Filognozijos pirmtakai

Tikruoju filognozijos pirmtaku galima laikyti I. Kantą, kuris 21 amžiaus Lietuvą pasiekė per Hėgelį ir Heideggerį, ypač padarydamas įtaką iškiliausiam jos filosofui A. Šliogeriui, kuris lietuvių filosofiją pakėlė iki Europinio lygio. Kanto kritinė filosofija yra pirmas sisteminis sątvarologinis tyrinėjimas, turėjęs pakloti pamatus naujo žmogaus teorijai. Pagrindinės žmogaus veiklos kryptys aptartos „Grynojo proto kritikoje“ (1781), „Praktinio proto kritikoje“ (1788) ir „Sprendimo galios kritikoje“ (1790), kur bandoma sukurti originalias pažinimo, etikos ir estetikos teorijas, apimančias pagrindinius sąmonės gebėjimus. Filognozija savo trijų kriterijų doktrinoje apima pirmą ir antrą temas, o estetika laikoma atskiru dalyku, kuris išeina už pažinimo teorijos rėmų, bet įeina į sątvarologinės analizės problematikos ratą.

Sątvare formuojamos pažinimo veiklos kryptys, susidedančios iš tikrovės struktūrų atskleidimo ir jų realizavimo technologijoje. Tačiau akivaizdu, kad kaip mašina negali būti be stabdžių, taip pažinimas negali būti be apribojimo, o tuo užsiima etikos teorija, įtraukiama į filognozijos sudėtį, nes kiekvienas naujas proveržis turi būti apmąstytas etikos reikalavimų kontekste. Šios temos Kanto atskleistos grynojo ir praktinio proto kritikoje, kurios filognozijoje suliejamos į vieną sątvarologinę sistemą ir kuriama originali filognozijos etikos doktrina. Estetika yra grožinės kūrybos ir meno sfera, kuri gali būti siejama su filognozija, bet tik kaip idėjų sklaidai reikalingas papildymas.

Kanto filosofijoje protas yra teorinis ir praktinis, turintis apriorinę ir aposteriorinę formą, arba veikiantis iki ir po patyrimo. Iki patyrimo protas yra grynas, o po patyrimo – patirtinis, sukuriantis dvi pažinimo formas – įgimtą loginį jausmą ir patirties duomenų analizę, vykdomą remiantis šiuo jausmu. Aposteriorinis protas priklauso tik nuo juslinių duomenų ir yra jų apibendrinimas, o grynasis yra tam tikra nuo tikrovės nepriklausoma struktūra, kuri suteikia jusliniams duomenims įgimtą sumavimo formą. Praktiniame prote grynasis apriorinis protas sujungiamas su valia, kuri tampa ne bet kokia savo asmeninės naudos siekiančia psichine struktūra, bet dorovinio kategorinio imperatyvo vykdytoja. Mano terminais tariant, valia gali būti jungiama su visu satvąro sumatų bei sumantų spektru, tačiau Kantui atrodė, kad aukščiausią dorovinę formą ji įgyja tada, kai susisaisto su bendrąją logine gėrio skleidimo struktūra, kuri suformuluota moralinės logikos bendrojoje schemoje.

Pavyzdžiui, valia gali norėti kūno centrinės sąmonės sumatuose jaučiamų poreikių patenkinimo, gali siekti karūninės dalies jausmų ir būsenų sukuriamų vaizdinių realizavimo, taip pat gali geisti priekinėje sąmonėje matomų objektų arba realizuoti kokią nors empirinio proto schemą. Tačiau Kantas turėjo pirmoje „kritikoje“ sukūręs abstraktų grynojo proto vaizdinį, kurį etikos pagrindimui norėjo paversti praktinių moralinių įstatymų leidimo instancija, kad ribojimas taptų kiekvieno praktinio proto valios sąlygojamo veiksmo sudėtine dalimi per bendrąją ir visiems priimtiną loginę formulę (formą).

Pasak Kanto, kiekvienas žmogus pirmiausiai siekia laimės, kuri yra pagrindinis valios determinantas, tačiau siekti laimės visi privalo sąžiningomis priemonėmis, nekenkdami kitiems žmonėms ir bendrajam gėriui. Tai reiškia, kad norint pasitikrinti ar valios principas, vadinamas maksima, atitinka bendrojo ir individualaus gėrio kriterijus, reikia savo loginėje vaizduotėje jį paversti visuotiniu įstatymu, ir jeigu atlikus tokį minties eksperimentą, šis principas nesuardo visuotinio gėrio bei teisingumo būklės, jis gali būti laikomas atitinkančiu dorovės reikalavimus. Ši idėja gana paprasta todėl, kad moralės esmė yra atsisakymas kenkti žmonėms ir visuomenei, o Kantas pasiūlė būdą ir kriterijų, kuriuo kiekvienas gali pasitikrinti savo troškimus – ar jie destruktyvūs, ar ne. Ir jo sprendime buvo surastas optimalus atskaitos taškas, kuris yra moraliniuose klausimuose svarbiausia perspektyva – visuotinis gėris. Sveikas protas, įgimtas jausmas, švietimo ir auklėjimo įdiegtas supratimas jo filosofijoje įgavo formalaus logikos principo formą, kuria jis bandė racionalizuoti ir logizuoti moralę, visuotinio įstatymo idėjoje.

