Praeitame skyrelyje išsiaiškinome pagrindinę, naują sievos teorijos temą, kuri yra madrigalo samprata psichovektoriaus sievoje. Šis terminas gali daugumai būti nesuprantamas ir reikalaujantis apibrėžimo, todėl skyrelį pradėsime nuo to. Madrigalas yra muzikoje naudojamas žodis, reiškiantis daugiabalsį kūrinį, dainuotą ankstesniuose šimtmečiuose. Šis kūrinys gali būti akomponuojamas, o gali būti neakomponuojamas muzikos instrumentais. Filognozijoje madrigalas naudojamas ne vokalinės muzikos prasme, bet parametrų kompozicijos sievos psichovektoriuje prasme, kur kiekvienas parametras yra tarsi atskiras balsas chore, kurių visuma formuoja vektorinę struktūrą sumatoriuje. Kuo madrigalas skiriasi nuo sievos? Sieva yra bendroji sumatoriaus struktūra, kuri yra įgimta, natūrali, o madrigalas yra dirbtinis, protu sukurtas kūrinys, suteikiantis sąmonei konkrečią psichinę formą.

Mano sukurta pirma madrigalo versija vadinama „Mockaus madrigalu“, kuris naudoja standartinį dėmenų rinkinį ir šiuolaikiniame žmoguje yra pagrindinis modelis. Mūsų civilizacija Mockaus madrigale įrėminta keturiose perspektyvose, kurios yra vektoriai, laisvės, egzistencijos ir būtys. Tai pagrindinis rinkinys, kuris buvo paaiškintas ankstesniame skyrelyje. Mokslas yra viena iš krypčių, pasirinkusi jėgos vektorių madrigalą ir formuojanti moksle jėgos ideologiją, kuri atrasta Galileo, Niutono, paklojusių fizikoje mechanikos pagrindus. Toks madrigalo pasukimas į vektoriaus orientaciją ir, iš kitos pusės, transcendentinės krypties pozityvistinis išvalymas nuo metafizinių pasakų buvo dirbtinai sukurta strategija, kuri buvo diegiama orientacija į ekspansiją realybėje, kurios dėka buvo sukurtas technologinis gyvybės sferos apvalkalas. Tai gerai suvokė šios epochos pranašai, vienas kurių Nietzsche, ir jie ruošė pilnai užbaigtą perversmą Europiečio sąmonėje 19 a.

Ankstesni šimtmečiai D stielyje visą laiką turėjo subalansuotą struktūrą, pradedant nuo magijos teorijoje esančių antropomorfinių tulpų. Po to eilė atėjo sužmogintiems dievams, kurie buvo žmonių kopijos tik daug kartų patobulintos, idealizuotos. Galiausiai tikrovės fundamentas pavirto visur esančia, viską žinančią ir viską matančia dvasia. Visą šį žmonijos istorinį laikotarpį pasaulis turėjo šeimininkus, kuriais nebuvo žmonės. Bet maždaug 14 a. prasidėjęs procesas buvo sukurti tikrovės užkariautojų jėgos madrigalą moksle, kas buvo sėkmingai, nepaisant bažnyčios persekiojimo, įvykdyta. Beliko atlikti vieną darbą – išvalyti šiam psichovektoriui kelią, pašalinti visas trukdžiusias kliūtis psichikoje. Tą atliko iš vienos pusės nihilistai, su Nietzsche kaip pranašu priešakyje, ir iš kitos pusės – pozityvistai, ruošę mokslui kelią jam tinkamesniu būdu. O. Konto manymu žinių sistemos vystosi praeidamos tris stadijas: teologinę, metafizinę, kol pasiekia galutinę, mokslinę stadiją.

Mano periodizacija labiau išplėsta ir turi dvi pagrindines epochas: ikitechnologinę ir technologinę. Ikitechnologinė epocha turi tokius etapus:

a) gamtinis žmogus – magija, naudotas tulpų metodas;

b) kultūrinis žmogus – mitologija, naudotas tulpų metodas;

c) I kategorijos civilizacijos žmogus – religija, naudotas tentyvo metodas užuomazgoje (dvasia);

d) II kategorijos civilizacijos žmogus – filosofija, naudota būtis, kaip tentyvo užuomazga ir tikras matematinis tentyvas.

Technologinė epocha turi šiuos etapus:

a) III kategorijos civilizacijos žmogus – mokslas, naudoja išvystytą tentyvo gnostini implantą;

b) VI kategorijos civilizacijos žmogus – filognozija, naudoja psichovektoriaus sievos madrigalo struktūros pradinį variantą;

c) Baltojo drakono civilizacija – pažangiausia iki šiol buvusi technologinė civilizacija, kuri naudoja sievos madrigalo tobuliausią variantą.

Matome, kad ikitechnologinėje epochoje gnostinis implantas buvo daugiau ideologinis, nesugebėjęs atskleisti tikros tikrovės sandaros, o technologinės epochos vystymasis priklauso nuo to, kokia formuojama technologijos ideologija. Pavyzdžiui, šiuo metu pagrindinė technologijos ideologijos forma yra transhumanizmas/posthumanizmas, kuris pavojingas žmonijai ir yra filognozijos teorijos griežtos kritikos objektas. Argumentai jau išsakyti, ši III kategorijos mokslinė civilizacija pasirinko jėgos madrigalo ideologinę kryptį ir iš transcendencijos pašalino pusiausvyros kūrimo mechanizmą, reikalingą begalinei ekspansijai į tikrovės gelmę. 19 a. buvo kritinis laikotarpis, kuriame susitelkė visi pagrindiniai procesai – naujo mokslo proveržis, „dievo mirties“ paskelbimas, ekspansinių globalistinių karų 20 a. prielaidų paruošimas per komunizmą ir nacizmą. Šiuo metu gyvename šių procesų padarinių metu, artindamiesi prie žmogaus ir žmonijos mirties. 19 m. pranašas paskelbė, kad „dievas mirė“, 21 a. bus galima analogiškai pranešti „žmogus mirė“, civilizaciją ištiko kolapsas, atėjo pasaulio pabaiga. Mums dar atrodo, kad gyvename, tačiau šis gyvenimas labiau panašus į priešmirtinį sapną.

