Titanizmo tragedija ir komedija Nietzsches filosofijoje

Pirma knyga, kurioje F. Nietzsche išdėstė gyvenimo sampratą, yra „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (1872). Kadangi ji yra artima mūsų nagrinėjamai temai, turime suprasti, kas slypi už neaiškių ir miglotų Nietzsches simbolių, ką jis mato ir mąsto su savo protinėmis bei meninėmis abstrakcijomis. Knygoje simboline forma, panašia į naudojamą filognozijoje, bandoma apmąstyti tikrovės, gyvenimo ir meno sąryšį, kuriame visos šios, atrodytų, atskiros sritys susilieja į vieną visumą, viena kitą persmelkdamos ir papildydamos. Nesunku suprasti, kaip visa tai dera, prisiminus sievos teoriją, kurioje paaiškinama, kaip šis psichologinis substratas, vadinamas žmogaus egzistencija, gali tapti dirbtinės tikrovės vieta, kurioje iš psichinės substancijos, įsišaknijusios į tikrovę, gimsta kūrinys. Kitais žodžiais tariant, tikrovė ir menas, Nietzsches manymu yra neišskaidomas vienis, kuriame žmogus atveria transcendentinę ir imanentinę būtį, savo kūryboje teigdamas gyvenimą ir tiesą.

Kaip Nietzsche supranta kūrybą ir meną, sąsajoje su gyvenimu, jo fundamento interpretacija, pabandysime parodyti, sujungdami filosofo modelį, susidedantį iš dviejų pradų – dioniziškojo ir apoloniškojo, nesunkiai susiejamų su A. Šliogerio klepsidros struktūra, apie kurią jau nemažai šnekėta kitose knygose, su filognozijoje atskleista sievos teorija. Pirmiausiai turime prisiminti tuos aštuonis dėmenis, iš kurių susideda sievos konstruktas, perinterpretuoti juos pagal madrigalo modelį ir atrasti kaip juose įsikomponuoja dionisiškasis ir apoloniškasis sumatoriaus pradas. Tam reikia padalinti sątvarą į dvi dalis, priekinę ir galinę ir pamėginti šiose dvejose vietose surasti tas realybes, apie kurias kalbėjo Nietzsche, rašydamas apie senovės graikų kūrybą, jos ryšį su vitaline graikų tautos energija. Nesunku suprasti, kad šie pradai sievoje reiškiasi tiek priekinėje, tiek galinėje sąmonėje, kur sensorinis garsų pasaulis yra Dioniso I teritorija, o vaizdų pasaulis – Apolono I. Garsai ir vaizdai yra tikras psichinis substratas, kurį panaudojant sąmonėje kuriamas arba dionisiškasis, arba apoloniškasis kūrinys. Kadangi galinė sąmonė yra priekinės sąmonės atspindys, susijęs su pačia žmogiškumo esme, kuris yra žmogiškos egzistencijos centras, joje turime tuos pačius du pradus, kaip kūrybos pagrindinį šaltinį: Dionisas II yra jausminės būsenos, į vieną suliejančios proto procesą, vitališkumą, asmenybę ir emocijų šuorus, tokių kaip ekstazė, įkvėpimas, svaigulys ir pan.; ir Apolonas II, sensorinio vaizdo kopija, vadinama vaizduote ir fantazija, susijusią su ekstensyviąja, išorine, vaizdine sątvaro dalimi.

Kadangi žmogaus centras yra jo egzistencija, koncentruota žmogaus galvos srityje, joje turima trečiosios akies konstrukcija, kurios paskirtis yra vienu metu ir regėti, ir kurti. Žmogus šioje vietoje regi pasaulio esmę, prigimtį, tiesą, ir kūrybinių galių pertekliuje perteikia visa tai meninėmis formomis. Pasak Nietzsches, graikai šioje vietoje turėjo labai savitą Dionisas II ir Apolonas II kompleksą, kuris buvo perteiktas kūryboje meninėmis formomis ir mums išliko kaip senoji graikų kultūra. Dionisas II yra vidinė muzika, minčių melodijos, kūrybinio įkvėpimo antplūdžiai, svaigulys naikinant ir kuriant. Tai vidinė energija, kuri, pasak filosofo, yra tautos sveikatos atspindys, kuriame žodis-vaizdas susilieja su muzika, šitaip gaunant dainuojamąjį lyrinį ditirambą, kuris buvo graikiškos tragedijos pirmtakas, arba pirma forma, kurioje graikai išreiškė savo giliąją egzistencinę tiesą. Šios meno formos vėliau buvo perkeltos į graikišką teatrą, kuris buvo giliosios, graikiškos gyvenimo bei egzistencijos supratimo esmės ir tiesos liudijimas. Kadangi Nietzsche buvo klasikinės filologijos profesorius, jo kelias į filosofiją ėjo per senąją graikų kultūrą, kuri padarė labai didelę įtaką jo filosofijai.

