Posthumanizmas Lietuvoje

Gyvenimo ir metafizikos ryšys gerai buvo parodytas „Filognozijos pradmenų“ 4 tome ir „Sievos teorijoje“. Metafizika ten suprasta kaip būties interpretacija metafizikoje, pradedant magija ir baigiant baltojo drakono civilizacija. Šioje knygoje idėja turi būti išplėsta, parodant kokia problema buvo sukurta metafizikos ir kaip ją spręsti renkantis tarp humanistinės ir posthumanistinės Lietuvos ateities. Pagrindinė sątvarologijos problema yra ta, kad žmogus yra laisvas ir jo civilizacijos istorija vystosi pagal eiolinio, o ne pagal rėizolinio vektoriaus logiką, vadinasi vystymosi dialektika bus sprendžiama pusiausvyrų ir simetrijų būdu, kurios ne proporcinės bet tikimybinės, arba, kitaip sakant, yra plotinės ir variacijos plotuose sunkiai apibrėžiamos. Žinoma, pagrindinis tendencijas apibrėžiantis faktorius yra žmogaus psichologija sievos struktūroje, tačiau dalyvių skaičius toks didelis, kad bendrą, tikslią sumą lengvai gauti labai sunku. Kaip jau buvo paaiškinta, apibrėžinėja gnostinis apskritimas genetinį vektorių, tačiau šis apibrėžimas priklauso nuo metafizikos būklės, ir mus čia labiausiai domina dvi dedamosios: laisvės didėjimas-mažėjimas, ir natūralumo bei dirbtinumo dialektika. Pagrindinė istorijos logika tokia: didėjant tikrovės pažinimo laipsniui, gyvybė brėžinyje juda iš natūralios laisvės į dirbtinės vergovės kampą, o šis judėjimas vadinamas posthumanistinės Lietuvos kūrimu. Posthumanizmą labiausiai propaguoja amerikos universitetų filosofai, vadinasi tai yra amerikos kultūrai būdingas bruožas, kai kiti stengiasi priešintis, nors atsispirti pagundai labai sunku, ir visi „partizanai“ naudoja posthumanistines technologijas kaip ir kiti, kuriems vienodas rodymas arba kurie yra posthumanizmo entuziastai.

Pateiktą idėją išreiškiu tokia schema:

Šiame brėžinyje yra du ateities vertinimo kriterijai, nors pilname modelyje galima įvesti daug daugiau: laisvė ir nelaisvė bei natūralumas ir dirbtinumas. Laikoma, kad iš išeities taško ateitis turi tris scenarijus: 1) iš laisvės į nelaisvę be technologijos – tai šiuo metu yra istorinis scenarijus, kuris naudojo nelaisvės metafiziką, nepaverstą materialia technologija, situacija būdinga netechnologiniam metafiziniam scientizmui arba teologijai; 2) nelaisvės ir technologijos tandemas, kuris įveda technologinę vergovę – tai yra šiuo metu veikiantis scenarijus, kuris yra ateities numeris 1 ir kuria posthumanistinę Lietuvą; 3) paskutinis variantas, kuris yra ateities scenarijus numeris 2, kuriame dirbtinumas, technologija įvedama neatsisakant laisvės – kitur tai paminėta kaip „kolchidinis variantas“, arba laisvų kiborgonų visuomenė. Šioje schemoje istorijos scenarijų jungiant segmentus yra daug daugiau, bet pasiliksime prie pagrindinės idėjos, kad žinojimo vystymasis, kur metafizika iš teologinės fazės pereina į technologinę, laisvės mažėja ir prastėja gyvybės padėtis. Ši idėja parodyta mano kitoje schemoje, kurios tikslas pagrįsti, kad net jeigu posthumanizmas pasirinks laisvėje antrą ateities scenarijų, tai nereiškia, kad Lietuva, kartu su visa planeta, neturės problemų. Didėjant žinojimo apimčiai įvyksta tokie įvykiai: sukuriama technologija ir apsiverčia gyvybės ir žinojimo hierarchija tokiu būdu, kad jeigu žinojimas gnostiniame apskritime auga, tai gyvenimo linija smunka, stoja technologinis dekadansas. Schemoje tai atrodo taip:

Matome, kad centrinis laikas yra metafizikos, gyvenimo ir žinojimo susikirtimo taškas, kuris žymi technologijos atsiradimą. Jeigu imtume visą žmonių rūšies istoriją, tai šis įvykis sątvare buvo kalbos technologijos atsiradimas, kuris sukūrė prielaidas metafizikai. Tik po to sekė kitos technologijų galimybės, kurios buvo psichologinės, o po to daiktinės. Daiktinėmis technologijomis, pavyzdžiui, žymimos eros, kurios buvo akmens, bronzos, geležies amžiai, ugnies amžius, agrarinis amžius, naminės gyvulininkystės amžius ir t.t. Po to prasidėjo technologijų toks greitas vystymasis, kad kiekvieno proveržio jau neskaičiuoja į eras, nes tarpas tarp jų labai trumpas. Visa tai sukurta tų pradinių prielaidų, kurias atvėrė kalboje įsitaisiusi metafizika, sukūrusi substratą gnostiniams kūnams, vadinamiems gnostiniais implantais, ir į gyvybinį procesą įvedė proto persvarą. Tai pagrindinė sprendžiama filognozijos problema, kaip perkirsti šį metafizikos surištą gordijaus mazgą, įvykdant metafizikoje revoliuciją, kuri apsuktų scenarijus, išimdamas iš jų dialektinį prieštaravimą, įvestų nekonflikto, nedestruktyvumo galimybę. Mano klausimas, Baltojo drakono civilizacijos kontekste, kur gauti tokį sątvaro ir sievos variantą, kad ši teorema būtų neutralizuota.

