Kada sugrįš Kristus?

Du ribiniai metafiziniai teiginiai apie pasaulį, kurie yra neįrodomi, nes mes nepatiriame tikrovės kaip visumos, yra a) pasaulis yra baigtinis, vadinasi turi pradžią ir pabaigą, ir b) pasaulis yra begalinis ir neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tradicinė metafizika, kuri formavo žinomas civilizacijas nuo Šumerų, linkusi priimti pirmą vaizdinį, kuriame pasaulis turi pradžią ir pabaigą, arba centrą. Pradžia ir pabaiga, suprantama kaip esanti erdvėje ir laike, yra vadinama dievu, tuo pradiniu impulsu iš kurio viskas atsirado arba kuris viską sukūrė. Ši sistema įrėmina visą pažįstančio proto ambiciją surasti tuos dėmenis, kurie šiai pradžiai ir pabaigai sukuria formą ir substanciją. Civilizacijos eros skaičiuojamos priklausomai nuo to, kaip šie klausimai atsakomi, nes kiekviena gyvavusi civilizacija turi savo stilių ir proto kultūrą. Filognozijos projekto centrinė idėja – nustoti žaisti su šia metafizine skale ir susikurti tikrą civilizacijoje strategiją, kuri gyvenimą ne nusmukdytų, bet išaukštintų. Trys pirmi civilizacijos stiliai buvo metafizikos ir asmeninės arba tautos istorijos mišinys, kuris turi tris religijos, religingumo, garbinimo, kultų fazes: maginę mitologiją, tikrąją politeistinę mitologiją, ir istorinių asmenybių religinę mitologiją. Maginė mitologija suprato anapusybės šeimininkus ir valdovus kaip neišsivysčiusią žvėrinę realybę, kuri neturi kultūros, proto, tik antgamtines galias ir užgaidas. Po to, ant šio substrato užaugo tikra išsivysčiusi, olimpinė dievažmogių anapusinė civilizacija, kuri turėjo pilnai sužmogintus bruožus ir buvo daug labiau išsivystę, o maginis pasaulis tapo „požemiu“. Paskutinė stadija sprendžiant tikrovės prigimties ir žmogaus vietos joje klausimą, buvo lyderio sukurtas judėjimas, kuris tikrovėje vykusią istoriją sujungdavo su mitologija ir asmenį sudievindavo. Tai Buda, Kristus ir kiti, ne tokie žinomi ir nepavykę atvejai.

Šioms pastangoms būdingas bruožas, kad jis yra begalybinio, visuminio etapo mitologija, kurioje bandoma surasti gyvenimo abi, in ir jan puses: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesioji pusė yra vadinama gyvenimu, o tamsioji – mirtimi; tačiau buvo teorijos, kad mirties nėra ir yra vienas visuminis gyvenimas, kuris pereina etapus iš žemojo pasaulio, prie aukštojo. Toks žmogaus supratimas vertė ir jo gyvenimą aiškinti pilnu, gyvenimas + pomirtinė realybė, principu, ir taip lengvai būdavo galima peršokti iš empirinės gyvenimo pusės prie mitologinės, nes savo sąmonėje abiejų tikrovės pusių aprėpti neįmanoma, išskyrus vieną principą, empirinis gyvenimas – akimis, o pomirtinis – protu. Todėl kai tik buvo sukurta pagrindinė metafizikos priemonė prote, vadinama kalba, ir visumą apimantys naratyvai – atsirado ir metafizikos bei naratyvų junginys, vadinamas mitais, pradedant pasaulio kūrimo ir baigiant asmeninėmis veikėjų istorijomis, kurie buvo sutelkti ne tiek prie tikrovės pagrindo, bet prie asmeninės egzistencijos ir viso egzistencijos rato rėmuose veikiančių istorijų bei siužetų. Toks graikų olimpo dievų karo principas, kuris gali atspindėti senovines priešiškų genčių kovas, kurios buvo tokios senos, kad buvo pilnu nutolimu nutolusios prote nuo empirinės faktologinės graikų istorijos. Panašiai gyveno indai, germanai ir t.t. Įdomi šiuo atžvilgiu tauta yra žydai, kurių tikra istorija nebuvo tokia sena, taip pat ji buvo geriau užrašoma, atsimenama ar perduodama, ir sukūrė senojo testamento mitologiją, kuri daug mažiau nutolusi nuo realios žydų istorijos negu graikų. Taip pat žydai, kaip ir indai, svarbūs tuo, kad jie sukūrė paskutinės fazės mitologijos variantus, kur į mitologijos erdvę buvo pakylėti tikri istoriniai asmenys, tapę šiuo metu svarbių religinių judėjimų pradininkais, kurie buvo sudievinti jau minėtu principu. Jie gyveno kultūrose, kai buvo kuriamos gyvenimo istorijos, kurios apima abi realybės puses, ir norint sureikšminti šias realybes, jie buvo paskelbti centrinių anapusinės tikrovės dalių sudėtiniais elementais, vietoj to, kad vadintų tik politeistinio dievo pusbroliu ar pussesere, „susigiminiavimo“ būdu, kaip graikuose.

