Kairiųjų judėjimo valstybėse ištakos yra K. Markso politinė filosofija, kurioje buvo pagrįstas darbininkų klasės išsilaisvinimo teorinis modelis. Pradiniame etape buvo svarstomas artimasis tikslas, kuris buvo išsivadavimas iš priespaudos, ir tolimasis tikslas – utopinė tobulos visuomenės svajonė, vadinama komunizmu. Imant terminų kūrimui skirtingus žodinius šaltinius įsitvirtino du variantai: komunizmas, nuo žodžio commune (pr.) ir socializmas, nuo žodžio societas (lot.). Pirmas reiškia „bendruomenė“, o antras – „visuomenė“. Šių santvarkos pakeitimų iniciatoriais įgyvendinant trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, remdamiesi K. Markso idėjomis, pasiskelbė proletariatas, darbininkų klasė. Kadangi santvarkos reformos teisė turima tik esant politine valdžia, planų įgyvendinimui buvo reikalingas prievartinis arba demokratinis valdžios užgrobimas, kad būtų galima demontuoti visą neteisingą galios struktūrą ir įvesti teisingumu, lygybe ir brolybe paremtą santvarką. Matome, kad šis konfliktas pirmiausiai buvo turtinis, ir buvo ieškoma naujų resursų organizavimo būdų, kuriame nebūtų engiamų, išnaudojamų vargšų klasės, būtų sąžiningai dalinamasi gėrybėmis. Akivaizdžiai matėsi, kad prie turimos kapitalistinės santvarkos tai neįmanoma, nes jos pamatiniai ideologiniai principai buvo diskriminaciniai, nepripažįstantys darbininkų teisių, gerovę kuriantys tik išrinktųjų mažumai. Prievartinis valdžios užgrobimas pavyko Rusijoje, Kinijoje, Kuboje; kitur, pvz., Europos valstybėse, buvo naudojamasi demokratiniais instrumentais rinkimuose.
Žlugus daugumai komunistinių projektų ir sugrįžus prie kapitalistinių valdžios formų, išliko kairiosios pakraipos filosofija ir socialistų partijos, turinčios didesnį ar mažesnį atstovavimą parlamentuose. Šis kairysis socialistinis judėjimas, socialdemokratine forma, išliko ir Lietuvoje, kurio ištakos yra demontuota Komunistų partija, tapusi socialdemokratine politine jėga. Šią politinę jėga ideologiniame ir filosofiniame lygmenyje aptarnauja kairieji intelektualai, persiorientavę iš sovietinės tradicijos į europietinę ir propaguojantys Europietišką socializmą. Pagrindinis socializmo reikalavimas pagerinti darbininkų klasės padėtį pagrįstas moraliniu imperatyvu, kuris reikalauja padėti vargstančiam, veikti ne asmeninio bet bendro gėrio labui, kooperuotis, vietoj to, kad užsidarytų savo asmeninės egoistinės egzistencijos iliuzijoje, kurios pagrindinis bruožas yra manymas, kad žmogus gali gyventi nepriklausomą nuo kitų gyvenimą, gali būti sau pakankamas, o už visuomeninių gėrybių naudojimą, nereikia mokėti dalinantis savo gėrybėmis. Tai vadinama bendruomeniniu solidarumu, kurio etinė pareiga padėti kitam ir dalintis. Kapitalistinė santvarka nepaiso šio principo, skatina egoizmą ir individualizmą, tikinant, kad pasirūpinti savimi, kiekvieno asmeninis reikalas, nes „skęstančių gelbėjimas yra skęstančių reikalas“. Šiame kontekste pažvelgę į A. Bielskio monografijos „Nešventas sakramentas“ (2014) pagrindinę mintį matome, kad, jo nuomone, šis moralinis solidarumas neįmanomas be fundamentalaus egzistencinio tikėjimo lūžio, kurio metu atveriama begalybė dievo pavidalu, kuri vienintelė gali būti etinio susisaistymo pagrindas.
