Nietzsches kova

Visiems filosofijos istoriją studijavusiems žmonėms žinoma, kad F. Nietzsche buvo antros devyniolikto amžiaus pusės filosofas, padaręs didelę įtaką dvidešimtam amžiui. Tai kontraversiška asmenybė, kuria domėjosi ir tinkami, ir netinkami pasekėjai, mokiniai bei tyrinėtojai, panaudoję jo idėjas savais tikslais. Akivaizdu, kad filognozija nėra Nietzsches pratęsimas, tačiau, manau, kad verta šio filosofo kūrybą panaudoti tyrinėjimui, kuris reikalingas išryškinti tam tikrus filognozijos koncepcinius skirstymus. Įvairiuose tomuose galima rasti glaustų jo idėjų analizių, tačiau šiame skyrelyje noriu Nietzsches klausimą panagrinėti iš esmės ir suteikti jo pažiūroms galutinį apibūdinimą. Vadinau jį gelmininku, kuris padarė įtaką filognozijai, tačiau čia pateiksiu jo tikslesnį apibūdinimą.

Nietzsches filosofija kategorizuojama kaip gyvenimo filosofija, kurioje gyvybė, gyvenimas vaidina centrinį vaidmenį. Šia prasme jis artimas filognozijai, nes jos vienas iš tikslų yra gyvybės etikos patobulinimas ir pritaikymas numatomam transhumanistinių technologijų sprogimui. Vadinasi aš rašau dvidešimt pirmo amžiaus perspektyvoje, o Nietzsches problemos yra iš devyniolikto ir dvidešimto amžiaus konteksto. Baziniai dalykai, žinoma, nepasikeitė, pasikeitė tik mokslas ir technologijos, taip pat jų nulemtas gyvenimo būdas. Pirmas Nietzsches svarbus veikalas yra „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“, išleistas 1872 m., kuriame matome jo pirmą sątvarologinės koncepcijos variantą, tuo tarpu filognozijos pirmasis tomas, vadinamas „Naujo metodo principai“, pasirodęs 2019 m., Nietzschei greičiausiai būčiau nepatikęs, jeigu būčiau buvęs publikuojamas jo laikais Vokietijoje, tačiau kol kas prieš jį turiu pranašumą todėl, kad jis praeityje, o aš ateityje ir galiu vėl surinkti atgal tai, ką jis norėjo sudaužyti ar sudaužė savo „įveikose“. Kodėl reikia atstatinėti? Todėl, kad jo idėjos nepasiteisino ir  jo projektas, deja, nebuvo sėkmingas.

Taigi, nuo ko reikia pradėti ieškant sąsajų tarp Nietzsches ir filognozijos? Pirmiausiai reikia prisiminti kelis dalykus, kuriuos pradedu analizuoti nuo pirmojo tomo: sąmonė turi dvi horizontalias kryptis – priekinę ir galinę, kurias vadinu fiksatu ir laksatu. Šios dalys sukuriamos transcendencijos sumavimo proceso, kuriame į suvokimą įtraukiamos pirminės tikrovės. Priekinė sątvaro dalis atspindi būtinąjį pradą, kuris yra fizinis ir biologinis, sudarantį tikrovės nekintamą ir nekeičiamą pamatą; o galinė dalis yra kūrybos ir laisvės sritis, kuri ardo būtinąją tikrovę ir iš jos nuolaužų kuria naują, dirbtinį pasaulį. Žmogus yra įterptas tarp šių fundamentalių tikrovių, tarp būtinybės ir laisvės, ir turi susirasti optimalų variantą išgyvenimui planetoje. Geriausias atvejis, kai šie pradai yra dermėje vienas kito atžvilgiu, stengiantis laikytis saiko ir neperžengti kūrybinėje laisvėje leistinos ribos, tačiau tai retai kada pavyksta ir istorija yra nuopuolių į anarchistinius ekscesus seka, kurie beveik kiekvieną šimtmetį iš pamatų sukrečia civilizaciją. Tai rodo didelį vidinį nepasitenkinimą ir nesibaigiančias pastangas ištaisyti civilizacijos patogenines zonas, tačiau kiekvieną kartą reformos pasibaigia katastrofiniu sukrėtimu, po kurio viskas sugrįžta į buvusią būklę, žaizdų susitvarkymui ir nuostolių susikaičiavimui.

