Šiame skyrelyje pakalbėsime apie pirmapradžio kūno sandarą substancijų spektro kontekste iš jo centrinės perspektyvos egzistencijoje ir būtyje. Kiek žmogus egzistuoja, jis yra sąmoningas informacijos sumavimo procesas rodančiojoje substancijoje, kuri yra žmogaus šviesos arka. Būtis yra ta centrinė substancija, kuri sudaro žmogaus būties centrą, esantį už sumavimo proceso ir po žmogaus mirties integruojama į planetinės tikrovės bozoninį fundamentą. Šį principą sujungus su žmogaus materialių kevalu, gaunama pirmapradžio kūno sandara, sudaryta iš juodosios liepsnos, sąmonės ir kūno. Kaip tam tikra pirmapradė substancija žmogus yra kevalą persmelkiančių šviesų junginys, kuris sudarytas iš subtiliųjų, nematomų substancijų, pasislinkusių į eterio ir esencijų kryptį.
Norint geriau suprasti kaip sąveikauja eteriai bei esencijos su įvairiais materijos faziniais būviais, galima prisiminti termodinamikos mokslą, kuris vardija tokius pagrindinius būvius: kietas, skystas ir dujinis. Nuo būvio priklauso medžiagos tankis, kuris reguliuoja jos skaidrumą bei pralaidumą eteriniams spinduliams. Jeigu materija mažo tankio, ji skaidri, permatoma, o jeigu didelio tankio – nepermatoma. Pavyzdžiui, oro arba vandens molekulės yra permatomos dėl jų mažo tankio ir silpnos sąveikos su elektromagnetinėmis bangomis, o masyvus daiktas, neskaidrus, užstojantis transcendenciją. Norint gauti informacijos iš hipostratinių gelmių, reikalingas toks pats spindulių pralaidumas blokuojančiose substancijose. Dėl šio nedidelio tankio ir skaidrumo, vanduo ir oras magijoje laikytas vartais į anapusinius pasaulius, kuriuose veikia eterinės ir esencijų gyvybės formos.
Žmogus šviesos arkos priekinėje sąmonėje sumuoja materialų pasaulį, apšviestą 1 šviesos, o visa kita yra anapus sumavimo proceso, hipostratoje. Kita dalis yra savo vidinės egzistencinės dalies sumavimas naudojant 2 šviesos galimybes, kuris iškelia gnostinės substancijos sumatus, vadinamus mintimis. Tai žmogaus egzistencinis centras, pasislinkęs į esencijų ir eterių kryptį substancijų spektre. 3 šviesa yra žmogaus kevalo gyvybinis procesas, kuris sujungtas su sąmone, kuriai išsijungus baigiasi kūno procesų energetinis palaikymas ir kevalas tampa negyvybingu. Pasak filognozijos teorijos, žmogus turi savo būties centrą, kuris yra amžina žmogaus esmė, kuri po mirties, atsijungus išvardintoms dalims, tęsia žmogaus būtį. Ar ta būtis yra egzistencija, ar ne – galima ginčytis, tačiau didelė tikimybė, kad tai nėra tik gyvybės neturintis energetinis kevalas, analogiškas materialiam kevalui, kuris pereina į materijos negyvą būvį. Ar juodoji liepsna yra gyvoji būtis priklauso nuo to, kokia yra šio esencijų pasaulio prigimtis: jeigu šis pasaulis kaip visuma gyvas ir sąmoningas, su juo susijungusi juodoji liepsna įgyja tokią pačią bendrąją būties formą.
Dabar galima susisteminti visą struktūrą, kurią apima trys substancijos formos: materija, eteris ir esencijos, kurios turi spektrą nuo makroskopinio iki mikroskopinio. Šis spektras į dvi dalis dalinasi per vidurį, ten kur yra bozoninių eterių centras ir skirsto pasaulius į žemutinę pilį, kuri yra materija ir materialūs eteriai bei aukštutinę pilį, kuri yra gnostiniai eteriai ir esencijos. Visas žmogaus sąmonėje sumuojamas pasaulis, sudarantis gyvenamą aplinką yra matoma žemutinė pilis, esanti pagrindine gyvenimo arena. Aukštutinė pilis yra nesumuojama ir sudaro nematomą tikrovės dalį, iš kurios kyla mūsų sielinės ir dvasinės substancijos. Šie du pasauliai yra vienas kitame, aukštesniajam persmelkiant žemesnįjį. Tačiau atvėrimo būdas toks, kad visa didžioji realybė būva anapus suvokimo galimybių. Tačiau žmogus savo pažinimo priemonėmis stengiasi padaryti šiuos pasaulius suprantamais, atveriant tikrovės gelmę ir parodant išplėstą gyvybės vaizdą. Tam tarnauja visos pažinimo formos, nuo archaiškų iki pačių naujausių. Galima net sakyti, kad tai pagrindinis žemutinės pilies gyvenimo tikslas – anapusinės būties ir šiapusinės informacijos išlyginimas.
