Sieva

Filognozijai pereinant į naują etapą, beliko pristatyti kelis paskutinius terminus, kurie nebuvo paaiškinti, bet susiję su pagrindinėmis žmogaus sampratos sąvokomis. Pirmi svarbūs terminai buvo sątvaras, psichovektorius, daugtūris, kurie buvo naudojami vidinės šviesos arkos erdvės aprašymui. Šalia šių terminų noriu pristatyti dar vieną savo naujadarą, kuris nėra skolinys ir turi lietuvišką skambesį, tačiau nėra tikrai lietuviškas. Šis žodis yra „sieva“, skirtas įvardinti statišką daugtūrio arba psichovektoriaus struktūrą. Dar kitaip šis principas vaizduojamas kaip „bure“ vadinama koordinačių sistema, naudojama aprašyti sumatų ir sumantų struktūroms. Sumatoriaus išreikštoji kokybiškai dalis yra sieva, suformuojanti veikiančiąją psichologinę struktūrą žmogaus sąmonėje, turinčią kryptinę ir kokybinę dalį. Tai yra, turime kryptinius sumantus, nekryptinius sumantus, bei atvirkštinio kryptingumo sumatus, kurie yra traukiantys arba konverguojantys.

Sieva turi centrinę dalį, kuri yra žiūros, perspektyvos centras, subalansuojantis periferinius taškus, suteikiantis jiems svoriu centrą. Šis centras yra akių srityje ir turi sumantinę asmenvardžio struktūrą. Į centrą konverguoja subjektyvūs sievos elementai, tokie kaip protas, jausmai; toliau, prie subjekto yra priskiriami kūno pojūčiai, kurie yra toliau nuo centro, bet labai didelio intensyvumo, svarbūs gyvybinėms funkcijoms. Ir turime objektyviąją sievos dalį, kuri yra traukianti, surenkanti žvilgsnį, organizuojanti, grindžianti, saistanti ir pririšanti. Sievos elementai nėra taškiniai. Jie užima didesnius ar mažesnius plotus, vadinamus šlėkais, tarp kurių yra surišančių matomų ir nematomų „stygų“ sistema. Šios stygos daugiau yra traukos sritys, kurios koordinuoja, organizuoja ir tvarko visą sumantų ir sumatų sankaupą.

Remiantis burės koordinačių sistema, be objektyvios ir subjektyvios sievos struktūros galima vertikali ir horizontali perspektyva, sudaranti pagrindines sievos koordinačių ašis. Horizontalioje dalyje turime norus, projektuojamus į tikrovę ir būtinybes, kurios perkeliamos į subjektyviąją dalį ir žmogų sutvirtina bei apriboja. Filognozijos tikslas – suderinti būtinąją ir laisvės dalį, kad norai nebūti begaliniai, peržengiantys galimybių ribą, o būtinybės nepavirstų į kalėjimą, kuriame nėra jokios laisvos erdvės. Laisvė yra plotinė ir erdvinė, sukurianti pagrindą judėjimui tarp galimybių, darančių gyvenimą įdomų, reikalaujantį pastangų ir proto. Vertikali dalis yra gyvybės centras, kuris per kūno suvokinius, asmens centrą ir jį įkokybinančius jausmus suformuoja bazinę gyvenimo struktūrą.

Kaip pavyzdžiu galima pasinaudoti moralinės sievos principu, galinčiu turėti tris atramas – protą, jausmą ir tikrovę. Pamatas yra įgimtas moralės jausmas, kuris kylą iš natūralios žmogaus sandaros ir būdingas bent 30 proc. žmonių. Šis jausmas filosofijoje racionalizuojamas įvedant protinį pagrindimą, kaip bando padaryti I. Kantas. Tikrovė svarbi tuo, kad joje yra pagrindiniai moralės subjektai ir objektai, kurie jausmu arba protu saugomi, puoselėjami ir globojami. Yra ir atvirkštinis moralei principas, amoralumas, kylantis iš žvėriškos, grobuoniškos žmogaus prigimties, turintis tuos pačius atramos taškus – subjektyvų jausmą bei protą ir objektyvią tikrovę. Moralėje svarbūs du principai – nekenkimas, nežalojimas, neagresija ir teisingumas. Amoralumas yra kenkimas, agresija ir neteisingumas, kuris gali būti protinis, turintis iliuzinę logiką arba beprotinis, paremtas vien isteriniu jausmu.

Pereinant prie subjektyvių sumatų temos, manau, galima išskirti tris pagrindines kategorijas – apačioje turime svarbius spūdinius sumatus, tokius kaip malonumų šuorai; viršuje iš subjektyvios krypties – spūrinius, kurie yra kognityviniai spūdžių atitikmenys, iškeliantys, iššviesinantys, tokie kaip idėjos, supratimai, forminės mintys, suteikiantys kognityvinį pasitenkinimą savimi. Ir objektyvioje viršaus dalyje yra šlėkiniai, kurie yra zonų, plotų ir takų sistema, valdanti judėjimą, blokuojanti, stabdanti, kreipianti, praleidžianti ir pan. Laisvame žmoguje daugiau įtakos turi galinė struktūra, o ne laisvame, sukaustytame arba susikausčiusiame – priekinė. Nelaisvoje visuomenėje, kuri švietimo sistemoje formuoja vergo sąmonę proto nedaug ir elgesys valdomas dresiruotojų įdiegtais „instinktais“.