Kitas skirstymas yra skirstymas į genetikus ir gnostikus. Genetikai domisi žmonių veislininkyste, geresnio žmogaus egzemplioriaus išveisimu, ir jo samprata bei socialinė santvarka tarnauja šiam tikslui. Vienas iš ekscesų yra vadinamoji eugenikos pseudoteorija, kuri buvo sukurta devynioliktame šimtmetyje, su kuria Nietzsches filosofija tai pat turi sąsajų. Gnostikai yra dvasininkai, kuriantys dvasines teorijas, kurių tikslas yra gyvybinio proceso įstatymas į metafizines ir religines ideologijas, su kuriomis būtų jam ne tik suteikiama kultūrinė ir ritualinė forma, bet būtų perinterpretuojamas gyvenimas, sukonstruojant tanscendencijos versiją, kuri svorio centru daro žmogaus dvasinį, kūrybinį, laisvės pradą, o materialus, kūniškas pasaulis, kuris genetikui svarbiausias kriterijus, suniekinamas. Filognozijos pozicija yra sukurti visumą įforminančią sistemą, kurioje nebūtų diskriminuojama nė viena žmogaus dalis – būtinybę paverčiant strategine, o laisvę ribojant.

Akivaizdu, kad Nietzsche yra genetikų stovykloje su savo gyvenimo filosofija, ir viso jo gyvenimo kova buvo sutraukyti tuos pančius, kuriuos Europos giminių gyvybiniam procesui sukūrė gnostikų mokyklos. Jo genetikų etalonas buvo senoji graikų aristokratinė kultūra, kuri buvo sužlugdyta žydiškos tradicijos, per krikščionybės įvedimą ir įtvirtinimą dviem tūkstančiams metų. Gyvenimo linija, kuri žymima tiese, kerta gnostikų apskritimą, kuris su savo dvasinėmis formomis įstato procesą į rėmus, jį spaudžia, slopina, gniuždo ir dusina, sukuriant dekadentines gyvenimo formas. Nietzsches įsitikinimu šis kultūrinis kalėjimas, kuris prasideda nuo Platono ir krikščionybės, turi būti susprogdintas ir gyvybinė energija išlaisvinta laisvai kūrybai. Šiam tikslui, nuo savo veikalo „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878 m.), jis griauna Platonišką metafiziką, įvesdamas savo istorinį empirinį metodą, nuo veikalo „Ryto žara“ (1881 m.) – moralę, įsišaknijusią metafizikoje ir platoniškame monoteizme, nuo knygos „Anapus gėrio ir blogio“ (1886 m.) kultūros, politikos, filosofijos, mokslo populiarias, prasčiokiškas formas. Ši jo kova nukreipta prieš gnostikų savavališkas, gyvenimui priešiškas formas, kurias jie surentė savo išsigimusiuose protuose, pažeisdami būtinojo prado, ribojančio laisvę bei kūrybinę savivalę, dėsnius.

