„Sievos teorijos“ baigiamojoje dalyje pateiksiu savo teorijos praktinio pritaikymo pavyzdžių, išanalizuodamas kai kuriuos įdomesnius atvejus grožinėje kūryboje. Pirmas tyrimui pasirinktas romanas yra J. Ivanauskaitės kūrinys „Miegančių drugelių tvirtovė“, išleistas 2005 m., antro nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio viduryje. Šis romanas svarbus savo keliamais metafiziniais klausimais, kurių pagrindinis – kokia blogio pasaulyje kilmė. Šis klausimas universalus, plačiai nagrinėtas tradicinėse religijose ir filosofijoje ir savaip interpretuotas J. Ivanauskaitės, rodantis gana niūrų ir pesimistinį požiūrį į žmogaus egzistenciją. Rašytoja daro akivaizdžias aliuzijas į krikščionybę, nors romano pagrindinė veikėja nėra tikinti ir tai daugiau yra pačios J. Ivanauskaitės dialogo su bažnytine tikrovės doktrina apraiškos.

Krikščioniškoje kosmologijoje tikrovė dalinama į tris pagrindines dalis: rojų, skaistyklą ir pragarą. Šis aiškinimas dalina tikrovę į hierarchinę struktūrą, kuri atsiranda pagal būsenos joje tobulumą. Rojus yra tobulos palaimos pasaulis, kuriame galimas dievo regėjimas ir tiesioginis ryšys su dievu. Pragaras yra begalinės kančios pasaulis, pilno ryšio su dievu praradimo vieta. O skaistykla yra ieškojimo ir klaidų vieta, kurioje žmogus tiesą turi atrasti, per nuopuolius, pakilimus, išmoktas gyvenimo pamokas. Šiame skirstyme yra dvi kraštutinės būklės, kuriose įsikūnijęs absoliutus gėris arba absoliutus blogis. Tarpinė realybė, skaistykla, kuri nei gera, nei bloga, yra gėrio ir blogio, tobulumo ir netobulumo, meilės ir žiaurumo susimaišymo vieta, kurioje privaloma kovoti, kad neįsileistum pragaro į save ir gyvenimą. Šis kosmologinis skirstymas, perkeliamas į visuomenę, kaip simbolinės teritorijos joje, kur gėrio ir blogio zonos planetoje yra nuolatinės kovos būsenoje.

Romano siužetas vystomas sandūroje tarp skaistyklos ir pragaro, kurioje vyksta priešprieša tarp dviejų jėgų, kurių viena kovoja už gėrį, pagrindinės veikėjos Monikos vaidmenyje, kuri po skaudžios patirties, sukrėtusios jos nuobodaus gyvenimo tėkmę, prostitutės savižudybės ligoninėje, nusprendžia stoti į kovą su prekyba moterimis; kita, pusė yra blogio apraiškos pasaulyje ir jo atstovai visuomenėje, kurie neturi savo širdyje jokio gerumo ir atjautos, ypač verslai ir nusikaltėliai, kraunantys turtus iš prekybos moterimis ir vaikais. Tokia realybė įmanoma tik visuomenėje, kuri nutolusi nuo moralinių gyvenimo principų, kaip pasakytų krikščionis – puolusioje ir paskendusioje nuodėmėse. Daugelis gyvena gyvenimus niekada su tuo nesusidurdami ir nesusimąstydami, ir savo galvose nešioja neteisingas, ideologizuotas vertybių sistemas, kuriose išsigimimas – nesmerkiamas.

