje labai svarbus, nes padeda pamatą tikram, holoplastiniam žmogaus vaizdui. Pagal mano pažinimo vystymo modelį, teorija prasideda nuo 1 versijos gnostinio implanto, kuris sumuoja 0,1 procentą visos informacijos. Tai labai apibendrintas vaizdas, turintis tik kai kuriuos tikros struktūros bruožus, kurie, plečiant aprėpiamą informaciją, darosi vis ryškesni.
Žmogaus samprata naudoja arba redukcionistinį, arba dualistinį modelį, kurie skiriasi pagal tai, kaip atsakomas žmogaus sielos klausimas. Materialistai tvirtina, kad žmogus neturi jokios sielos, o jo kūnas yra tik materijos funkcija, įskaitant ir smegenis. Materializmas pateikia labai skurdų žmogaus modelį, naudodamasis tik fasadine paviršine informacija, kurią pateikia žmogaus akys. Jeigu ir sugeba šį vaizdą išplėsti, tai išplėtimo gylis minimalus. Dualistų manymu, žmogus sudarytas iš materialaus kūno ir nematerialios sielos, o pastaroji gali būti amžina arba mirtinga. Toks matymas atsirado religinėse teorijose, kuriose buvo bandoma daug rimčiau pasižiūrėti į žmogaus problemą, buvo daug teisingiau suprantama tikrovės struktūra. Šis pasaulio skirstymas į materialų ir nematerialų atėjo iki mūsų dienų, tačiau po truputį atmetinėjamas, o šio vaizdinio laikosi įsikibusios tik konservatyvios, atsilikusios ideologijos.
Filognozija žengia svarbų žingsnį į priekį ir atsisako pasenusių vaizdinių, tokių kaip skirstymas siela ir kūnas, materija ir dvasia ir pan. Tačiau kažkaip pavadinti žmogiškąją, gyvąją substanciją reikia ir tas pavadinimas tegul būna „siela“. Prieš pradedant žmogaus išplėstojo sątvaro aprašinėjimą, reikia priminti kaip aiškinamas žmogus sumatoriaus ir spektrinės juostos principu, parodant kokia spektro dalis į kokią sumatoriaus vietą įtraukiama. Į priekinę sumatoriaus dalį įtraukiama fizinė materija, į centrinę – energetinė, o į protinę ir emocinę – gnostinė. Priekinė dalis pateikia pasaulio vaizdą, jį sudarančios materijos sumavimo paviršių, vadinamą sumatu. Energetinė dalis susijusi su energetiniais procesais fiziniame žmogaus kūne, kuriais sumuojamos jo būsenos sąmonėje. Emocinė ir protinė dalis yra smegenų organų produktas, kuris sudarytas iš tam tikrų smegenų branduolių ir smegenų žievės, kuriuose vyksta emocijų ir proto kūrimo procesai.
Spektrinėje juostoje yra daug sluoksnių, tačiau tikrą jų formą ir sandarą atskleisti sunku, ypač tai netikslinga 1 versijos gnostiniame implante į pirmapradę žmogaus sielą (kūną). Manau patogiausia ją skirstyti į tris dalis: a) priekinę – grubiąją sielą, kuri vadinama gyvūnine, ir kuri anksčiau buvo vadinama kūnu, tačiau atsisakant primityvais sąvokinio dualizmo pakeista į sielą. b) Galinę, subtiliąją sielą, kuri vadinama matančiąja, tapatinama su žmogaus būties centru, tuo, kas žmogus yra savo giliausia esme, tai yra, sąmone. Centre yra energetinė siela, kuri gali būti labiau pasislinkusi į gyvūninę „grubiąja“ struktūrą arba matančiąją subtiliąją struktūrą. Pasiekus tokį pirmos versijos lygį, galima suprasti, kas žmogus yra išplėstu supratimu, nelaikant jo paprasta mėsa ar skerdiena. Svarbiausios dalys yra matančioji ir energetinė siela, kuriose vyksta tikri žmogaus egzistenciją grindžiantys procesai, pakeliantys žmogaus gyvybinį procesą iš buko materializmo vaizdinių. Žmogus yra siela visose savo vietose, net fasadinėje dalyje, tik mes suvokiame vienas kitą kaip masyvinius sumatus, nerodančius pilno, tūrinio, giliojo žmogaus konstrukto vaizdo.
Galima iškelti proporcijų klausimą, kuris turėtų geriau parodyti šių žmogaus sątvaro padalinimų tikrąjį svorį. Mano apytiksliu vertinimu, žmogaus gyvūninė siela sudaro 70 proc. konstrukto, kuriame sukoncentruota didžioji dalis sukritusios energijos; energetinė siela sudarytų 20 proc. sielos, kurios ištyrimas labai svarbus tuo, kad ši centrinė dalis atlieka formuojančią, vystymąsi reguliuojančią funkciją, nes energetiniai simetronai yra ta vieta, kuri molekulinei daliai suteikia griežtą, genuose apibrėžtą formą. Paskutinė matančioji siela būtų 10 proc. ir jos pagrindinė funkcija susieti vaizdą, apdoroti informaciją, kurti žmogaus egzistencinį branduolį. Šis padalinimas sąlyginis, nes yra viena pirmapradė siela, vadinama sątvaru arba konstruktu. Į šį vaizdą dar reikia įtraukti artimąją aplinką, kuri su pirmaprade siela sąveikauja per energetinę ir matančiąją sielą.