Kas ta tikrovės ir gyvenimo esmė, kurią atskleidė senovės graikai ir į savo filosofiją integravo Nietzsche? Ką reiškia „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“? Tragedija, akivaizdu yra žmogaus gyvenimas, jo egzistencija, kurios esmė yra ta, kad žmogus silpnas, ribotas prieš galimybių begalybę: jo protas ir sąmonė silpni, skendintys tamsoje, aklume ir netiesoje; laisvė ribota, nesugebanti aprėpti begalinės erdvės; egzistencija trapi ir laikina, trumpaamžė; galia minimali, jeigu ir atnešanti pergalę kovoje su kitais ir tikrove, tai tik laikiną ir neužtikrintą. Galiausiai viskas, visos titaniškos pastangos, nubraukiamos mirties, kuri visas pergales paverčia į nieką, nužudo žmogaus begalybės ir amžinybės troškimą. Taip suprantamas gyvenimas vaizduojamas kaip tragiškoji egzistencija, kurią graikai jaučia labai aiškiai ir perteikia šią pajautą, pasak Nietzsches, savo kūryboje. Belieka šioje vietoje suprasti, kas yra muzikos dvasia ir kodėl tragiškoji gyvenimo samprata gimsta iš jos. Tai suprasime kūrybą perskyrę į du tipus: tikrovėje vykstančią kūrybą, kuri kyla iš kuriančiojo prado ir sukuria gyvybę; ir žmogaus kūrybą, kurios struktūra sievoje pateikiama kaip turinti panašų principą į tikrovėje vykstantį procesą. Muzika yra Dionisas II pirmiausia žmoguje, kuris yra ta pajėga, veikianti kaip dioniziškojo meno šaltinis; prie šio prisideda Apolonas II, kuris suteikia veiksmo erdvę, areną, kurioje vyksta tikrovės atskleidimo procesas. Todėl galima tarti, kad dioniziškasis pradas yra veikiantis, išreiškiamas veiksmažodžiu, o apoloniškasis – daiktavardžiu išreiškiama statiška, tikrovės dalis, kuri yra būties pagrindinis komponentas. Iš žmogaus šie dėmenys perkeliami į kuriantįjį pradą, kuri yra veiksmo ir substancijos mišinys.

Nietzsches teorijoje veikliosios substancijos esmę galima išreikšti formule „valia viešpatauti“, kuri tikrovėje sukuria nuolatinės kovos, karo būseną, kuriame paskendusi visa žmogiškoji ir nežmogiškoji realybė. Šioje kovoje ir pasireiškia žmogaus stiprybės ir silpnybės, didybė ir menkystė, išaiškinant kas yra nugalėtojas, o kas pralaimėtojas. Šis pasaulio principas buvo graiko gyvenimo realybė, kovojant dėl išlikimo su gretimomis tautomis ir tarpusavyje, kurios gyvenimą darė trumpą ir varganą. Kaip ši būklė pakeliama priklauso nuo to ar tautos dvasia ir kūnas yra stiprūs ar silpni, ar sugeba pakelti sunkią egzistencijos naštą. Nietzschę graikai kaip tik tuo ir žavėjo, kad jie ne tik atlaikė likimo skirtus išbandymus, ne tik sugebėjo išlikti, bet ir sukūrė aukšto lygio kultūrą, kurioje išryškėjo graikų dvasios unikalumas ir genialumas. Tačiau pagrindinis klausimas, pagrindinis mūšis su tikrovės begalybe atskiram individui neišsprendžiama užduotis, kurioje žmogus pralaimi, tapdamas tragišku herojumi. Tai suteikia išminties, savo ribų supratimą, atsakymą į klausimą, koks gyvenimo principas žmogui geriausias. Žinoma, atsakymų yra ne vienas – kai kam skirtas titanų kelias, kai kam paprastų mirtingųjų – toks, kokį skyrė likimas. Šie dalykai gerai matomi įvairiuose išlikusiuose kūriniuose, kurie iš dalies perėjo į filosofinį senovės graikų paveldą. Taigi muzikos dvasia yra veiksmas, judėjimas, kova, kuri kunkuliuoja tikrovės gelmėse, sukurianti konflikto būseną, kuri yra bet kokios tragedijos prielaida. Pagrindinis tragiškasis konfliktas yra žmogaus norų ir ambicijų nesuderinamumas su galimybėmis, su tuo faktu, kad tikrovė nepavaldi žmogaus norams ir šis turi tik ribotas galimybes priversti ją sau paklusti. Peržengus saiko ribas, gresia žiauri bausmė, nes nerašytas tikrovės įstatymas privalomas visiems. Tokia graikų išmintis, kurią Nietzsche perdirbo, perinterpretavo ir sukūrė savo originalų požiūrį į tikrovė, per graikų kultūros perspektyvą.

Vėlesniuose savo veikaluose, F. Nietzsche tai aprašė dar įtaigiau, bet jau pridėdamas savo interpretaciją, kurioje užmiršta ir išduota graikų išmintis ir pasirinktas titanizmo kelias, kuriame žmogus pakeliamas į viršžmogio rangą, metančio iššūkį tikrovei, kurią bando nugalėti savo intelektu, sukurdamas naujo tipo civilizaciją, paskelbusią, kad „dievas mirė“ ir žmogus pagaliau šventė pergalę. Tai, be abejo, tik pirma pergalė, po kurios turi eiti laipsniškas žmogaus Lim 0 (protas, laisvė, egzistencija, galia) perėjimas į žmogų Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Kovoje tikrovė vs egzistencija, žmogus sugeba nužudyti tikrovę ir kuria savo naują pasaulį, kuris yra nugalėtojo naujos, begalinės galios projekcija, atitinkanti beprotišką homo sapiens fantaziją, kad į realybės fundamentą galima padėti beždžionę.