Šalia blogio kilmės ir šaltinio temos, kita svarbi tema yra tikra meilė, kurios trokšta visos romano veikėjos ir veikėjai. Kadangi gyvenam netobulame pasaulyje, tobula meilė – neįmanoma, tačiau visi skaistyklos gyventojai jos trokšta, visi apie ją svajoja. Ji nesuvokiama tik tiems, kurių dvasinė mirtis seniai įvykusi ir kurie gyvena maksimalaus moralinio nuopuolio būsenoje. Kokios tos netobulos, neišpildytos, nuvylusios meilės apraiškos? Tėvų meilė vaikams ir vaikų tėvams – Monikos savo užsimušusio tėvo prisiminimai, Eglės santykiai su tėvais, išsivadavus iš vergovės viešnamiuose; moters meilė vyrui ir vyro meilė moteriai – prostitučių svajonės susirasti turtingą vyrą arba tikrą meilę, nesuvokiant savo norų ir galimybių neatitikimo, Monikos meilė sutuoktiniui, kuri daugiau iš reikalo, būtinybės, norint turėti aprūpintą gyvenimą, leidžiant sau santykius su meilužiu; Lino, Monikos vyro, neištikimybė, skyrybos ir išėjimas pas dvigubai jaunesnę meilužę; prostitucinis seksas, prievartavimas – Europos viešnamių žiauri realybė, Vakarietiškos kultūros dalis; krikščioniška meilė, kuri paviršutiniška, be dievo, neįtikinama; valstybės rūpestis nuskriaustais ir bedaliais. Šis netobulumas, meilės stoka maksimumą pasiekia romano nusikaltėliuose, prekeiviuose žmonėmis, viešnamių savininkuose, suteneriuose ir jų klientuose.

Atsakymas į klausimą, kokia blogio kilmė pasaulyje, peršasi savaime – tai tikrovės ir žmogaus netobulumas, moralinis silpnumas, instinktų nevaldymas. Tai verčia dvejoti ir krikščioniškąja teologija, pasak kurios dievas yra tobulas ir geras, mylintis žmogų, savo kūrinį, begaline meile. Tuomet kyla klausimas: kas atsakingas už tą apokaliptinę padėtį planetoje, kurioje siautėja stichijos – cunamiai, žemės drebėjimai, potvyniai; kas atsako už gyvybės ir psichikos trapumą ir beprasmes žmonių mirtis – onkologinės ligos, savižudybės, žmogžudystės, alkoholizmas, narkomanija, išsigimimas. Daroma užuomina, kad visa krikščioniška realybės teorija – neteisinga, ir kad Kristaus istorija, pavirtusi į bažnytinę religiją, interpretuota ir suprasta netinkamai. Akivaizdžiai matome užuominą, kad gamta yra nedieviška, mylintis žmogų dievas – nerandamas pasaulyje. Tokioje situacijoje įprasta naudoti nuopuolio ir dievo bausmės, „dievo rykštės“ teoriją, bet kai pažiūri ką ši „rykštė“ baudžia, suvoki, kad tai neįmanoma: ištvirkę dvasia ir kūnu turčiai ir elitas mėgaujasi gyvenimu, o niekuo dėti žmonės kenčia pragarus.

Šia prasme, reikšminga romane yra nepilnametė prostitutė Kristina, kurios pilna istorija nėra atskleista, bet suteikiamas išskirtinis bruožas – išsigelbėjimo iš pragaro ieškojimas pasineriant į naujojo testamento pasaulį, sapnuose bendraujant su Kristumi. Varduose matomas tiesioginis ryšys – Kristus ir Kristina, kuris dar labiau sustiprinamas per kančių kryžiaus kelio ir žiaurios mirties įvaizdžius – Kristina rasta nužudyta „pakelių manijako“, net nesulaukusi pilnametystės. Tai pats žiauriausias likimas romane, didžiausios įtampos kovoje tarp gėrio ir blogio, Kristaus (Kristės) ir Antikristo taškas. Esame priverčiami klausti, kaip tai įmanoma, jeigu dievas iš tikro geras ir mylintis, kodėl jis aukoja geriausius? Arba kodėl leidžiama velniui nugalėti?