Tai susisiekia su mano „Filognozijos pradmenų“ antro tomo (2019) mintimi, kad tikrovėje žmogui su žmogumi susieti į bendrą egzistenciją, bendruomenę reikalingas objektyvus pagrindas, kuris turi paviršinę ir gelminę dimensiją. Paviršinė šio bendro pagrindo versija analizuojama A. Šliogerio filotopijos idėjoje. Tačiau ji gali pasirodyti per daug silpnas pagrindas tam, kad žmonės bendruomenėje susisaistytu etiniu susisaistymu, nes vien postuluojamos priedermės jusliniam, gamtiniam daiktiškumui to tvirčiau nepagrindžiant, neįmanoma sukurti stabilios socialumo formos, todėl reikalingas „gilesnis“ problemos supratimas. Gilesnė idėja matoma F. Nietzsches filosofijoje, vadinama „gyvenimu“, kaip tuo objektyviu pagrindu, kuriuo remdamasis antžmogis turi įtvirtinti savo valią, nes gyvenimas, jo būklė yra kriterijus, kuriuo nustatoma ar valia klestinti, ar dekadentinė. Klestinti valia nepraradusi savo orientyrų ir nesižudo, o dekadentinė valia renkasi krypti į mirtį, nieką. Tačiau joje išimtas visas metafizinis matmuo, vietoj kurio įstatoma empirinė galios struktūra ir psichologinė valia, kurioje nėra vietos jokiam moraliniam imperatyvui anapus galios santykių hierarchijos imperatyvų, ir kuria nelygybe pagrįstą, elitistinę valdžios formą. Šie filosofai atmeta tradicinį krikščionišką susisaistymo variantą, kuris atsiranda kaip moralinių normų konstruktas, kildinamas iš metafizinės realybės, turinčios bendrą dievo pavadinimą, pateikiamą kaip valdžios instancija, nes tikinčiąjam įsako, komanduoja. Filognozijoje remiamasi šiomis universaliomis perspektyvomis, bendrojo universalaus ir objektyvaus pagrindo bei subjektyvistinės, egoistinės valios, tvirtinant, kad šiuos pradus tinkamai subalansavus, gaunamas geriausias gyvenimui valdymosi principas. Tam, kad pagrindas nebūtų vien tik ontinis arba empirinis, įvedamas gelminis matmuo, tačiau jis neprilyginamas religiniam dievui ir yra struktūra, kuri priimama incognito forma. Ši vieta yra laikoma gėrio vieta, kadangi ji yra gyvybės kūrėja, ir teigiama, kad gėris dalinasi visakrypčiu dalinimusi, niekam nepridedant viršaus ir iš nieko neatimant. Visakryptis, objektyvus gėris priešpastatomas vienakrypčiam, subjektyvistiniam, egoistiniam gėriui, kuris nukreiptas tik į save, o kitiems išdalinamas tik pagal savo savavališkas vertinimo lenteles. Nietzsches antžmogio problema, kad jis laiko save gyvybės šeimininku, vertinančiu ją savavališku, subjektyviu vertinimu, o tikra bazinė idėja yra ta, kad objektyvi vertė – vienoda, kylanti iš gyvybę kuriančio šaltinio ir niekaip neužgrobiama.
Šioje vietoje sutaria daugelis filosofų, kad, pasak A. Bielskio, be tikėjimo įvykio sąmonėje, kurio metu atveriamas bendras, objektyvus tikrovės pagrindas, socialinis ir moralinis solidarumas bei įsipareigojimas – nepagrindžiamas. Tačiau galima ginčytis ar tai būtinai turi būti dievo idėja tokiu pavidalu, kokiu ji įtvirtinta religinėse tikybose, ar užtenka epistemologinio incognito, kuris yra sąžiningesnė situacijos interpretacija, negu evangelinio „paulizmo“ propagavimas. Tokios idėjos, kad dievas yra „tėvas“ ir „sūnus“, sukurti hipostratinės pleromos, epistemologiniu požiūriu bevertės, nes jos vadina realybes akluoju būdu, suteikdamos neregimybei lingvistines formas, kurios neturi jokio atitikimo anapusinei tikrovei. To problema ta, kad šis pagrindas įmeluojamas, sufalsifikuojamas ir norima, kad jis tarnautų kaip etinio įsipareigojimo logika, kuri šitaip padaroma kylančia iš melo. Tai F. Nietzsche ir parodo kad, jeigu moralė pagrįsta religiniu melu, tai ji pati yra melas, ir visi sąžiningi bei laisvi protai privalo atsistoti „anapus gėrio ir blogio“. Todėl, interpretuodamas šią situaciją, renkuosi minimalų variantą, kuris yra laikinas, iki geresnio realybę aiškinančio modelio. Šis minimalus variantas grindžiamas objektyviąja kryptimi sievoje, kuri yra tiesos, būtinybių ir priedermių vieta, kuri saisto subjektyvią valią ir norus, daro ją nepavojinga tikrovei ir sau. Tai kyla iš savo baigtinumo suvokimo ir etinio apsiribojimo, kuriame prisiimama pareiga imti tik tiek kiek reikia, atsisakant sportinio tikrovės žudymo isterijos, plečiančios norus iki imperinio lygio.