Kokį filognozija siūlo sprendimą? Galima kurti kažką visiškai naujo, o galima paprasčiausiai paderinti jau turimą madrigalą jį pasukinėjant. Taip pat atstatyti D stielio pilnavertę struktūrą, kuri nėra nihilistinė. Be jėgos madrigalo turime egzistencinį ir laisvės. Aš savo teorijos pagrindu renkuosi laisvės madrigalo kryptį, kurią galima papildyti egzistenciniu madrigalu, kaip darė filosofai egzistencializme. Šliogeris taip pat rinkosi laisvės madrigalą, kuris buvo labiau orientuotas į priekinę sievos dalį, išsigelbėjimo ieškant realybėje. Šiame metode maksimaliai apribojamas ne pažinimas, bet jėgos vektoriaus ideologija, iškeliant laisvės erdvę, būtį ir egzistenciją. Kitas reikalingas ėjimas – pusiausvyros sievoje atstatymas, priekinėje kryptyje sukuriant didžiosios tikrovės sievos teoriją, kuri įpavidalinama į gaianizmą/reanizmą. Didžioji sieva, asocijuojama su natūraliu, gamtiniu pasauliu, yra ta atsvara, kuri sutvarko nihilistinę sąmonę, išima deformuotą tuščios erdvės supratimą, kuris yra grobuoniškos invazijos prielaida.

Šia linkme ėjo žinomiausias 20 a. filosofas M. Heideggeris, kuris perprato 19 a. sąmokslo esmę ir parodė kelią, kuriuo einant galima atkurti gyvybingą tvarką planetoje. Tačiau istorijos trajektorijos judėjo paralelinėse juostose, kur pasaulyje matome apokaliptinį dviejų globalinių karų scenarijų, o mintyse – pastangas išspręsti susidariusia situaciją, surasti išeitį, kuri pirmiausiai surandama prote, suformulavus teisingus sievos madrigalo principus. Todėl, galima sakyti, kad kaip F. Nietzsche buvo 19 a. apokalipsės pranašas, M. Heidegger buvo 20 a. pranašas gelbėtojas. Deja, kaip matome, vieno pranašo neužtenka – turi būti jų visa eilė, kurie vis iš naujo apmąsto susidariusią situaciją ir modifikuoja pirmtako strateginius pasirinkimus. Kaip jau seniai supratome, ši kova tarp jėgos ir laisvės taip pat persikėlė į Lietuvą, ir joje Heideggerio pusę atstovauja A. Šliogeris. Tuo tarpu tai, kas vystoma filognozijoje, yra visumos apžvalga, kurioje matome, kodėl kiekviena perspektyva su savimi atneša neišsprendžiamų problemų, ir kodėl netenkina nei vienas vienašališkas sievos madrigalo variantas.

Norėčiau, kad sievos madrigalo teorija būtų naujas metodas, padedantis tobulai formuoti sąmonę, neįstrigusią vienašališkos perspektyvos iliuzijoje ir sugebančią savo gyvybinį procesą formuoti kūrybiškai, kaip tobulą meno formą. Šis menas negali būti nyčiškas, kuris yra daug tobulesnis Heideggrio ir Šliogerio perspektyvoje, todėl ši Nietzsches interpretatorių klaida, esą šis propagavęs aukštąjį meną, turi būti ištaisyta. Valios viešpatauti ideologas kūrė ne meno teoriją, bet galios formą, kuri psyopinėmis priemonėmis turėjo valdyti sąmonę valdžiai naudinga kryptimi, o tikras menas tarnauja tik tiesai, tikrovei. Galbūt ir galima kai kuriose Nietzsches tekstų vietose rasti teisingos meno sampratos užuomazgų, tačiau visas kontekstas rodo, kad menas jo supratimų kontekste virsta į informacinį karą, propagandą, psichologinę operaciją, naudojamą valdžios struktūrų. Meną, kultūra susiejus su valdžios instancijomis – tai yra neišvengiama, o tokia perspektyva Nietzsches filosofijoje yra akivaizdi. Todėl visa Nietzsches recepcija Lietuvos filosofijos tyrinėjimuose yra neteisinga. Išskalbti munduro Nietzschei už tuos procesus, kuriuos jis numatė ir kuriems pritarė – neįmanoma. Mintyje jis buvo genijus, bet stokojo sąžinės ir moralinės darnos sievoje. Jį klaidino per laiko dvasią netiesiogiai veikiantis niutonizmas, darvinizmas, šopenhauerizmas, kurie formavo ideologijas trijose vietose: Schopenheuris – psichologijoje; Niutonas – fizinėje tikrovėje; ir Darvinas – gyvybės sferoje. Sujungus meną su šiais trimis nariais – gaunama tik meno baidyklė, palyginus su tuo, ką taisydamas klaidą parodė M. Heidegger, A. Šliogeris.

Taigi, filognozija yra vieta, kurioje pagal naują, sievos madrigalo, metodą galima išryškinti visus šiuos klausimus ir įsteigti maksimalią tiesos sąmonę savo supratime.

• Mockaus madrigalas