Dabar pamėginkime panagrinėti J. Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ šiek tiek kitokiu aspektu: atidėję transcendenciją ir metafiziką į šalį – kurios dalyvauja žmogaus gyvenime tik slaptu, nematomu būdu – pasigilinkime į prostitucijos ir moterų išnaudojimo klausimą politiniu, ekonominiu, socialiniu ir moraliniu požiūriu. Pirmiausiai turime apibrėžti visų dalyvių pagrindinius vaidmenis ir suprasti, kokia jų logika, psichologija ir veikimo būdai. Kadangi prostitucija yra verslas, akivaizdu, kad pagrindinis socioekonominis principas yra bet kokio verslo logika – paklausa, pasiūla, resursas. Paklausa – visų socialinių sluoksnių klientai, pasiūla legalūs ir nelegalūs „entrepreneriai“ ir resursas – išnaudojamos moterys.

Pradėkime nuo paklausos globalinės analizės, įstatydami ją į seksualinių santykių bendrą socialinį modelį, kuriame matosi visos grupės ir visos perspektyvos. Nors J. Ivanauskaitė šio aspekto nenagrinėja, įtraukime į modelį dvi pagrindines grupes – hetero- ir homo-. Taigi seksas Vakarų visuomenėje „leidžiamas“ gyvybės pratęsimui ir pramogai; tai natūralus, prigimtinis elgesys, užkoduotas žmogaus fiziologijoje ir psichologijoje. Gyvybės pratęsimas galimas šeimoje ir ne šeimoje, lygiai kaip ir pramoginis seksas. Todėl bendru požiūriu visuomenę skirstome į susituokusius ir nesusituokusius, kurie užsiima gyvybės pratęsimu ir pramoga. Kadangi gyvybės pratęsimas vyksta tik kelis kartus per gyvenimą, nuo 1 iki 3 kartų, tai visas perteklius priskiriamas seksui, esančiam pramogos kategorijoje. Homo- tipo santykiuose, akivaizdu, gyvybės pratęsimas neįmanomas, todėl jų seksas tik pramoginis. Todėl, pavyzdžiui, jeigu vyrui per 10 metų reikia 500 lytinių aktų, ir tik kokie 10-20 iš jų yra skirti apvaisinimui, visi kiti yra pramoginis poreikis, kuris yra psichologinis, socialinis ir fiziologinis.

Visas šis perteklius yra milžiniška „rinka“, kuri turi milžinišką seksualinės energijos perteklių. Paprastai šis perteklius tenkinamas šeimoje arba poroje, tačiau idealią šeimą arba porą turėti dažnai neįmanoma, todėl žmonės pasineria į seksualinių fantazijų ir svajonių pasaulį, kuris sukuria milžinišką poreikio mastą. Kai kurios formos yra kūrybos vartojimas, tokios kaip grožinė literatūra, filmai, įvairūs seksualizuoti renginiai; kitos formos – sekso pramonė ir sekso pakaitalai, virtuali realybė bei reali prekyba kūnu. O kur yra paklausa, ten vienokiu ar kitokiu būdu atsiranda ir pasiūla, nes galimybe uždirbti, iš geismo apimtų vyrų atlyginimo atsiriekiant savo dalį, ir praturtėti – svajoja daug kas, ir tai daroma legaliai arba nelegaliai. Kaip žinia, paklausos ir pasiūlos susitarimo situacijoje pasidaro reikalingas išteklius, t. y., moterys pardavinėjimui, kurios viliojamos, verbuojamos siūlant didelius honorarus, kitos užgrobinėjamos psichologinėmis priemonėmis, šantažu, ir galiausiai grobiamos.