Iš marksizmo kylanti kairioji filosofija atsisakiusi revoliucinio radikalizmo, bando socializmą projektuoti neprievartinėmis priemonėmis, tačiau ištakos ir šios filosofinės mokyklos sukurti istoriniai procesai – tikrai neatitinka parodytų naujausiu socializmo etinių / filosofinių pagrindimų. Kitaip sakant, šiuolaikiniai kairieji atsisako dialektinio materializmo ir įtraukia į savo teorijas transcendentinį matmenį, kuris verčia apriboti savo tikslų siekimo metodus iki neprievartinių, ko nesilaikė šio judėjimo pradininkai. Neetiški metodai, galima laikyti, buvo atsakas į senosios santvarkos žiaurumą ir nenorą užsiimti diskusiniu problemos sprendimu, o teologinė dimensija buvo ardoma todėl, kad ji buvo egzistuojančios santvarkos viena iš atramų, kuri santvarką demontuojant turėjo būti pašalinta, pagal logiką – „norint reformuoti bazę, turi būti išmontuotas visas ideologinis antstatas“. Bažnyčia buvo integruota į galios struktūrą ir buvo laikoma kliūtimi į darbininkų išsivadavimą. Tačiau pamačius į ką tai pavirto istorijoje, ieškoma būdų kaip sugražinti moralinę dimensiją socialiniuose santykiuose, kuriuose buvo bandoma švelninti autoritarinius valdžios metodus, įvesti humanistinį socializmo variantą. Taip, išėmus visus revoliucinius, jėgos metodus, sugražinamas proletariato išsilaisvinimui humanistinis ir moralinis veidas, kurs vienintelis turi ateitį vakarų civilizacijoje.
Šią situaciją norėčiau paaiškinti savo susikurta koordinačių sistema, kurioje rodomas santykis tarp tikėjimo, žinojimo, politinės valdžios ir ideologijos, įtvirtinančios tam tikrą galios struktūrą. Šis paaiškinimas kilo skaitant A. Bielskio monografiją „Nešventas sakramentas“ (2014), kurioje į kairiąją filosofiją bandomą įvesti tikėjimo klausimą, kuris yra galimybė marksistinę filosofiją išvaduoti iš nepasiteisinusio, buko materializmo.
Viršuje matome valdžios instanciją, vadinamą suverenu, kurį aptarnauja religija, filosofija ir politinės ideologijos, o apačioje yra socialinis subjektas, pavaldinio prasme. Centre matome susiaurintus religijos ir filosofijos valdymo metodus, kurie yra instrumentalizuotos filosofinės / religinės idėjos, reikalingos primesti savo valią paklūstančiam subjektui. Tikras krikščionis ir filosofas, turintis aukštą statusą hierarchijoje, užsiima civilizacinių formų kūrimu, vidurinėje ir aukščiausioje klasėje, o valdžia šią kūrybą naudoja sąmonių ideologiniam apdorojimui ir galios struktūros sukūrimui. Subjekto teisių nepripažįstančios filosofijos ir religijos formos, suprimityvintos iki ideologijos lygio, tampa aršios kritikos ir dekonstruojančios analizės objektu, nes jos naudojamos egzistuojančių ekonominių galios santykių pagrindimui. Toks yra K. Markso išeities taškas, kuris priima į savo teorinę ir praktinę dalį prievartinius sistemos griovimo metodus, ir pasuka istoriją keliu, kuri sukūrė ne tiek utopinę visuomenę, kiek distopinę realybę, kuri nepateisino lūkesčių ir tapo atvirkštinių revoliucijų paskata. Koks buvo siūlomas modelis? Filosofiją pakeisti moksliniu dialektiniu materializmu kaip vienintele leidžiama ideologija, išduodant pagrindinį filosofijos principą; pašalinti religinę struktūrą, sukuriant ateistinę visuomenę; pašalinti turtinę klasę iš suvereno pozicijų, užkelti čia proletariato lyderius ir įvykdyti pilną visuomenės, ekonomikos ir politikos reformą, pagal komunizmo principus. Taip komunistinė valstybė tapo prievartos aparatu, kuris pripažino tik vieną ideologiją, pažeidžiant minties laisvės principą, atėmė teisę į privatinę nuosavybę, apribojant ekonomines teises, ir visuomenę pavertė valdančio elito baudžiauninkais, terorizuojamais spec. tarnybų ir neturinčiais jokios laisvės. Vakarų filosofija, krikščionybė, nacionalizmas tapo pogrindžių, kuriame buvo atsimenama sena santvarka ir buvo siekiama sugrįžti prie seno režimo.
Tokia darbininkų judėjimo kryptis buvo visiškas etinių įsipareigojimų ir laisvės išdavimas, kuris pradžioje siūlė rojų žemėje, bet išlyginus galimybes ir įvedus totalinę gyvenimo ir minčių kontrolę, pavirto į distopinį fiasko. Naujoji banga, integruojanti į savo modelius santykių humanizavimo idėjas, renkasi kitus kelius, atsisakydami tradicinėje teorijos versijoje klaidingų strateginių sprendimų idėjiniame antstate ir praktiniame veiksme. Galima tik pridurti, kad klasikinis liberalizmas susiduria su panašiomis ideologinėmis problemomis, kurios gali būti sprendžiamos panašiai, kaip A. Bielskis bando taisyti socializmo trūkumus.
Filognozijos pradinė mokykla 