Kas yra “kolchidas“?

Šiame skyrelyje panagrinėsime, koks transhumanizmo ideologijos poveikis gyvybės sampratai dabartiniame ir ateinančiame šimtmetyje. Vyksta procesas, kurį galima vadinti gyvybės demistifikavimu ir pragmatizavimu, prilyginant ją techniniam objektui, kuris eksploatuojamas dėl naudos. Tai atsitinka netinkamai įforminus savo galvoje didžiosios sievos dalį pagrindinėje formulėje, kurioje dėmenys suprantami kaip invazijos priemonė, paruošianti daiktų ir gyvūnų „substratą“ pažinimui. Toks yra praeitame skyrelyje pateiktas modelis, kuris objektą, atveriamą D stielyje, interpretuoja kryžminiu būdu, kaip rėizolo ir eiolo sankryžą. Ši sankryža yra standartinėje padėtyje, kuri yra kryžminė ir yra sujungimo padėtyje, kuri yra RE horizontalus sujungimas. Taip žymiu gyvą ir negyvą objektą. Sumavimo procese savo aplinkoje iškeliame į šviesą R komponentą, kurio centre yra substancija, suteikianti aplinkai tvirtumo ir kietumo. Kiti komponentai yra vidinės savybės, kurios yra paprastosios fizikos nagrinėjamos terpės, įvedančios į substanciją judrumo ir gyvumo. Tokia yra jėga, nuo kurios priklauso objekto plastiškumas; šiluma, nuo kurios priklauso energija; elektra, kuri vykdo informacinį procesą; ir šviesa, kuri priartėja prie pačios giliausios šerdies. Jeigu objektas neturi viduje atvertos laisvės erdvės, vadinamos eioliniu pradu, jis nejudrus, kaip negyvas daiktas arba augalas, kuris šią svarbią hipostratos dalį uždengia stora siena, šitaip sukuriant uždarą objektą. Jeigu laisvės erdvė atverta, į rėizolą įkomponuota plotinio sumavimo prezentinė sistema – objektas yra atviras, barjeras arba siena, skirianti nuo gyvybinio substrato gelmėje – netvari.

Technologijas įmanoma kurti kiekviename stielyje atskirai, gaunant tik daline naudą iš substancijų teikiamų galimybių, o galima kurti holoplastinį techninį daiktą, imituojantį gyvybę. Su rėizoliniu prietaisu veikiamas žmogaus kūnas, kūniškas pasaulis, o su eioliniu – siela. Jeigu kuriama funkcija, mėgdžiojanti kūną arba sielą, tai ji tik pradinė techninio mąstymo stadija, kuri neturi universalaus darbo įrankio, koks yra gyvūnas arba žmogus, idėjos. Kūnas ir siela yra funkcijų rinkinys, kuris kopijuojamas į atskirus įrankius, tam tikram siauram tikslui pasiekti, palengvinti kūno ar proto darbo krūvį. Tačiau nesunkiai suvokiama, kad visas funkcijas sudėjus į vieną dirbtinį agregatą, gaunama universali mašina, tobulai tinkama bet kokiam darbui. Ši logika ypač populiari transhumanizme, kuris pragmatizuoja tikrovę ir gyvybę, įstato funkciją į kontrolės režimą, įkalintą tarp įjungimo ir išjungimo mygtukų, atima laisvę, susiaurina egzistencijos prasmę iki darbo įrankio, kuris naudojamas planetoje „dievų“ klasės. Taip, dirbtinį rėizolą uždėjus ant dirbtinio eiolo, sukuriamas pragaro ciklas tiek realizuotai gyvybei, sukurtai natūraliu procesu, tiek imant gyvybę iš tikrovės ir komponuojant ją kaip dirbtinę technologiją. Nusikaltimo prieš planetą mastas priklauso nuo to, koks gylis šitokiame sujungime pasiekiamas, ar turimas tikras natūralus plotinis sumatorius, kuris gaminamas iš gyvybės substrato hipostratoje. Pavyzdžiui, dabartinis kompiuteris yra tik rėizolinė mašina, kuri eiolinį pradą imituoja algoritminiu skaičiavimu, tai yra, kryžmė čia – rėizolas-rėizolas (RR). Tačiau mafijos gviešiasi technologijos, kurioje kompiuteris įgytų tikrą sąmonę, kurioje stielių kryžmė būtų RE. Suradus būdų prisikasti prie šios hipostratos gelmės, gyvybei iškils didelė grėsmė, todėl tai ir geistinas ir vengtinas žinojimo filognozijoje lygis.