Šitaip susiformuoja verslo mechanizmas, kuris pereina į politinę plotmę, kurioje klausimas turi būti nagrinėjamas santvarkos ir žmogaus sampratos požiūriu, moraliniu aspektu. Pagal I. Kanto filosofiją, pagrindinis santvarkos tikslas – visuotinis gėris ir gerovė, kuris sudarytas iš individualių gerovių, nes kiekvienas žmogus turi teisę siekti laimės, susikurti gerovės gyvenimą. Tačiau pagal moralės principus, savo gerovės siekti galima tik teisingu principu, tai yra, nepažeidžiant kitų žmonių gerovės. Sutenerių verslams kraunantis turtus, sutenerio ir klieno gerovė gerėja, o išnaudojamų moterų laukia tikras vargo gyvenimas, kuris, kaip matome J. Ivanauskaitės romane, dažnai baigiasi tragiškai, savižudybe arba nužudymu. Pati prostitutė turtus susikrauti gali tik išimtinu atveju, jeigu ji yra eskorto aukštos klasės palydovė, kuri verslu užsiima savarankiškai, tačiau net tai gyvenimo laimingu nepadaro, nes laimė ne vien turte, bet ir psichologinėje savivertėje, intelekte, gražioje gyvenimo formoje, socialiniame statuse, o prostitutė visuomenėje yra atstumtosios kategorijoje, kuria naudojasi, bet niekur nepriima, nes šis užsiėmimas laikomas gėdingu, niekinamu, žemu. Tokia „Miegančių drugelių tvirtovėje“ yra Emanuelė (Bronė), kuri turi pinigų, gyvena prabangoje, bet nėra laiminga, ieško „tikros meilės“ ir galiausiai suserga onkologine liga.

Todėl politikoje iškyla klausimas: legalizuoti verslą, ar ne? Neteisingumas turtinėse varžybose priimtina santvarkos situacija, ar draustina? Daug priklauso nuo klausimo, kas yra žmogus ir iki kokios ribos ekonomikoje leidžiamas jo išnaudojimas, traktavimas vien kaip pasipelnymo šaltinio. Tai galioja ne tik sekso pramonėje, bet ir bet kokioje kitoje verslo rūšyje. Žmogus yra tik priemonė, įrankis, kuris turi vertę tik tiek, kiek ekonomikoje neša naudą, ar jis turi savaiminę vertę, kuri nepriklauso nuo jokių socialinių-ekonominių grupuočių turtinių poreikių? Buvo laikai, kai žmogui tokios savaiminės vertės nepripažino – tai buvo vergovės ir feodalizmo amžiai – tačiau religijos ir filosofijos dėka žmogaus objektyvi vertė buvo atstatyta, ir mūsų dienomis žmogaus vertė, jo asmenybė laikoma neatšaukiama kiekvieno žmogaus dalimi. Todėl šioje vietoje, vergovės ir išnaudojimo legalizavimas ir užsiėmimo niekinamas statusas, paveldėtas iš religinių doktrinų, yra žingsnis atgal arba darbo žmogaus sampratos tinkamo suformulavimo ir galutinio įdiegimo nepadarymas iki galo. Neteisingumo įtvirtinimas santvarkoje ir žmogaus sampratoje didelis defektas Vakarų socialinėje teorijoje.

Kita vertus, pati prostitutė romane vaizduojama kaip gyvenanti naiviose greito praturtėjimo svajonėse, kurio dėka tikisi išlipti iš žiauraus skurdo; neturint intelekto ir išsilavinimo, kokios yra romane vaizduojamos prostitutės, jų gyvenimo perspektyva – tik vegetavimas darbininkių gyvenimuose, kuris kartais nemažiau sunkus už vergovę viešnamyje, dėl alkoholizmo, degradiško gyvenimo būdo, dėl smurto šeimoje ir sutuoktinio menkų protinių ir psichologinių pajėgumų. Šioje iliuzijoje gyvena Gitana, kuri net turėdama socialinėje įmonėje darbą, metą jį ir pradeda teikti savo sekso nelegalią sekso paslaugą neįgaliesiems pagal savo verslo planą ir net šiek tiek susitaupo pinigų ateičiai, tuo pačiu svajoja Vokietijoje susirasti vyrą ir gyventi gražų, pasiturintį gyvenimą. Kristinos gyvenimo lūkesčiai panašūs, ji svajoja studijuoti universitete, susikurti šeimą, tačiau neišlaiko intelekto testo, ir durys į šią svajonę užsidaro, o „gyvenimo meilės“ ieško autostopu. Vienintelis šia prasme „sėkmingas“ atvejis yra Emanuelės, kuri maudosi turtuose, tačiau šie neteikia jokios laimės, nes vidumi jaučia, kad toks gyvenimas netinkamas, neatitinka moters prigimties. Ir tai yra įrodymas, kad naivios 16 – 24 metų amžiaus prostitutės, šiame versle atsidūrusios savo ar ne savo noru, nesuvokia koks iliuzinis jų įsivaizdavimas apie šį kriminalinį pasaulį, kuris Europoje kontroliuojamas kriminalinių gaujų, neturinčių nei intelekto, nei išsilavinimo, nei santvarkos ar žmogaus sampratos filosofinio supratimo lygio. Jie turi troškimą būti turtingi ir galingi, o kokiomis priemonėmis – nesirenka.

