Tikrovės pažinime, kuris yra drakono akies psichinis pagrindas, randami du poliai, kurie išreiškiami kaip kontinuumai Lim 1 (1, 1, 1, 1) ir Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Šliogerio žodžiais tariant, tai yra esmas ir niekis, daiktiškumas ir veiksmas, apibrėžtumas ir neapibrėžtumas. Šios dvi formulės jau žinomos ir išreiškia Lim 1 – atskleistą informacinį plotą pažinime, kuris šiuo atveju prilygsta 1, arba yra femomenologinė informacija bei Inf ∞, kur atskleista informacija yra begalybė, turinti 100 proc. tikrovės. Kitos dalys yra (protas, egzistencija, laisvė, galia), kurios gali būti daiktiškosios arba veiksmiškosios. Šliogeris šiose vietose ieškojo saiko, ribos, apibrėžtumo, aiškumo, todėl turėjo remtis fenomenologija, o Nietzsche – savęs ir kito įveikimo, ribų nepaisymo, begalybės. Rėizolas yra žemiausia būties forma kuri neturi egzistencijos, ir yra daiktiškoji būtis, neapdovanota laisve, o eiolas yra aukščiausio mastelio egzistencija, kuri prieinama atskleidus visas tikrovės paslaptis.
Šliogerio filosofija yra į rėmus įsistačiusios egzistencijos propagavimas, kurioje visi formulės dėmenys yra apibrėžti, neperženginėjamos saiko ribos, nenaikinama. Jis visą dėmesio centrą perkėlė į priekinę sąmonę, kurios fenomenologija sątvarui rodo daiktiškąjį kietumą, neperžengiamumą, pasipriešinimą, o Nietzsche rėmėsi daugiau galine sąmone, kurią jis vadino valia ir norėjo padaryti visos tikrovės fundamentu. Kodėl Šliogerio daiktiškumas negali būti realybės pagrindu – akivaizdu, jam trūksta kūrybinių sugebėjimų, judrumo, sąmoningumo, o valia kyla iš subjekto, siekia, geidžia, nori ir per šiuos savo gebėjimus tampa kūrybos / naikinimo versme. Kūryba yra greičiau veiksmas, o ne daiktas, todėl ji yra daug artimesnė Nietzsches filosofijai. Daiktas yra savotiškas kalėjimas, kurioje substancija uždaryta į tokią apribotą būseną, kad neturi jokios laisvės ir egzistencijos, kurios neįmanomos be judėjimo. Kita vertus, be ribos, saiko būsena tampa niekiu, susinaikina begalybėje per savo veiksmą, tikrovę darančią maksimaliai neapibrėžta, kas kart vis kitokia visuose parametruose. Todėl 1 simbolizuoja daiktą, o ∞ – veiksmą visomis prasmėmis.
Akivaizdu, kad tikrovė nėra nei niekas, nei esmas, ji yra kažkas tarp jų, Lim ir Inf sankirta. Šią vietą galima vadinti rišliu, kuris rodo tikrovę anapus vaizdo ir veiksmo. Filognozijoje renkamės tarpinį variantą tarp ribos ir begalybės. Gyvybė negali būti nei absoliutus daiktiškumas, nei absoliutus niekis. Jai reikalingas nelaisvės ir laisvės junginys, ribota laisvė, įsistačiusi į saiką ir rėmus. Pažymėję šią struktūrą logikos ženklais gauname, kad Lim yra Inf poaibis – Inf ⸧ Lim. Aivaizdu, kad sumatorius pradeda nuo Lim dalies, kurioje informacinis plotas yra 0,5 sumate ir 0,5 sumante. Šioje vienoje dalyje, matome visą daiktiškąją realybę, tačiau to, kas anapus nematome, todėl Šliogeris šią dalį vadina niekiu. Daiktiškoji dalis svarbi tuo, kad ji steigia būties erdvę, kuri įrėmina veiksmą, daro jį susaistytu, sau nepakankamu, į kažką nukreiptu. Lim yra substancija, kuri veikia pati save, nors egzistencijoje ji individuali, net asmeninė. Inf yra veiksmas, kuris yra arba niekis, arba naikinimas, nesusisaistantis su jokia apibrėžta būsena, nuolatos ją peržengia ir yra ne kažkas, bet niekas. Gyvenimas kaip egzistencija įmanomas kaip jų junginys, arba sankirta, todėl norint suprasti kas tai yra, reikia šias dvi ribines būsenas sujungti.
