Laisvės madrigalas

Filognozinės civilizacijos pagrindimui turime paaiškinti, kaip renkantis civilizacijos kryptį formuojama mokslo ir žinių sistema, naudojant Mockaus parametrų madrigalą. Tai mano modelis, paaiškinantis kur ir kodėl ten pasuko mokslo civilizacija, kryptį paveldėjusi iš senovinės jėgos ir prievartos kultūros, kuri būdinga magijos, mitologijos, religijos ir net filosofijos civilizacijoms. Moksle ryškiausias jėgos civilizacijos teoretikas yra I. Niutonas, todėl ją galima vadinti Niutono civilizacija. Joje pagrindinė koncepcija yra jėgos koncepcija, kuri naudoja vektorinę perspektyvą, kurioje modeliuojama konfliktų, susidūrimų, kolizijų tikrovė. Iš šios perspektyvos filosofijoje labiausiai pasižymėjo F. Nietzsches valios viešpatauti paradigma, kuri yra jėgos civilizacijos kvintescencija. Šį principą kritikuoju nuo pat „Filognozijos pradmenų“ pirmojo tomo, įvesdamas savo laisvio, laisvaveikos, eiolosferos sąvokas, madrigale siūlančias naują perspektyvą, reikalingą pagrįsti kitokiai civilizacijai. Šio principo pirmtakas yra M. Heidegger, kuris į Lietuvos filosofiją buvo perkeltas A. Šliogerio.

Mockaus madrigalas yra trijų parametrų sistema, kuri sujungta į trikampį, leidžia sudaryti trijų tipų perspektyvas: a) jėgos perspektyvą, b) laisvės perspektyvą ir c) egzistencijos perspektyvą. Madrigalas atrodo taip

Matome, kad šie parametrai yra masės sumatai (m), erdvės ekrano dėmuo (x) ir laiko ekrano dėmuo (t). Vektorių kryptyje, pirmiausiai, masė jungiama su intensyvumais, tokiais kaip greitis, pagreitis, iš kurių gaunamas impulsas ir jėga. Reikia suprasti, kad visi parametrai žymi kiekybinį skirtumą ir iš madrigalo parametrų sudarytos formulės yra skirtumų junginys. Iš pradžių, šį principą suprasti – ne taip paprasta, tačiau iš tikro jis elementarus, įeinantis į filognozijos mokyklos pradinį kursą. Tam reikia suprasti visų trikampio kraštinių parametrų junginių esmę, pagal kurią formuluojami sudėtingesni junginiai. Kaip sakiau, Niutoninė civilizacija mokslą kūrė vektorinėje perspektyvoje, o Heideggerio – pradeda naują, laisvės erą, kuri perkeliama ir į filognoziją.

A kategorijos parametrai. Tai pagrindiniai ekrano liniuotės dėmenys, kurie yra x ir t. Jie jungiami tokiais trimis deriniais:

a) xt – egzistencijos mastas,

b) x/t – judėjimo greitis,

c) t/x – laiko išteklius.

Sujungus šiuos parametrus ne vektoriniu, bet plotiniu sujungimu, gaunama pasaulio ne smurtinė interpretacija, kurioje neskaičiuojamos jėgų pusiausvyros, nesiekiama viešpatauti, neauginama galia tam, kad būtų galima įveikti konkurentus jėgos priemonėmis, panaudojant jėgos svertą. Pavyzdžiui, formulėje a) dauginamas bendras turimos erdvės ir laiko kiekis, kuris rodo egzistencijos laikinį erdvinį maksimumą, kuris priklauso nuo parinktų verčių, nes gyvybiniame procese šie parametrai yra riboti – tiek erdvė, tiek laikas. b) parametras yra vektorinis, todėl čia ne toks svarbus, be to, lengvai suprantamas iš standartinio mokyklinio fizikos kurso. Junginys c) žymi laiko talpą arba disponuojamą laiko resursą, kurio fiksuotas kiekis rodo perteklių, kurį galima gauti išėmus, nustatytą laisvės kiekį.

B kategorijos parametrai. Juose jungiamas m ir x parametras, kuris rodo erdvinę substancijos konstantos laisvę. Turime analogiškus tris derinius, kurie yra

a) mx – laisvės kiekis,

b) m/x – tankis,

c) x/m – talpa, erdvės išteklius.

Ši heidegeriška perspektyva, išima vektorinę dalį ir filosofiniu mąstymu mąsto atverties erdvę, mano vadinamą šviesos arka. Kiekvienas žmogus yra tokia erdvė, kuri užsiima išgyvenimui reikalingą teritoriją ir kuria joje tvarią gyvybinę formą. Šioje sistemoje, kadangi sąmonėje nekuriamas jėgos centrų gradientas, nerikiuojamas į hierarchiją, nepropaguojama karo idelogija, kurioje įsibrovimas į svetimą erdvę laikomas norma, nes stipresnis yra geresnis, o geresnis esą pasiima viską. Tai nyčiškas pasaulis, kurio dominavimą moksle ir filosofijoje turime maksimaliai sumažinti, kad pasaulis, būtų ne katorga, bet rojaus sodas. Norint suprasti, kaip tai pasiekiama, riekia skaityti M. Heidegger, A. Šliogerį, filognoziją.

C kategorijos parametrai. Šioje kategorijoje m jungiama su t, gaunant laikinės egzistencijos perspektyvą, kuri irgi yra žmogaus mastas ir išteklius laike, kuris dalyvauja heidegeriškoje civilizacijoje.

a) mt – mirtingojo egzistencija,

b) m/t – intensyvioji apimtis laike, temporalinis tankis,

c) t/m – talpa laike, trukmė, masės atžvilgiu.

