Gyvybės teoriją galima nagrinėti naudojant gnostinę arba genetinę perspektyvą, išryškinant norimą gyvybinio proceso dėmenį bendruomenėje. „Gyvybės magijoje“ pasitelkiamos abi perspektyvos, stengiantis išlaikyti tarp jų dermę ir pusiausvyrą. Gyvybė be proto yra laukinė gyvybė, gyvenanti primityvų gyvenimą, neturinti galimybių iškopti į aukštą kultūrinį ir techninį lygį. Gyvybė be prasitęsimo, neturi ateities perspektyvų, nes nėra kam biologiniame cikle perimti estafetės. Jeigu šie aspektai netinkamai suderinti, visuomenės kultūra deformuojasi, gyvybei puoselėti renkamasi netinkama ideologija – arba todėl, kad ji per daug žema ir vulgari, arba todėl, kad psichiką įstato į kliedesinį tikrovės modelį. Gnosticizmo perviršiuje gyvybė vargsta askezėje, celibate, tinginystėje, savo pareigų atsisakyme giminėje ir pan. Jeigu tai technognozis, gyvybė darkoma, perdarinėjama, perkuriama, pažeidžiami pagrindiniai jos dėsniai, stengiantis peržengti gamtos nustatytas ribas. Neturint proto potencialo, nėra priimtinos kultūros, tenka sunkiai dirbti, nes nėra technologinių darbo palengvinimo priemonių, gyvenimas gyvenamas ribotas ir labai varganas.
Pagrindinė gyvenimo formulė sudaryta iš sievos parametro – m, egzistencijos parametro – t, ir laisvės parametro – x. Kadangi visi šie parametrai yra riboti, jie turi Lim struktūrą. Turime ribotą sievą Lim (m), ribotą egzistencijos trukmę Lim (t) ir ribotą laisvės mastą Lim (x). Lim (tx) yra pagrindinis sumatoriaus elementų rinkinys, kuriame atsispindi sumavimo paviršių, sumatų plotinė-laikinė charakteristika, plačiai analizuojama fenomenologų ir jų pirmtakų. Kadangi sąmonė ne begalinė, ji turi ribotos laisvos egzistencijos erdvės struktūrą, vadinamą sievos daugtūriu. m paprastai asocijuojamas su mase, tačiau tikra masė tikrovėje nestebima (jaučiama), todėl yra tik masės sumatas, kuris tėra sievos bendrosios gaublės funkcijos argumentas. Dėl šios priežasties m reiškia ne masę, bet sievą, kurioje turimas masyvumo sumatas. Šis masyvumo centras yra žmogaus pagrindinė substancinė vieta, kuri įsavybinama temporaline egzistencija, kuri įtaigiai aprašyta M. Heideggerio ir laisvės erdve, kurioje galima rinktis judėjimo tarp galimybių trajektoriją, nes erdvėje duota daugiau, negu reikia įcentrintai būties formai.
Todėl gyvybė, kaip ji pasirodo sau iš vidaus išreiškiama taip
G = Lim (mtx)
Tai yra atskiro individo formulė, kuri bendruomenėje išplečiama tuo, kad gyvybė yra perduodanti ir atsistanti, t. y., reprodukcinė. Ji turi atsišakojimą į gnostinį principą → gnosticizmas ir genetinį principą → gyvybės reprodukcija. Jeigu šie du principai tinkamai suderinti, jie tarpusavyje nekonfliktuoja, nėra vienas kito atžvilgiu nusiteikę destruktyviai. Ši problema ypač akivaizdi religijose, kurios nusisuka nuo materialaus pasaulio, bėga į dvasios iliuziją, atsisako pareigų gyvybei ir gyvenimui ir grasina sunaikinti gyvybės pamatus žemėje. Tai atsiranda dėl netinkamo tikrovės aiškinimo gnostiniuose vaizdiniuose, kurie paimami iš nebūtinosios sievos dalies, įdedančios į elgseną nesveiką ir gyvenimui priešišką logiką. Priešinga problema yra proto per menkas išsivystymas, kultūros stoka ir gyvenimo palengvinimo priemonių neturėjimas, kuris procesą daro žemo lygio, laukinį. Tačiau kai protas pradeda perženginėti ribą, per daug įsisiautėja, jis pradeda ardyti pagrindinį natūralų gyvybės parametrų principą, kuris sako, kad žmogus visais aspektais ribotas, ir net turi toks likti, nes jeigu jis šias ribas nustumia per daug toli, iškyla pavojus visai gyvybei planetoje. Tokia yra naujausia filosofijos atmaina, kuri išrasta planetinių turtuolių klasės, kuriems atrodo, kad tikrovės sampratoje galioja tokie patys dėsniai kaip versle. Norima neriboto laiko t (∞), norima neribotos laisvės x (∞), norima neribotos sąmonės m (∞). Kadangi tikrovėje žmogus toks nėra, jį reikia laužyti, perdaryti, sukuriant naują žmogų – viršžmogį. Ši idėja pirmą kartą modernioje filosofijoje iškelta F. Nietzsches, kuris perėmęs Č. Darvino gyvybės teoriją, sukūrė darvinistinę filosofiją, pažeidžiančią pagrindinį gyvenimo dėsnį. Egzistencialistai, su Heideggeriu, Sartru priešakyje, nepriėmė šios Nietzsches doktrinos ir parodė žmogaus egzistenciją tokią kokia ji yra ir kokią aš išreiškiau pagrindine žmogaus formule, kuri turi Lim struktūrą. Deja, transhumanistai iš egzistencializmo nepasimokė ir jie, mokslo pagalba, siekia sukurti naują žmogų, vadinamą post-žmogumi, kuriam joks prigimtinis apribojimas nėra įstatymas, nes su mokslo žiniomis galima ištaisyti visus trūkumus, peržengti visus apribojimus, paverčiant žmogų dievu, visose Lim pozicijose turinčiu begalybę.