Schemoje tai atrodo taip:
Pagal šią schemą galima bandyti paaiškinti koks yra sąmonės principas. Jis panašus į akių veikimą, kuris reguliuoja priekinės sąmonės vaizdą, kuris tarnauja mums kaip atraminis pasaulis. Užmerkus akis ir užblokavus spindulius, vaizdas dingsta, atmerkus – atsiranda. Tas pats vyksta ir su 2 šviesa: yra tam tikra šviesos arkos erdvė, kuri įjungiama signalu, priklausančiu nuo pertvaros skaidrumo arba struktūrinio būvio – kai jis tinkamos fazės, uždegantys šviesos arką spinduliai perduodami į sąmonės kūrimo mechanizmą, o kai netinkamos fazės – neperduoda ir sąmonė užgęsta, kaip akių vaizdas. Kevalo gyvybė palaikoma panašiai: kol eterinė energija iš smegenų energijos šaltinio tiekiama, tol gyvybinis procesas vyksta, kai energijos baterija išjungiama, kūnas praranda gyvybinę energiją ir pradeda irti – prasideda kevalo mirties procesas. Šis procesas reguliuojamas juodosios liepsnos, kuri yra tikras būtiškasis centras, kuris kuria ir palaiko egzistencinį centrą, kuris po mirties išsijungia ir žmogus iš egzistencinio pereina į būtiškąjį būvį, kurio prigimtis priklauso nuo to, kokia yra tos terpės, į kurią ji integruojasi prigimtis. Materija sugrįžta į materiją, eteris – į eterį, esencijos – į esencijas ir būva pagal jų prigimtį.
Gyvybinio proceso ir gyvybės magijos problema matosi šiame skirstyme – į aukštutinę ir žemutinę pilį. Kokio rango gyvybę apimame ir kuriame sampratą – pilną ar tik dalinę, žemutinės pilies gyvybės realybę. Mano manymu gyvybės magijos centrinė problema yra gyvybės aukštutinis, o ne žemutinis pavidalas ir perėjimo iš vieno į kitą klausimas. Gyvybės magijos esmė yra įsikūnijimo ir išsikūnijimo paslaptis ir du pagrindiniai gyvenimai jų tarpusavio ryšio požiūriu. Pavyzdžiui, yra reinkarnacija ar turime tik vieną gyvenimą, po kurio visiems laikams iškeliaujame į aukštutinę pilį. Taip pat, kuri būties misterijos forma pagrindinė, o kuri šalutinė, kokia pagrindinės ir šalutinės formos paskirtis bei funkcija. Kodėl tarp šių realybių uždaryta komunikacija ir negalime nežinoti, kas vyksta kitoje pusėje – kuo virstama žmogaus gyvybei perėjus iš egzistencijos į būtį. Kad būtyje esame visi nemirtingi – žinome, tačiau ar yra nemirtinga egzistencija – nesugebėjome išsiaiškinti per šimtus tūkstančių metų.
Kadangi žmogus savo mišrioje būsenoje surištas ir su žemutine ir su aukštutine pilimi, sievoje yra šių dalių atspindys ir atitinkamai žemoji ir aukštoji psichologija. Kol kas analizavau žemąją psichologiją, kuri daugiau susijusi su žemosiomis būsenomis ED stielyje, ACB stieliuose, kur rodomas žmogus kaip žemutinės pilies gyventojas, tačiau galima pakilti ir į aukštesnę būseną, atskleidžiant žmogaus sąmonės formas, kurios yra nuoroda į aukštesnį, pomirtinį pasaulį. Žemutinės būsenos daugiau susijusios su kevalu, visa projekcijų sistema, kuri turi cheminį pamatą. Kita dalis, susijusi tiesiogiai su juodąja liepsna, kuri yra nehormoninė psichologijos savireguliacijos sistema, gyvenanti eterių-esencijų sandūroje ir nesusijusi su materija. CBA kompleksai yra netikras žmogus, ir jeigu nori susikurti aukštutinės pilies gyventojo sąmonę, turi šios žemutinės dalies savo prote atsisakyti, nors tai labai sunku. Žemutinė pilis yra savotiška gyvenimo katorga, kurioje žmogus turi gyventi vargo gyvenimą materialių poreikių kalėjime. Gyvybinis procesas šiame lygmenyje yra vargo gyvenimas, kuris baigiasi sugrįžus į aukštutinę pilį. Todėl filognozijos pradmenų projekte gyvybės magijos doktriną privalome išplėsti iki tikros apimties, kurioje būtų įtraukta visa tikrovė, o ne vien šis vargo pasaulis.
Išsivaduoti iš žemosios psichologijos labai sunku, tačiau tiems, kas nori eiti filognozijos keliu – privaloma. Tokia yra gyvybės magijos slaptos doktrinos esmė – suvokti tikrą savo gyvenimo principą ir suprasti, kad jo išvengti neįmanoma. Materialios gėrybės laikinos ir ribotos, o tikroji būtis – dvasinė. Gyvenimas trumpas, o tikroji būtis – neapibrėžta. Iš šios perspektyvos ir privaloma žvelgti į visus žemutinės pilies džiaugsmus.
Filognozijos pradinė mokykla 