Filognozijoje mano sprendimas yra šiek tiek kitoks, nes aš naudoju ne loginių kategorijų, bet kontinuumų ir vektorių metodą, kuriame svarbiausias principas yra pusiausvyra tarp priekinės ir galinės sątvaro struktūros. Tam, kad ši pusiausvyra nebūtų grindžiama autonomiškai arba heteronomiškai, šaltiniu paverčiu transcendentinėje gelmėje esantį etinės pusiausvyros centrą, kuris nėra niekieno nuosavybė. Kitaip sakant, etikos bei moralės fundamentu bandau paversti ne žmogų, bet pačią tikrovę, taip sukurdamas jai objektyvią atramą. Todėl pagal sątvarologinius principus, moralus arba nemoralus yra pusiausviras arba nepusiausviras, pirmus vadinant „tiesiagalviais“, o antrus – „kreivagalviais“.

Kantas moralę laiko neatšaukiamai susijusią su valios laisve, nes jeigu žmogus neturėtų laisvos valios, jis būtų neatsakingas už savo veiksmus, kadangi atsakomybė pripažįstama tik tada, kai žmogus turi pasirinkimą. Tokia prielaida pirmiausiai pagrindžia horizontalųjį dorovės matmenį, kuris yra empirinis ir utilitarinis. Laikytis visuotinių dorovės normų yra naudinga, nes nedoras elgesys žlugdo visuomenės egzistencinius pamatus ir kuria vargo pasaulį. Tad norint viso to išvengti reikia, kad kiekvienas žmogus savo tinkamu elgesiu skleistų savo gyvenime gėrį. Kita vertus, Kantas moralės klausimą sieja su dievo ir nemirtingumo idėja, įvesdamas į jį metafizinę dimensiją – jeigu yra aukštesnioji dievo teismo instancija, kiekvienas blogas poelgis kaupia blogąją „karmą“, už kurią anapusiniame pasaulyje laukia atpildas. Tad žmogus, tikintis anapusiniu gyvenimu ir pomirtiniu teismu, siekia laikytis etikos principų tam, kad užsitarnautų laimingą pomirtinį gyvenimą. Taip gauname dvi moralinio savideterminavimo priežastinio ryšio rūšis: empirinį ir metafizinį nusikaltimo bei atpildo variantą.

Filognozijoje, nors joje propaguojamas gelminis metodas, transcendentinė teismo instancija nenaudojama, nes jos propagavimas neatitinka tiesos reikalavimų, tačiau pagrindimas visgi yra transcendentinis, nes laikoma, kad neprotingu elgesiu žmogus (žmonija) pats nubaudžia save išlaisvindamas hipostratinius demonus, kurie yra suardytų tikrovės pusiausvyrų įsikūnijimas į baudžiančiąją instanciją. Žmogus išlaisvina demonus ir nusižudo iš nežinojimo ir nesupratimo, taip pat lengvabūdiškumo ir atsakomybės stokos, todėl filognozijoje tenka užsiimti aiškinamuoju darbu, nes ne visi žmonės aiškiai suvokia savo veiksmų ir technologinių inovacijų įvedimo pasekmes. Kiekvienas žmogus, o kartu ir visa žmonija, pirmiausiai siekia gerovės planetoje, kuri susideda iš maksimalaus malonumo ir laimės būsenų, tad griauti šį siekį įvedant jam priešiškas tendencijas per neteisingą žmogaus sampratą, santvarką ir žmogų žudančias technologijas yra šlykštus amoralumas.

Pagal mano sumanymą, filognozija turi būti „tiesiagalvių“ užsiėmimas, kurie turi sukurti naują, patobulintą pažinimo doktriną, sukurti žinių pritaikymui moralinius saugiklius ir realizuoti pažangą asmeniniame ir bendrajame grožyje. Tam, kad tai būtų įmanoma, joje turi būti užkardytos visos nebūties ir mirties tendencijos, kurios gali kilti iš degradavusio ego nihilistinės laikysenos bendruomenėje arba beatodairiško technologijų diegimo į žmonių gyvenimus. Natūrali tikrovė laikoma vertingesne už dirbtinę, o dirbtinė skirta tik tarnauti natūraliai ir ją aptarnauti. Šios tvarkos apvertimas yra blogiausias scenarijus, kuriuo norėtų pasukti planetos elitas ir filognozijos tikslas – teoriškai sugrąžinti teisingą vertybių hierarchiją. Gali atrodyti, kad kreivagalviai turi įgimtą persvarą ir pranašumą, nes jų pusiausvyros stoka galvose sukuria jėgos ir agresijos perkelių. Tačiau tiesiagalvių pagrindinis ginklas yra proto pranašumas ir strategija, kuri sugeba sukonfigūruoti tokią geometrinę pusiausvyrų sistemą, kurioje neutralizuojamos visos jėgos deformacijos.

Šių tikslų pasiekimui filognozija daug semiasi iš Kanto, Hėgelio ir Šliogerio įžvalgų, tačiau jais neapsiriboja ir eina savo tolesniu filosofijos idėjų išvystymo keliu, kuri įgyja filognozijos vardą, skirstomą į sątvarologiją ir substratologiją. Satvarologija apima viską, o substratologija yra tik proto logikos disciplina, kuri yra daug siauresnė už pirmąją ir yra tik jos įrankis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s