Panašu į tai, kad visa krikščionybės siūloma tikrovės samprata, neatitinka mūsų gyvenimo patirties ir realijų: religijose, teologijoje, filosofijoje transcendencija suprantama ne taip, kaip ji reiškiasi tikrovėje. Todėl turime paklausti, kas yra tobulumas? Koks pasaulis ir koks žmogus būtų tobulas? Tobulumas žmogui – tai realybės atitikimas jo norams, troškimams, svajonėms, kurių išpildymas jį daro laimingu. Jeigu tikrovės ir kitų tobulumą suprantame taip, nusivylimas gyvenimu būna neišvengiamas, nes pasaulis veikia kaip nepriklausoma nuo žmogaus realybė, ir išsiskyrimas tarp minties bei daikto vyksta kiekvieną akimirką, kuriame parodoma, kad tarp jų įsiterpia abipusė laisvė vienas nuo kito. Tai reiškia, kad toks tobulumo supratimas yra perspektyvinis ir subjektyvus. Tada turime klausti apie objektyvų tobulumo apibrėžimą, kuris, kaip visiems privalomas standartas, iškyla aukščiau žmogaus valios. Tas tobulumas krikščionybėje išreiškiamas dviem principais: tikėjimas dievu ir kito meilė kaip savęs pačio. Toks principas yra svarstyklių principas, kur pamatas yra dievo struktūra, kaip protu sukurto logos, ir pusiausvyra tarp subjekto bei objekto.

Akivaizdu, kad tikrovės tobula padaryti, kad ji atitiktų visus žmogaus troškimus, neįmanoma. Tikrovė pažįstama ir įvaldoma – o tam reikia titaniškų intelekto pastangų ir darbo. Tačiau ar turime keisti planetą, jos fizinį apvalkalą, ar didesni trūkumai, visgi, slypi žmogaus prigimtyje. Mokslinis planetos įvaldymas leidžia apsisaugoti nuo stichinių nelaimių, geriau suprasti mūsų gyvenamo pasaulio dėsnius, o tai gelbėja gyvenimus. Kaip padaryti tobulesne žmogaus prigimtį? Kaip sukurti pakenčiamą tvarką visuomenėje? Į šiuos klausimus tiesioginio atsakymo J. Ivanauskaitė neduoda, nes per žmonijos istoriją išbandyta daugybė metodų, bet nė vienas iš jų pasaulio nepadarė geresnio iki pat 21 a. Krikščionybė, išplėtusi savo galią iki planetinio masto, susikrovusi turtų, sukūrusi galingą organizaciją, įsiskverbusi į visas visuomenės sritis – bandanti ištaisyti „kreivą namą“ galvoje, ritualais, ceremonijomis, šventėmis ir renginiais, lekcijomis ir kiekvienai kartai pasiūlantys tik tą patį iliuzijų žlugimą – vieniems labai anksti gyvenime, kitiems vėliau. Išvada tokia: arba blogis (netobulumas) yra labai galingas, arba mūsų pastangos menkos, apgailėtinos ir nepakankamos.

Svarbu paminėti ir pavadinime matomą miegančio drugelio simbolį, kuris, mano supratimu, reiškia nenubudusią, tiesos neturinčią, miegančią sielą. Tai siela, kurioje nėra tiesos, arba ji tik nujaučiama intuityviai; tačiau žmoguje yra įgimto gerumo sugebėjimas, kuris tampa gyvenimo orientyru, neleidžiančiu išklysti iš kelio tamsoje – net iliuzinėje, naivioje, kvailoje sąmonėje linkstant į gėrį. Filognozijoje yra analogiškas simbolis – juodasis drakonas, kuris nurodo į nenušvitusią transcendenciją, kurios atspindys sukuria juodojo drakono sąmonę. Priimant J. Ivanauskaitės drugelį kaip sielos simbolį, gyvenimas yra sunki akistata tarp drugelio ir drakono, kurioje vystosi gyvenimo drama, kuriama gyvenimo trajektorija, judant gėrio ir blogio teritorijomis, rodant savo stiprumą arba silpnumą, arba pasitinkant aukštesniųjų pasaulių parinktą lemtį. Šiame kontekste keliame klausimą, kas žmogui svarbiau – paguoda ir iliuzija ar tiesa, nesvarbu kokia ji būtų? Kur tiesa randama?

• Sievos teorija