Kadangi filognozijos vienas iš tikslų yra ekstropija, arba vis tobulesnės tvarkos kūrimas visuomenėje, raginama remtis objektyviu protu, objektyvia tvarka ir neleisti laisvei iškreipti gyvybinio proceso iš geriausios vystymosi trajektorijos. Tai yra sunku todėl, kad subjektyvi realybė labai arti centro ir tai sudaro jai dominavimo sąlygas jame, sukuriant sumanto perviršių. Sumantas yra ne tikrovė, bet spūrinė struktūra, kuri surenkama daugiausiai iš kaupiamosios sąmonės, arba patirties, todėl jo dominavimo atveju, iliuzija tampa svarbesne už realybe, kas yra labai pavojinga, nes iškreipia žmogų iš teisingų pasirinkimų trajektorijos. Dominuojant sumatui, žmogus turi tikrą, teisingą orientaciją, laisvei nesuteikia nepelnytų privilegijų, kurios sukuria per didelį žmogaus norų ir galimybių išsiskyrimą. Sumanto perviršius būdingas įvairiems psichikos sutrikimams, kurie gali būti natūralūs arba sukelti psichologinio teroro situacijoje.

Dėl šios priežasties sievai filognozijoje keliami reikalavimai balansuoti laisvę ir būtinybę, remtis ne subjektyvia, bet objektyvia realybe ir laikytis moralinių principų, kurie libertarizme yra neagresija ir teisingumas. Prie šių dalykų yra išoriniai stiliaus principai, kurie skirti asmeniui sukurti fasadinį įvaizdį. Stilius gali būti individualus arba kultūrinis, sukuriantis tam tikrą subkultūrinę oazę, sujungiančią žmones idėjų pagrindu. Neagresija gali būti pagrįsta protu arba įgimtu gerumo jausmu, o teisingumas logiškai sutvarko pasirinkimo tarp agresijos ir neagresijos mechanizmą. Teisingumo atveju agresija draudžiama, o neteisingumo – leidžiama. Todėl šioje vietoje išskirtini moralinio gerumo sievoje principai, ir jėgos sievos atsiradimas susidūrus gyvenime su neteisingumu. Moralinis gerumas surenkamas moraliniame sumante, kuris pagrįstas rūpesčiu, globa, pagalba, meile, kuris sievoje susiejamas su subjektu tikrovėje. Jėgos sieva atsiranda tada, kai susiduriama su neteisingumu, kuriame reikia arba fizinio veiksmo, arba protinio šūvio į nusikaltėlį. Gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame daug neteisybės ir neteisingumo, todėl moralinė sieva nepakankama išgyvenimui, nes tenka už save kovoti ir kovoje pažeisti neagresijos moralinį principą. Tačiau, kaip sakiau – tai tik vienas iš jų, nes teisingume leidžiama prievarta tuo atveju, jeigu ji teisinga ir teisėta.

Dar vienas vertas dėmesio aspektas – transcendentiniai sievos elementai, kurie kuriami prote, jausmuose, tikrovėje, susiejantys sąmonę su anapus-sumatine realybe, vadinama hipostratomis. Kodėl toks supratimas sąmonėje reikalingas plačiai paaiškinta „Filognozijos pradmenų“ tomuose. Ši dalis yra svarbi tuo, kad ji yra ta auganti ir šviesėjanti dalis, kuri prabudina sąmonę, kelia jos lygį, didina supratimą, plečia įvaldytos tikrovės dalį. Šis sievos elementas yra drakono akies struktūra, vedanti sąmonę prie holoplastinės sąmonės. Šis plėtimas priklauso nuo įdėto darbo tiriant tikrovę ir tuo užsiima religija, filosofija bei mokslas. Religijoje šis principas archaiškiausias ir labiausiai stagnuojantis, neturintis priemonių ir metodų, įstrigęs dogmatizme, minties laisvės stokoje. Filosofijoje atsiranda laisvo proto sugebėjimas ir metodų kūrimas, kuriems rūpi tikra realybė, ne iliuzijos ir fantazijos. Mokslas labiausiai susiaurino ir labiausiai nususino šį sievos principą, pavertęs formulių ir lygčių kratiniu, nesukuriančiu ryšio su transcendencija kitose svarbiose sievos dalyse, kai seniai aišku, kad su anapusine dalimi žmogus susijęs visose vietose ir visose vietose reikalingas gelmės tikras pajautimas. Todėl kuriama filognozija, kuri turi ištaisyti šį trūkumą.

Filognozijoje, laikantis moralės principų, pažinimas skirtas ne užgrobimui, kuris neišvengiamas technologijoje, bet supratimui, išauginančiam „drakono akį“, todėl laikomasi transhumanizmo singuliarinio mokslo žinių sprogimo formulės – pažinimui 100 proc., o technologijai, arba įsibrovimui į hipostratinę realybę, – 8 proc. Tai pagrindinė filognozinio reanizmo, gaianizmo analogijos, esmė. Neišlaikius šių proporcijų – žmonija neišgyvens.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s