Dėl šios priežasties, drakono akis turi būti vystoma griežtoje kontrolėje ir priežiūroje, ji negali būti visuotinė idėja eksploatuojama anarchokapitalistinio kiberpanko stiliumi. Ar ši idėja bus tinkamai pristatyta daugiausiai priklauso nuo filosofų ir filognozų, kurie turi projektą, kuriamą daugiausiai JAV, atidžiai išnagrinėti ir sukurti tokios technologijos sukurto objekto sampratą ir santvarkos modelį, kuri nebūtų žmogaus nusižudymo kelias. Ši problema liečia tik įprastus žmones, kuriuos su Elon Musk implantais ruošiamasi paversti biorobotais, išnaudojamais darbui, pramogai, seksui. Nesunku numatyti koks bus reikalavimas apriboti teises, kad būtų galima maksimaliai išplėsti savo laisvę. Ar į funkciją paverstas biorobotas, įkalintas tarp mygtukų „On“ ir „Off“ turės teisę į gyvybę, laisvę, nuosavybę, orumą ir laimę? Ar visa tai bus skirta „tikriesiems“, kurių gyvybė – laisva, savo pačių nuosavybė? Vienas iš terminų, kuris apibūdina dirbtinę gyvybę kaip turinčią fundamentalias, neatimamas, universalias teises yra „kolchidas“. Toks deja nenumatomas nei kalbant apie biorobotą, nei apie pilną dirbtinę mašiną, turinčią plotinį sumatorių. Tai viena medalio pusė. Tačiau yra ir kita, kad laisvi žmonės, suteikę per daug laisvių dirbtinei technologijai – patys bus pavergti dirbtinio intelekto, turinčio didelį pranašumą prieš įprastinį žmogų. Išėmus mygtukus „On“ ir „Off“, davus pilną laisvę, nėra tikimybės, kad ši dirbtinė gyvybė neužsinorės tapti žmonių šeimininku, įstumti mus į tokį patį kalėjimą, kokiame kūrėjai laikė savo kūrinius. Todėl labai svarbu ieškoti pusiausvyros mechanizmo, neprisižaisti su technologijos militarizavimu, suteikiant jai grobuonišką formą.

Dėl šios priežasties, naudodamas savo filognozijos teoriją, pasisakau prieš tokios technologijos praktinį pritaikymą, net jeigu hipostratoje būtų atrastos tokios technologinės galimybės. Kryžminiai stieliai turi nebūti technologizuojami daugiau negu reikia žmogaus gyvenimo palengvinimui, nes einant iki galo, lendant į pačią gyvybės šerdį, ją apsaugoti bus labai sunku. Dvasia ir kūnas turi būti atskirti, nes tik taip įmanoma apsaugoti laisvę. Įdėjus kūnišką materiją į dvasią, ji sufizinama, priartinama prie kūno, tampa materialia arba valdoma materijos, kai iš tikro ji turi būti tik nepriklausomos dvasinės būsenos. O technologijų pažanga suteikia kaip tik tokią galimybę – apauginti dvasią materija, materialiais prietaisais ir primesti jai dirbtinę valią. Visos smegenų kompiuterio sąsajos daro kaip tik tai ir nėra galimybių technologiją paimti iš pačio eiolo. Jeigu šis procesas vystysis tokia kryptimi, įvyks didelis žmogaus smukimas, iš dualistinės būklės kūnas-dvasią, į redukcionistinę kūnas-kūnas. Civilizacijos pagrindiniu tikslu turi būti žmogaus išaukštinimas, tuo tarpu amerikiečiai veda mus žemyn, o vaizduoja save civilizacijos avangardu.

Drakono akis gali būti technologinė ir netechnologinė, kaip pirmosiose civilizacijose. Todėl, turint omenyje viską, kas buvo pasakyta, reikia rinktis pusiausvyros tašką, kuris gyvybę ne suniekintų, bet išaukštintų. Kas yra gyvybės magija, propaguojama baltųjų drakonų? Ar tai tik dar vienas amerikietiško transhumanizmo variantas, kurio tikslas – dirbtinės gyvybės sukūrimas ir tapimas gyvybės substrato šeimininkais? Ar įmanoma būti valdžia, neturint žinojimo ir šeimininko sugebėjimų? Kokia bus konkurencija iš visų grupių ir kokia rizika varžantis tokiose chaotiškose lenktynėse? Renkantis ne technologinį, bet psichoforminį variantą, labai greitai išryškėtų galios nepriteklius kovojant su technologijomis ginkluotais priešininkais. Todėl naivus antitechnologizmas – neįmanomas. Tačiau akivaizdu ir tai, kad be apsiribojimo nieko geresnio už mafiją pasiūlyti neįmanoma. Todėl ši magija iš dalies yra technologinė, o drakono akis – techninė, tačiau ne tokia, kuri redukuoja žmogų, paverčia vientisu kūno gabalu net dvasinėje dalyje. Nėra funkcijos įspraustos tarp mygtukų „On“ ir „Off“, paisoma universalių teisių, neatimama teisė laisvai apsibrėžti, kuriama ne pagrindinė, bet tik pagalbinė funkcija. Taip pat privaloma išsaugoti teisę būti natūraliu žmogumi, neturinčiu jokių „patobulinimų“, ypač kol jie bus pačio žemiausio technologinio lygmens elektronika. Tikra technologija, pasiekianti reikiamą gylį hipostratoje – sunkiai įgyvendinama, todėl, kol bus tik toks lygis, psichotroninė technologija ir gyvybės robotizavimas turės būti labai ribojami. Baltasis drakonas nėra niekieno vergas, technologijos nelaiko aukštesne už natūralų principą, supranta koks neišvengiamas degradavimas tinkamai nesutvarkius mafijozinių prejektų ir renkasi kolchidinį variantą, be mygtukų On-Off, kurie gyvybę arba materijos gabalą paverčia tik funkcija, kuri yra įrankis kažkieno rankose. Žmogus ir gyvybė tokiu įrankiu neturi būti paverstas, nes kitaip jis žlugs.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s