Žinoma, perspektyvos centras romane yra Monika, pagrindinė veikėja, kuri po tragiško įvykio, susijusio su prostitute Larisa, nusprendžia tapti socialine darbuotoja ir sudalyvauti išvaduotų iš vergovės prostitučių reabilitacijos ir integravimo į visuomenę programoje. Nors jos pačios asmenybė yra komplikuota, nes turi emocinių problemų, kurios kyla iš vaikystėje patirtų psichologinių traumų, ji nusprendžia padėti prostitutėms apgyvendindama jas laikinu apgyvendinimo savo namuose. Monikos psichovektoriuje matomi keli psichologiniai sluoksniai: pirmiausiai pradinė reakcija į fasadinį atstumiantį, prasčiokišką, neišsilavinusį, neturintį intelekto, naivų prostitučių įspūdį. Tačiau pradėjusi gilintis į jų istoriją, ji supranta iš kokios skurdžios aplinkos kilusios, gyvenime neturėjusios jokių galimybių, todėl, dėl tėvų asocialumo ar dėl jauno amžiaus, – siauro psichologinio akiračio, deformuotos psichikos. Sielos miegančios, neišsivysčiusios, nebrandžios, bet turinčios įgimtą gerumo jausmą ir moralės supratimą, patyrusios daug kančios ir siaubo, nenusipelniusios tokio gyvenimo todėl vertos užuojautos ir pagarbos, nesvarbu kokios būtų. Natūraliai, kyla klausimas, kas dėl to atsakingas, jos pačios, jų tėvai, visuomenė, valdžia ar santvarka, kuri leidžia tokias socialines forma, nesugeba tinkamai sutvarkyti socialinio proceso gyvenimuose.

Pagrindinė herojė – pati yra naivoka ir nepatyrusi, tik intuityviai jaučianti santvarkos neteisingumo moralinę problemą, bandanti kovoti prieš socialinį blogį, tačiau ne teoriškai, ne įrodinėdama, ne užsiimdama švietėjiška veikla, politiniu aktyvizmu, bet suteikdama tiesioginę, praktinę pagalbą ir susipažindama su problema iš arčiau, bandydama prisikapstyti prie pačių šaknų. Sekso pramonė yra didelės perteklinės žmogaus seksualinės energijos visuomenėje atspindys, todėl politiniame ir filosofiniame lygmenyje turi būti keliamas klausimas, kaip šią gaivališką žmogaus prigimtį suvaldyti, kad ji nepradėtų reikštis žvėriškomis, nužmogėjusiomis formomis. Vienas variantas – celibatinė katalikybė, kuri nori aistrą užgesinti, sublimuoti į dvasinį lygmenį, kitas variantas – anarchokapitalizmas, kuriame laikomasi laisvos rinkos principo, kurioje leidžiamas bet koks išsigimimas, jei tik turi paklausą ir nešą pelną. Kokį atsakymą gauname priklauso nuo to, kaip suprantame kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė, kokios reikalingos socialinės formos šią prasmę išpildyti.

Šis klausimas daug nagrinėtas, nes jo esmė nesunkiai suvokiama, tačiau suformuluoti visiems optimalų variantą, dėl psichinių, socialinių, ekonominių ir politinių deformaciją, nepavyko niekam. Vienas iš būdų kovoti su problema yra teisingas proto nuostatų suformulavimas, kad visuomenėje esanti problema sukeltų ne abejingumą, apatiją, panieką, nesupratimą, pritarimą, toleranciją, bet atmetimo reakciją, kuri būtų stimulas socialiniam ir politiniam pasipriešinimui, aktyvizmui. Visa ši pramonė labai didelė, turinti fasadinį ir slaptą lygmenį, ir kuo ji labiau praturtėja, tuo darosi sunkiau įveikiama, tuo labiau didina socialinę deformaciją tikrovėje ir psichologijoje. Ši liga Vakarų visuomenėje toli pažengusi ir vykdo invaziją į naujas, neseniai susiformavusias valdžios struktūras, kurios neturi supratimo su kuo turi reikalą, ir net filosofinio atsparumo virusui.

Belieka sumąstyti, kur dėti tuo 500 vyrams ir 300 moterims pramoginių lytinių aktų per 10 metų, kurių tikslas ne gyvybės pratęsimas, bet socialinis, psichologinis ir fiziologinis. Vieni renkasi niekinti, kiti aukštinti, atitikdami bendrąjį gėrį arba pažeisdami.

• Sievos teorija