Nietzsches filosofija turi dvi kryptis, viena vertus, jis remiasi senovės graikų pavyzdžiu, iškeldamas juos kaip etaloną, bet, kita vertus, laukia naujų ateities filosofų, suprantančių gyvybės žemėje paslaptis ir gebančių surasti teisingą pusiausvyrą tarp būtinojo ir laisvės prado. Laisvė turi tarnauti būtinybei, nes ji suteikta tik tam, kad būtinybė būtų judri ir dinamiška, o ne tam, kad sunaikintų tą pradą, iš kurio išėjo. Gnostikai transhumanistai, nesaugantys šio prado, yra gyvybės žudikai, kurie, neribojami genetikų saugančių gyvybės paslaptis, savo beprotiškuose eksperimentuose sunaikins žmonių rūšį. Remiantis tuo, ką suprato Nietzsche, galima sakyti, kad pirmieji transhumanistai buvo platonistai ir krikščionys, siekę perdaryti gyvulinį žmogų į dvasinį angelą, nužudant jo fizinį pradą. Žmogaus spektrinė juosta yra vientisa struktūra, kuri negali būti ardoma nė vienoje vietoje. Yra du pagrindiniai taškai, kuriuose ji sujungiama ir išardoma – tai gimimas ir mirtis. Ne šiuose procesuose jungimas arba ardymas yra išsigimimas, kuris nori į pirmapradį žmogaus kūną įvesti procesą, kuris tikrovėje neegzistuoja ir yra savavališkas transhumanistinis įsibrovimas, vadinamas „patobulinimu“. Teorija, kuri propaguoja tokį „gerinimą“ žlugdo gyvybę ir yra gnostinis ekscesas surentęs makabrišką dvasios rūmą, kuris, jų manymu, turi žmogų išaukštinti, kai tikrovėje jį tik nužudo.

Kokie Nietzsches filosofijos trūkumai? Svarbiausias jų yra tas, kad jis prisiskaitęs Šopenhauerio, propagavo „pesimistinę“ ir „nihilistinę“ laikyseną gyvenime, ir ja remdamasis sukūrė į gyvybę projektuojamą gnostinį implantą, kuris gal ir buvo realistinis, naudojęsis gausia istorine civilizacijų patirtimi, tačiau ateičiai nėra tinkamas, ypač po mokslo ir technologijų proveržių dvidešimtame ir dvidešimt pirmame amžiuje. Turime informacines technologijas, dirbtinį intelektą, robotiką, kosmoso pramonę, psichotroniką, genų inžineriją ir jeigu remtumės Nietzsches imoralizmu, per konfliktus, karus, intelekto degradavimą susinaikintume technogeninėje katastrofoje. Neriboti elito neturime teisės, nes šie, nepaklausė Nietzsches raginimo atsisukti į gyvybę, nori sunaikinti būtinąjį žmogaus pradą, taip kaip darė platonistai ir krikščionys, pakeisdami metafiziką transhumanizmu. Iš tikro juk transhumanizmas ir yra ne kas kita kaip metafizika žmogaus atžvilgiu, kur „meta“ pakeičiamas „trans“, o „physis“ pakeičiamas „homo“. Tai sena kaip pati istorija problema, kad gnostika nesitenkina tuo, kas duota ir siekia tobulinimo, gerinimo, perdarymo, valdžios ir galios išplėtimo. Tuo tarpu genetikai stebi giminių dinamiką, ieško idealių sąjungų variantų, jungia turtą ir resursus, tarpusavyje kovoja dėl erdvės ir tenkinasi senoviniu, aristrokratiniu gyvenimo principu. Šiais laikais tai jau gana seniai neįmanoma, turint omenyje globalinius ideologinių ir technologinių karų mastus, tačiau kaip devyniolikto amžiaus antros pusės mąstytojas, Nietzsche gana gerai suvokė problemos esmę ir šiuo suvokimu sėkmingai galima pasinaudoti filognozijoje.

Prisiminę pradžioje parodytą sąmonės spektrą, kurio poliai yra laisvės pradas ir būtinoji tvarka, galima surasti tokius įmanomus derinius: a) laisvė – (+), būtinybė – (-), b) laisvė – (-), būtinybė (+), c) laisvė (+), būtinybė (+). Filognozijoje orientuojamasi į c) variantą, tačiau tai kitų skyrelių tema, į kurią čia nesigilinsiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s