Jeigu žmogus ribotas, jis turi iš kažko kilti, nes pats savęs nesukuria. Jeigu žmogus neamžinas, jis turi kažkur išeiti, nes jeigu čia nepasilieki, keliauji kitur. Kitaip sakant, baigtinė būtybė iš kažkur atsiranda ir kažkur išeina, nes yra būsena prieš ribotą egzistenciją ir po ribotos egzistencijos. Filognozijoje turime spektrinę juostą, kurioje yra materialioji ir dvasinė kryptis, arba ruožas; net pats žmogus sudarytas iš tokių dalių – kūno ir sielos. Prieš gimimą žmogus egzistuoja kaip neišskaidytas vienis, būdamas bendrosios substancijos dalis tiek materialioje, tiek dvasinėje kryptyje. Materiali kryptis domina ne daug, nes visi žinome į ką pavirsta kūnas be sielos, tačiau dvasinėje kryptyje žmogaus vidinės dalies likimas priklauso nuo to, kokia yra šios spektrinės dalies prigimtis iki įsikūnijimo į ribotą gyvybę. Šis pradas yra eiolinis, vadinamas plotinio sumavimo sistema, kuri aprėpia visumą ir ją suvokia. Individuali sąmonė ima šias galimybes iš šios bozoninės substancijos ir tampa jos individualia inkarnacija žmoguje. Todėl kūnas paimamas iš žemės ir į žemę sugrįžta, tuo tarpu siela paimama iš didžiosios sievos ir po mirties vėl su ja susijungia, po laikinos egzistencijos individualybėje ir atskirume. Ši teorija yra gnostinė, visų laikų gnostikų tyrimų objektas.
Galima ir kita tyrimų bei peržengimų kryptis, kuri paima gyvą kūną ar gyvą sielą ir su gnostine manipuliacija pratęsia ją iki begalybės. Taip transhumanizme su genų inžinerija siekiama amžinos jaunystės; technologinėmis priemonėmis siekiama atskirti silpnąją sumatoriaus struktūrą nuo kūno, perkelti į dirbtinę terpę ir padaryti ją nemirtinga; siekiama sukurti neribotą jėgą, tapti nepriklausomu nuo aplinkos, susikuriant gyvybė saugančius kokonus ir pan. Visa tai rodo, kad protas gali būti gyvybės saugojimo priemone, o gali būti ir jos sunaikinimu, nes jis įsipainioja nebūtinojoje savo dalyje vadinamoje įsivaizduojamybe ir su ja išprievartauja tikrovę. Tai reiškia, kad yra dvi sritys, kuriomis gali remtis protas – būtinoji ir laisvės. Žmogui esant būtinojoje srityje, jis turi tiesą, saugo pagrindinį gyvybės dėsnį, nesvajoja apie daugiau negu įmanoma; žmogui esant laisvės srityje, jis kuria dirbtinę realybę, kuri grindžiama norais, svajonėmis, fantazijomis, galimybėmis ir negalimybėmis. Dėl šios priežasties, gyvybės magijoje iškyla didelė problema, gyvybės sampratą grįsti laisvės sievos principu ar būtinybės sievos principu? Šiame klausime turime būti nyčininkai ar heideggerininkai? Turime begalybės norėti jau dabar, ar turime laukti kol ji bus duota tada, kai tam ateis laikas?
Atsiplėšimas nuo būtinybės sievos įvyko religijose, kur pirmas paskelbęs tokią doktriną buvo Buda. Jis paskelbė šį gyvenimą Majos iliuzija ir kančių vieta ir tikėjo parodęs kur ir kaip nuo iliuzijos bei kančių galima išsigelbėti. Kitas svarbus bandymas pakartoti šį metodą buvo Kristaus gnosticizmas, kuris irgi siūlė egzistencijos svorį perkelti į nebūtinąją sievos dalį, manant, kad čia slypi žmogaus išganymas. Šios religijos pirmą kartą sukūrė hipotezę apie dvi žmogaus formas G = Inf (mtx) ir G = Lim (mtx). Baltojo drakono civilizacija irgi įsiterpia tarp šių dviejų galimybių, tačiau bando išvengti klystkelių ir sukurti formulių geriausius variantus.
Juodasis drakonas yra G = Lim (mtx) formos, tuo tarpu baltasis yra pasiekęs dievo lygmenį, išreiškiamą G = Inf (mtx). Pagrindinis skirtumas tas, kad baltasis drakonas nesiekia perdaryti tikrovės ir jo begalybė yra tik teorinė, žinojime.
Filognozijos pradinė mokykla 