Žinoma, Lim substancija yra žmogaus pamatas, susidedantis iš bozoninės ir fermioninės dalies, į kurią įsiterpia Inf antisubstancija, kurią sutvarko rišlio galimybės būtyje. Rišlys sukabina būtį ir nebūtį, daro juos tikroviškais, neleidžia jiems pavirsti begalybe, kuri prilygsta niekiui. Statiškas pasaulis ir dinamiškas pasaulis yra niekio ir esmo sankirta, kurioje jis pakyla iki būties rango. Kiekvienos civilizacijos tikslas – apibrėžti šias realybes, pažinti jas ir pritaikyti technologizavimui. Inf ∩ Lim = rišlys yra formulė, geriausiai išreiškianti šią realybės struktūrą, kuri yra esmo ir niekio mišinys, net galima tvirtinti, kad tai pagrindinis eiolo ir reizolo apibūdinimas, kuris yra būties pagrindas, kaip būties ir nebūties sintezė. Inf yra absoliutus chaosas, kuris apsibrėžinėja ir tampa kažkuo – kontinuumu, antiriba. Kadangi žmogaus sątvaras yra būties atspindys, egzistencijoje žmogus įterptas tarp tų pačių realybių, kurias Šopenhaueris taikliai pavadino „Valia ir vaizdinys“. Valia yra Inf, o vaizdinys yra Lim. Kas juos jungia – suprasti nesunku: tai rišlys, kuriame nėra nei statiško kontinuumo kalėjimo, nei visiško elementų išsibėgiojimo. Dar vienas būdas pavadinti šią realybę yra paimtas iš Nietzsches yra Dioniziškasis ir Apoloniškasis pradas.
Atitinkamai, filognoziją galima statyti tarp šių duotybių, kurios yra Šliogerio ir Nietzsches sankirta, Nietzsche ∩ Šliogeris. Valia ∩ vaizdinys yra tas pats principas, tik persakytas šių filosofų pagrindinėmis sąvokomis, apibrėžiančiomis jų svarbiausią idėją – veiksmo filosofija ir vaizdo filosofija. Kitaip sakant, rišlyje gauname judantį vaizdą, kuris yra egzistencijos svarbiausia apibrėžtis. Per judančio vaizdo koncepciją gauname pagrindines būties dalis, kurias galime laikyti atskirtomis arba sujungtomis į neišskaidomą vienį. Kadangi žmogus turi antisumavimo sugebėjimą, gali realybę skaidyti į dalis ir jungti į naują tikrovę. Kaip visa ši struktūra susijungia į vieną visumą, matome madrigalo teorijoje: rišlys-galia-egzistencija-laisvė. Visoms šioms duotybėms galioja rišlio sankirta, kuri yra anapus vaizdo ir veiksmo. Kas tai yra tikrovėje – dar turėsime išsiaiškinti, o kol kas užtenka tokio lygio, koks pateikiamas.
Tai nauji dėmenys, kuriuos naudosime tikrovių aprašymui ir kurie koreliuoja su substancija-erdve-judėjimu-laiku, iš kuriu sudaromi pagrindiniai fizikos parametrai. Šis lygis yra tik 1 dalies informacinio ploto yra kelionės link 1000 dalių pradžia. Ši kelionė prasideda nuo sątvaro struktūros, vadinamos „madrigalu“. Gyva ir negyva substancija skiriasi tuo, kad pirma turi egzistenciją ir laisvę, o antra – neturi. Vienas iš žmogaus tikslų, savo egzistencijoje ir laisvėje pažinti kas yra rišlys ir galia, tam kad galėtų tapti tikrovės šeimininkais. Begalinėje egzistencijoje atsiranda darinys, kuris vadinamas drakono akimi, ir palyginus su sumatu yra proporcijoje 1 : 999. Tai reiškia, kad paprastas regimas sumatas-sumantas yra 1, o pažinimas prideda kitas 999 dalis. Toks sątvaras yra 1000 kartų pranašesnis už įprastą signalinį sątvarą, kuris yra norinis psichovektorius, apsibrėžiantis paprastuoju, gyvūniniu būdu. Dar kitaip tai pervadinant Šliogeris yra 1, o Nietzsche yra 999. Šie principai ne taip lengvai įgyvendinami, tačiau, galima sakyti, kad tai – žmogaus egzistencijos prasmė ir tikslas, kuris gali paversti žmogų į dievą.
Įdomu tai, kad niekis yra ne tie 999, bet anapus jų, nes šis skaičius žymi rišlio teritoriją, kurioje yra būties konfigūracija. Iš pradžių suprasti kas tai yra – ne taip paprasta, tačiau įsigilinus nesunku suvokti, kodėl ∞ yra niekis, ir kodėl 1 ∩ ∞ yra rišlys. Begalybė yra absoliuto simbolis, kuris yra bet kas, o tuo pačiu ir niekis, nes būtis visada apibrėžta, o neapibrėžta tik nebūtis. Gyvybės magijoje tai svarbi skirtis, nes gyvybė kyla iš gelmės, sudarytos iš niekio ir esmo, veiksmo ir vaizdo, valios ir vaizdinio. Ši tema filognozijoje šiek tiek sudėtingesnė, tačiau kituose skyreliuose šia tema, pasiaiškinsime ką šie terminai reiškia plačiau. Šiame skyrelyje svarbiausias gautas rezultatas yra dėmenų ekranas, kuris yra rišlys-galia–egzistencija-laisvė. Šie dėmenys yra nauja koordinačių sistema, kurioje apibrėžiamos naujos duotybės, būdingos tik filognozijos teorijoms.
Filognozijos pradinė mokykla 