Ši perspektyva, ypač domino M. Heideggerį ir nuo jos kilo filosofijos mokyklos pavadinimas, egzistencializmas. Joje svarbiausia sąvoka yra laikas, suvokiamas iš sumatoriaus vidaus, kuris įsisąmonina, kad laiko išteklius arba trukmė – ribotas, ir kad gyvenimas yra tik laikina būklė, kuri sukuria pagrindinę gyvenimo-mirties-link egzistencialą. Ši tema tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje 20 a. buvo labai svarbi, sukūrusi ištisą tekstų šia tema archyvą, kur filosofai bandė suvokti šį žmogiškos egzistencijos aspektą ir jo įtaką žmogaus sąmonei, pasirinkimams gyvenime.

Taigi, iš to, kas pasakyta, galime gauti bendrą struktūrą, kuri yra egzistencija x laisvė = gyvenimas. Jeigu imamos parametrų maksimalios vertės, turimas veiklos, arba gyvenimo mastas, kuris yra apribotas laike, erdvėje ir savo būties kiekyje. Mąstant gyvybę tokioje perspektyvoje, išėmus iš paradigmos I . Niutono vektorius, gyvenimo supratimas gaunasi daug paprastesnis, įstatytas į rėmus, kas-centrinis, moralinis. Tačiau pažiūrėjus į visą istoriją, jėgos perspektyva matosi dominuojanti, nesugebanti suvokti, kad gerovė yra ne jėgoje, o pusiausviroje laisvėje. Pažiūrėję į fiziką, matome, kad joje 95 proc. teorijų yra ištisai Niutonas, darantis mokslą nepriimtinu tvarkos modeliu, nepaisant ko, mokslininkai atkakliai propaguoja pačių prasčiausią Mockaus madrigalo variantą, kurio pasėkoje turime invazinę, ekspansinę, grobuoninę sąmonę, kuri tinka žvėrių pasauliui ir niekaip nesuderinama su auštosios kultūros vystymu užsiimančia žmonija. Mėgstama atkreipti dėmesį, kad F. Nietzsche propagavo kultūrą, meną, kuriantį genijų-antžmogį, tačiau akivaizdu, kad jis meną suvokė iš Niutoninės paradigmos perspektyvos kaip vieną iš jėgos įrankių, galią grindžiančių vertybių nustatinėjimo sistemą, o tai reiškia, kad menas jam yra ne tikslas, o tik dar vienas ginklas arsenale, kare dėl maksimalaus įsiviešpatavimo.

Tuo tarpu, M. Heideggeriui menas yra tiesos atverties vieta, kuri gyvenamą erdvę paverčia grožio, o ne galios ir viešpatavimo karalyste. Kai menas naudojamas propagandai, informaciniam karui, siekia daryti įtaką, dominuoti, įveikti, nurungti, suklaidinti, įtikinti – tai yra niutoniška-nyčiška meno ir kultūros samprata, kuri iki šiol dominuoja valstybės kultūros politikoje, net M. Heideggeriui padarius filosofijoje kultūrinį perversmą, kuris išplito visame pasaulyje. Filognozijos 4 kategorijos civilizacija, semiasi idėjų iš šių šaltinių, įveda kultūroje centrinio veikalo pagrindinę koncepciją, kuri yra sievos teorija sątvarologijoje, numatyta M. Heideggerio „Būtyje ir laike“, ir išvystyta pasekėjų teorijose.

Toliau, šią sistemą galima analizuoti santykyje tarp gyvybinio proceso ir bendrojo turto, kuris kuriamas darbo. Jeigu bendruomenė suorganizuota optimaliai, ji kuria maksimalų įmanomą turtą, pagal 1/3 egzistencijos darbui atidavimo principą. Jeigu žmonės neorganizuoti, kariauja dėl valdžios, neužsiima naudinga veikla – turtas mažėja ir didėja entropija; kai bendruomenė suorganizuota, vadovaujasi protu, dirba – gerėja ekstropija, arba tobulos tvarkos faktorius. Turto pasidalinimas, santykis tarp darbo ir laisvalaikio yra svarbiausi gerovės vertinimo kriterijai, nuo kurių priklauso žmonių laimė. Darbas iš dalies įveda jėgos parametrą į gyvenimą, bet tokia jo forma rodo, kad jėgos perspektyva sutvarkyta protingai, skirta gyvenimą ne smukdyti, bet turtinti. Egzistencija įstatyta į laisvės erdvę, kuri yra teritorija šiapus juslinio horizonto, kur su atvertąja būtimi sąveikaujama per filosofinį tikrovės suvokimą, yra egzistencialistų sukurtas principas, norėjusių nukreipti civilizaciją kita linkme, išvaduojant iš banditinių sąvokų kalėjimo, parodant tokios paradigmos netinkamumą žmonių gyvenimo organizavimui. Jeigu niutonizmas yra toks netinkamas, jis šalintinas iš visų mokslų, kuriuos privaloma performuluoti, nenaudojant netinkamų ideologinių konceptų.

Žinoma šis mano parametrų madrigalas yra tik pradinė tikrovės supratimo versija, kuri pagrįsta paprasčiausia trijų narių sistema. Šiuos empirinius narius pakeitus hipostratiniais, gautųsi tikras antžmogių naudojamas madrigalas, kuris naudoja dešimtis fundamentalių parametrų. Tiesą sakant, parametrų skaičiui madrigale nėra jokių apribojimų ir kiek jų sugebama aprėpti priklauso nuo žmogaus pasiekto intelekto lygio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s