Filosofijos pradžia buvo senovės graikija, kuri iš dalies atsakinga už šios problemos priešpaskutinę versiją, kuri sukūrė filosofinį metafizikos variantą, iškeldama į šviesą būties ir egzistencijos sąvokas. Kurios tobuliausią pavidalą įgavo M . Heideggerio filosofijoje, kuris davė pradžią, pagrindinės civilizacijos problemos supratimui ir išsprendimui. Laikome, kad klasikinė pradžia yra Sokratas, Platonas ir Aristotelis, sukūrę klasikinį metafizikos variantą. Prie jų žydų ir ne žydų gnostikai ir kabalistai pridėjo metafizikai gnosticizmo ir kabalos misticizmą. Kita ryški srovė buvo materialistinis scientizmas, kuris sprendė tik praktinius klausimus griežtais loginiais metodais, išėmę visą žydišką arba platonišką misticizmą. Nusistovėjo tokios stovyklos, kaip gelmininkai ir paviršininkai, begalybininkai ir ribininkai, kurie kūrė revoliucijas arba išplėsdami metafiziką iki maksimumo arba suspausdami ją iki minimumo, arba ieškodami pusiausvyros taško ir katastrofų išvengimo kelių. Pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis buvo visumininkai, gnostikai ir kabalistai buvo visumininkai, empiristai, vėliau fenomenologai ir egzistencialistai – ribininkai, kurie bandė įtikinti atsisakyti begalinių ekspansijų, sustoti prie ribos, nedarkyti ribos, puoselėti natūralų žmogų ir jo prigimtį, nesiekti neįmanomo, nesvaičioti. Pusiausvyros siekė ir siekia tokie filosofai kaip Kantas, Heideggeris, Šliogeris, filognozija. Baltojo drakono civilizacija, arba begalinio žmogaus projekcija, pagal mano versiją įmanoma tik išsprendus parodytą brėžinyje katastrofos teoremą, o iki to, turime būti „būties piemenys ir saugotojai“, pasak M. Heideggerio. Madrigalo modelyje parodyta, kur yra tas centrinis problemos mazgas, sievos struktūroje ir metafizikoje – vektorinis sievos principas, kuris asmenybę, charakterį daro vektoriniu, o vektorius yra jėgos, pagal logiką, kad kuo daugiau jėgos, tuo mažiau proto ir atvirkščiai, ir kai įsiveda į formulę technologija, ji padidina ne protą, bet jėgos logiką, per kariuomenę ir spec. tarnybas, kurios tampa pagrindine vieta, kurioje įvedinėjamas posthumanizmas „be žmogiško veido“, nes jį įvedinėjančios asmenybės žemo intelekto, žemos moralės ir trukto savo laisvėje ir galioje sukurti pozityvius scenarijus Lietuvoje. Todėl pirmiausiai turime siekti libertarinio kiborgonizmo savo ateities projekcijose, o po to išspręsti technologijos konfliktą su gyvybiniu „substratu“.

Šiuo metu metafizikos protinė disciplina yra pakilime, ypač sprendžiant transhumanizmo / posthumanizmo klausimus. Vieni renkasi pasipriešinimo ir pesimizmo kelią, bet priešinasi mintyje ir realiai gyvenime mažai daro arba mažai išgali. Kiti – pilni entuziastai, šluojantys sau į sąskaitas milžiniškus pelnus ir naudą, nesuvokiantys metafizinių problemų, ir kuo ši technologinė fiesta galų gale užsibaigs. Reikia suprasti, kad paprastos laisvės ir paprasto natūralumo neužtenka, nes gyvenimas per daug sunkus daugeliui žmonių net esant tobuliausiai santvarkai. Todėl mes norime pagerinti ne tiek žmogų, nes žmogus tikrovėje nepagerinamas savo natūralia forma, bet visuomenę, todėl esame socialinis ekstropianizmas, kurio aukščiausias siekis – pertekliaus civilizacija. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu sugebėsime išspręsti problemas, kurios šiuo metu atrodo neišsprendžiamos. Todėl ir delsiame, raginame būti kantriais ir atsargiais. O sprendimą parodys pati būtis, kurios piemenys ir sergėtojai esame. Lietuva juda tarp geriausių scenarijų ir blogiausių. Mano numatytas pradžiai, kad neburnotų entuziastai, pirmo paveikslo antras ateities scenarijus. Po to, filognozijoje reikalinga išspręsti gyvybės ir technologijų nesuderinamumo problemą ir suvienyti priešybes, naudojant galimybes, kurias slepia pati tikrovė. Kiti klausimai daugmaž akivaizdūs – kaip derinti laisvę ir natūralumą bei prigimties propagavimą – pagal laisvės centro ir pusiausvyros logiką, kur pripažįstama, kad yra taisyklės gyvenime ir išimtys ir kad taisyklės gyvuotų, išimtys turi sudaryti ne daugiau 10 procentų realybės. Todėl suvokdami, kad posthumanizmas Lietuvoje yra neišvengiamas, pasirinktume patį geriausią jo variantą, kuris mūsų nenužudytų, bet išaukštintų. Jeigu sugebėsime technologinėje beprotybėje išsaugoti laisvę, įvykdysime tikrą žygdarbį, kuris įeis į istoriją.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s