Tikrovės mokslas

Bendras tikrovės vaizdas filognozijoje apibrėžiamas kaip mažosios ir didžiosios sievos dvistata, tarp kurių įsiterpusi jungiamoji grandis, vadinama sietynu. Sietynas kol kas nėra mūsų tyrimo tema, nes jis paslėptas gelmėje ir sudaro pirmapradį kūną, nerodomą sumavimo procese. Mažoji sieva pristatyta „Juodajame drakone“, kur ji pateikta kaip „burės“ formos koordinačių sistema, jungianti žmogaus psichovektoriaus dėmenis. Didžioji sieva turi panašią išvaizdą, tik jos dėmenys kitokie, susiję su išorinio pasaulio interpretacija, kuris yra ne psichologinė, bet daiktiškoji realybė. Šiame įžanginiame skyrelyje mano tikslas pasiūlyti pirmą didžiosios sievos modelio variantą, kuris yra paprasčiausias, pirmo lygio gnostinis implantas, pradedantis didžiosios sievos tyrimų kelionę pradiniame lygmenyje. Didžiąją sievą taip pat modeliuoju kaip burę, kurios centre yra pagrindinis sievos dėmuo, vadinamas substancija, kuris filosofiją domina nuo Aristotelio ir jo pirmtakų laikų.

Mažojoje sievoje turime dvi susikryžiuojančias ašis, vadinamas genetikų ir gnostikų ašimis, kurias didžiojoje sievoje pakeičiame į rėizolo ašį vertikaliai ir eiolo ašį horizontaliai. Šios ašys savyje talpina pagrindinius interpretacijoje naudojamus dėmenis, kurie sukuria daiktovektoriaus struktūrą, kuri apibūdinama kaip geometrinis simetronas. Tai yra visa burė. Rėizolinės ašies viršuje turime jėgos-šviesos dėmenį, kuris yra minkštoji struktūra, centre esančios substancijos atžvilgiu. Apačioje yra energija, kuri gali turėti daug formų, viena iš kurių yra šiluma. Ji gali būti žemo, aukšto lygio, nuo ko priklauso jos tinkamumas arba pavojingumas gyvybei. Rėizolinė ašis yra judrioji, nurodanti į substancijoje esančią judriąją, aktyviąją dalį, pradedant nuo kinematikos iki dinamikos. Tačiau, remiantis mano teorija, rėizolinė, deterministinė dalis nepakankama, nes ji yra simetriškai apibrėžta, juda iš anksto numatomomis trajektorijomis, yra tik energija be laisvo pasirinkimo, be galimybių erdvės. Šią erdvę sukuria eiolinė, horizontali, ašis, kurios centre yra substancija, o galinė dalis yra neapibrėžtumo, galimybių, ploto dėmuo, priekyje pervedamas į konkrečią realizaciją, faktą, tikrą veikiančiąją strategiją. Ši dalis į deterministinį rėizolinį vektorių įveda tikimybę, galimybę rinktis, nuokrypį trajektorijoje, kuris suardo tvarką, išbalansuoja pusiausvyrą, įveda į daiktiškąją realybę tvarką arba chaosą.

Ši sistema lygiagreti mažosios sievos sandarai ir priekyje turi objektyvųjį komponentą, o gale – subjektyvųjį. Tai, kitaip sakant, yra būtinoji ir norinčioji dalis. Ši interpretacija, galbūt, antromorfizuota, nes suvokiama lyg tikrovė būtų gyvas asmuo, tačiau akivaizdu, kad tai tik metaforos lygio principas, kuriame vengiama, tokiame lygmenyje, vertinti koks yra galutinis tikrovės principas ir, paprasčiausiai, jos suvokimas įvelkamas į mistišką aureolę, kuri privaloma maginėje sąmonėje. Žmogus kyla iš šios bendrosios struktūros, ir jo pirmapradžiame kūne turi būti įvesti šie sampratos elementai, kuriuose eiolinė ašis asocijuojama su kuriančiąja gauble, o rėizolinė – su energetine ir informacine ašimi, kuri sudaro materialų ir eterinį žmogaus pirmapradžio kūno spektro komponentą. Gelmininkui svarbiausias pagrindinis tikrovės dėmuo, vadinamas pirmuoju judintoju, kuris turi būti interpretuojamas naudojant kaip analogą žmogų ir tiesiogiai su juo susiejamas. Žmogaus sąmonė turi turėti komponentą, kuris iš šviesos arkos pereina į gelmę, neprarasdama buvimo sąmonės substratu esmės, kuri yra tarsi visos tikrovės sąmonė, savo dalelę perduodanti gyvam organizmui. Kadangi jos pagrindinė savybė yra plotinis sumavimas, galima įsivaizduoti, kad toks pats principas turimas tikrovės fundamente, kur šią funkciją atlieka bozoninis eteris, iš kurio sudarytas ir žmogaus sumatorius. Per kokią savybę galima surasti šį tikrovės centrą, apimantį kosminius mastelius? Manau, tai yra laikas savo pirmapradėse apraiškose, neturinčiose apdorotojo laiko savybių. Tai prezentinis srautas, tas šviesos arkoje esantis Dabar, sujungiantis visą tikrovę į vieną suvokimo plotą, kuriame laiko prasme skirtumas neegzistuoja ir matomas tik skirtumas erdvėje. Kosmose taip pat įmanomas toks principas, kur sąveikos ir sąryšiai eteriniame lygmenyje sujungia visą kosmosą į vieną didįjį Dabar be skirtumo, ir ši bendroji ašis, kuri nepripažįsta Einšteino reliatyvumo teorijos, yra kosmoso didžiosios sievos sumatoriaus analogas.