Padarius šią įžangą į naują žmogaus problemos interpretaciją, galiu pateikti pagrindinę šio skyrelio sąvoką, kuri yra sielos vidinių struktūrų atskleidimo pradžia. Ta struktūra vadinama sietynu. Jis yra vienas iš pagrindinių sielos struktūrinių padalinių, kuris sujungia tikrovę su matančiąja siela per tris nutolimo nuo jos laipsnius. Principas toks: tikrovė – sietyno struktūra – siela. Siela pirmiausiai yra matančioji, o sietynas įeina ir į energetinę, ir gyvūninę sielą. Imant tikrą šią sielų išdėstymo struktūrą, energetinis sietynas yra pagrindinė, gaubiančioji fasadinė dalis, o grubioji dalis yra centre apgaubtas branduolys. Matančioji siela yra tam tikra energetinės sielos funkcija, kuri atskirta į pagrindinę žmogų kuriančią dalį. Šį vaizdą būtina pridėti prie fasadinio masyvinio sumato vaizdo, kurį kiekviena matančioji siela yra įpratusi laikyti tikruoju žmogaus vaizdu. Tačiau ši lakštinė išėma tik vienas iš daugelio tikro žmogaus tūrinio konstrukto profilių.
Šiame pirmos versijos gnostiniame implante svarbiausias klausimas ar siela amžina. Mes žinome, kad tam tikros priekinės dalys akivaizdžiai mirtingos, tačiau pradedant nuo energetinės sielos, klausimas ne toks paprastas, nes nėra įrodymų. Kokie įmanomi supratimo variantai? Jeigu grubiosios sielos materija subtiliąsias energijas prisiriša kietuoju ryšiu, kaip tarp šaltinio ir lauko elektrone ir elektriniame lauke, tai energetinės struktūros suyra kartu su šaltiniu. Tačiau toks žmogaus sielos aiškinimas laiko spektrinę juostą labai negilia ir žmogaus matančiosios sielos savybių ieško pačiame materijos paviršiuje. Kita galimybė, kad yra atskira substancija, kuri su gyvūnine dalimi surišta nekietu ryšiu ir ryšį galima išardyti nepažeidžiant struktūrinių padalinių. Tokiu atveju, dezintegravus fasadinei daliai, giliosios energetinės dalys atsiskiria nuo gyvūninės sielos ir pratęsia egzistenciją. Toks aiškinimas būtų dualistinis, labiau priimtinas religiniam pasaulėvaizdžiui. Materialistinis pasaulėvaizdis, bet kokiu atveju, rodo labai didelį bukumą.
Filognozijoje šie klausimai ne fantazuojami, ne tikimi, bet tiriami, o padaryti atradimai panaudojami teisingos, pilnos žmogaus sampratos sukūrimui. Vienas iš tikslų, kuris artimas ezoterinės pasaulėžiūros žmonėms, yra atmesti žmogaus buką anatomizmą, kuris rodo netikrą žmogaus vaizdą ir pagal šį netinkrą vaizdą kuria neteisingą, žmogaus prigimties neatitinkančią santvarką. Kitas filognozijos perspėjimas yra transhumanistinių technologijų į sielą įterpimas, žmogaus pavergimas, nesuprantant, kokios to pasekmės gyvybiniam procesui planetoje ir civilizacijų hierarchijoje. Jeigu transhumanizmas ir leidžiamas, tai tik tuo atveju, jeigu laikomasi pirmame ir antrame „Filognozijos pradmenų“ tome išdėstytų gyvybės etikos normų ir reikalavimų. Filognozija nepropaguoja transhumanizmo, nes tam netinkama sąmonės kokybė, kurią pakelti reikės daug šimtmečių. Iki to turi būti pateikiamos Aristotelio filosofijos lygio struktūros, kurios yra 1 ar 2 versijos gnostinis implantas iš 1000.
Manau, kad atsakiau į klausimą kas yra žmogus. Žmogus yra siela per visą savo energijų spektrą, pradedant „fiziniu kūnu“ ir baigiant sąmone. Svarbiausias atradimas – tas paveiksliukas, kurį kiekvienas matome savo galvose – nėra žmogaus tikras vaizdas, tik iliuzija, kuri prilygsta socialiniuose tinkluose naudojamam avatarui, už kurio slypi tikras vaizdas. Viso vaizdo žinoti neįmanoma, tačiau reikia turėti bent apytikrį supratimą, kokių nematomų ir nesuvokiamų dalių turi žmogus. Filognozijoje akcentuojamas energetinės ir matančios sielos vystymasis, kurios yra pagrindinės agresijos vietos su naujausiomis psichotroninėmis technologijomis. Filognozija netolimoje ateityje pateiks metodų kaip išsigydyti pažeistas vietas ir funkcijas, kaip atgauti tikrą, teisingą suvokimą, kaip išsivalyti matančiąją sielą nuo invazinių šiukšlių. Ta vieta yra energetinis sietynas, į kurį vykdoma manipuliacinė intervencija, panaudojant psichotroninę substratologiją. Vienas iš būdų sutriuškinti intervenciją, pertvarkyti sietyno sujungimo struktūras tose vietose, kurios nepažeistos, nes užgrobimas niekada nebūna 100 proc. Šitaip savo matančioje dalyje galima susikurti pasipriešinimo ir kovos placdarmą. Sielos sietyno dalis yra ta vieta, kurioje galima atsikovoti laisvę savo matančioje drakono akyje.
Filognozijos pradinė mokykla 