Kai nėra skirtumo laike, bet turimas skirtumas erdvėje – tai yra laisvės principas, kai turime skirtumą laike, bet neturime skirtumo erdvėje – tai yra egzistencijos principas. Žmogaus gyvenime šie du principai yra sujungti, nes jis sudarytas iš laisvės ir egzistencijos, kurios kyla iš būties, interpretuojamos kaip eiolinė, kuriančioji gaublė. Nors pradinėje mokykloje šis principas gali atrodyti sunkiai įsisavinamas, nes dėstymas nepakankamai vaizdus, tačiau daroma prielaida, kad kiti tomai išmokti ir šis, „Gyvybės magijos“, tomas yra ankstesnio darbo pratęsimas. Gyvybės magijoje didžioji sieva yra fundamentali struktūra, kuri yra tarsi dirva, iš kurios išauga kitos kultūros formos, kurios yra daug suprantamesnės ir įtaigesnės, nes yra gyvos. Tačiau teoretikai turi suprasti ir konceptualiame lygmenyje, kad galėtų daryti profesionalią gyvybinio proceso analizę. Pagrindinė formulė yra (didžioji sieva) (sietynas) (mažoji sieva), kur kraštiniai lygties dėmenys yra daiktovektorius ir psichovektorius, o centras kol kas tebūna X. Tai substratologijos ir sątvarologijos mišinys, kuriame šios dvi disciplinos uždėtos viena ant kitos ir yra sievos daugtūris bei kognityvinis madrigalas, projektuojamas anapus sumato kaip gnostinis implantas. Psichologijoje tai BDF stielių konstruktas.

Didžioji sieva didele savo dalimi yra simetrinė, nes procesai pasaulyje vyksta cikliškai. Tai šviesa-tamsa, šiluma-šaltis, astronominiai ciklai, kurie procesą daro tvarkingą, įstato į tam tikrą stebėjimu nustatomą sistemą. Kiti procesai yra kaupiamieji, kurie kaupia, renka energiją tol, kol ji pasiekia kritinį lygmenį ir įvyksta iškrova, išlydis, sutrikdantis pusiausvyrą, įvedantis nepageidaujamą anomaliją. Tai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai. Taip pat, matome, apskritai, beprasmį, chaotišką judėjimą, kuris sukeliamas dėl simetrijose esančių sukauptų energijų, išsiveržiančių siautėjimo formomis, kaip audros, uraganai, viesulai. Kaip matome, pagal pradinę didžiosios sievos teorijos versiją, tai priklauso nuo jėgų ir energijų simetrijų substancijoje, kurios turi pagrindines termodinamikoje žinomas fazes, kuriose esanti substancija formuoja apykaitos ratus, sudarančius bendrąjį energijų judėjimo mechanizmą supančioje aplinkoje. Filognozijoje daiktovektorius, žinoma, nebūtinai suvoktinas fenomenologiškai, tačiau bendroji geometrinio simetrono formulė, kurioje jungiami visi dėmenys, yra ateities dalykas. Ši formulė turi būti bendroji, neskaidanti tikrovės į dalis, bet surišanti ją į visumą ir į poveikio visuminio vaizdo principą.

Tikrovės gylis matomas mano formulėje ir turi psichologinę, matomą bei nematomą dalį. Matoma bei nematoma dalis turi bendrąją hipostratos būklę, kuri vadinama „orais“, ir gyvūnų bei augalų pasaulį. Su matomais orais, gyvūnai ir augalais – nėra jokios problemos, šios sritys yra gerai ištyrinėtos, tačiau nuo seno turime legendų, kad be šio yra nematomas pasaulis, kuris apgyvendintas mitologinėmis būtybėmis, sąveikaujančiomis su mūsų pasauliu, lemiančiomis žmonių likimus. Ar šis pasaulis egzistuoja, ar ne galima įvertinti tik peržengus horizonto ribą, skiriančią šiuos du pasaulius, o tai sunkiai įveikiama. Todėl magijos, mitologijos folkloro idėjos lieka kaip žmonių kūrybinės fantazijos vaisius, lėmęs civilizacinės sąmonės psichikos formas ilgus tūkstantmečius ir dalyvavęs gyvybinio proceso gnostinio apskritimo formavime. Jį galime vertinti dviem principais: tiesos principu ir atmesti kaip melo sąmonę bei gyvenimo kultūrinės formos grožio principu ir priimti kaip efektyvią elgsenos formavimo priemonę.

Didžiosios sievos formulė, sudaryta iš rėizolinio ir eiolinio dėmens, apima tik negyvojo pasaulio stichijas, kuriose karaliauja energija ir jėga. Eiolinis pradas įveda galimybę, kurioje visa tikrovė gali būti laikoma sąmoninga būtybe, esančia ne organinės, bet fizinės kilmės, tačiau kiek šis pradas, kaip dvasia, gali būti įasmenintas – telieka ateities klausimu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s