Šią problemą bandau paaiškinti tokiu būdu:

Šioje schemoje matome laiko tiesę padalintą į empirinę tikrovę matomą akimis ir mitologinę erdvę, kuri kuriama prote kalbinio pasakojimo principu. Kadangi kūrybos sugebėjimai nebuvo labai išvystyti, dažniausiai pasakojimams buvo imamos tikros istorijos iš žmonių gyvenimo, kurios paskui šimtų metų bėgyje pavirsdavo į mitologines istorijas, kur paprasti žmonės buvo pakeičiami anapusinėmis, mitologinėmis būtybėmis. Taip pat yra mitologija, kuri pilnai atitrūkusi nuo tikrovės ir yra mitologija, kuri dideliu laipsniu sumaišyta su tikra istorija ir panteonuose užrašyti tikri istorijoje egzistavę asmenys. Keliais atvejais taip pavyko sukurti religines organizacijas, kuriose buvo sėkmingai realizuotas asmens mitologinio sudievinimo projektas. Žmogus pažymėtame paveiksle taip kyla jau savo gyvenimo metu, dėl aukšto statuso, išskirtinio sugebėjimo arba todėl kad yra gabus savo meto šarlatanas. Kiti atvejai, kai šis pakėlimo iki panteono lygio įvyksta praėjus istoriniam laikotarpiui, kai žmonės pradeda kultinio asmens išaukštinimą savo mitologiniame prote iki dievybės rango, naudodami panašius senesnius pavyzdžius, kitaip sakant, naudodami analogijos logiką ir viso gyvenimo teorinius modelius. Gyvenimo apskritimas yra metafizikoje toks kaip ir sątvare – ovalinis, ir viena gyvenimo dalis yra matoma, kita tik protinė, tai yra, tikima, svajojama, fantazuojama, išgalvojama, strateguojama ir t.t. Toks yra sątvaras ir toks yra mitologizacijos procesas, kuris pasiduoda sievos struktūrų logikai. Taip buvo senovėje, ir taip pat viskas vyksta šiais laikais; nelabai sėkmingai tik todėl, kad pasikeitus civilizacijos formai, šis proto mechanizmas tiek susilpnėjo, kad antro Kristaus atėjimo mitologemos reikės laukti iki mokslinės civilizacijos pilno postapokaliptinio smukimo ir proto susilpnėjimo.

Dėl šios priežasties filognozija gali atrodyti neturi nieko naujo, nes ji tik atkurią tą seną metafizinę ambiciją paaiškinti visą realybę nuo pradžios iki pabaigos, įdedant naują mitologemą, ką darė daug kas prieš tai: vieni kurdami metafizines istorijas, kiti bandydami naują proto stilių, naratyvinių stilistikų atsisakę, kūrę paprastas logines schemas, kurios buvo vadinamos „gamtos dėsniais“. Deja niekas nežino, ar tikrovėje viskas iš tikro pačiame fundamente yra gamtos dėsnis, ar kokios nors esybės valia ir užgaida, kaip mitologinėje žmogaus gyvenimą primenančioje istorijoje, vadinamoje mitu. Tačiau tai, kas siūloma – nėra viskas, ir kur visa konstrukcija pasuks – dar pamatysime. Šiuo metu esame mitologinio mąstymo pilno sueižėjimo būsenoje, kurioje metafizikai atsiskyrus nuo literatūrinės istorijos, atsirado gryna filosofija, kuri nutolino tikrovės supratimą ir tyrimą nuo žmogaus ir priartino prie nežmogiškos gamtos. Išnyko noras pamokyti, pamoralizuoti, perspėti, o liko tik noras suprasti gryną tikrovės loginę struktūrą. Tai reiškia, kad iš jos buvo išimtas moralinis komponentas ir ji pavirto šaltu, objektyviu, bejausmiu mokslu, pačioje istorijos pabaigoje, kurioje sprendžiama dilema, sukurta metafizinio Gordijaus mazgo – pažinimas ar gyvenimas? Šiame kontekste į eterį išeina Nietzsche, kuris nori sutriuškinti visus mythos principus pažinime, todėl, kad ši galinė proto dalis yra tik pasakų kūrimo vieta, kuri gyvenimą arba išaukština, arba sutriuškina. Tačiau jam gyvenimas buvo tik viena in/jan pusė, šviesioji, kas seniai įrodyta esanti tik puse holoplastinio žmogaus paslapties. Todėl reikia ne tą neegzistuojančią dalį, kuri paverčiama į tikrą pasakų pasaulį mitologijoje atmesti, bet ją tyrinėti naujovišku metodu, ir šį seną gyvybės visumos problemą pabandyti atsakyti nauju metodu. Ezoterikai neretai renkasi senus klystkelius, kur jie šią dalį aiškina literatūriškai, kuri senovėje buvo mito žanro, o šiais laikais – fentezi romano. Kad viskas nėra vien tai, manau kitose filognozijos knygose įrodžiau, tačiau tikram proveržiui, turime išmokti matyti anapus sumato, technologiškai, protu, akimis, nes ši nematoma žmogus slepia ir tai, ko mes nematome savyje, o jeigu turime didelį procentą nematomų dalių, koks jų tikras likimas sumatorius gyvenime niekada neparodo. Dėl šios priežasties kokia jų pilna istorija tikrovėje nežinome. Kol nežinome yra ne atsakymas, o visas galimybių spektras, kuris turi būti suprantamas ir tyrinėjamas, o ne išjuokiamas kaip skeptiniame scientizme. Kitas, ne toks geras variantas, žmogų anapusiniu padaryti technologiškai, panaudojant anapusines technologijas, kurios išsaugo gyvą, matančią dalį po mirties technologinėmis priemonėmis, metafizikoje pažinimui tapus pilnu gyvybės šeimininku. Tai reiškia, jeigu žmogus ir nelieka gyva egzistencija, galima surasti technologiją, kuri atidaro hipostratą pilnu atidarymu, ir žmogų nemirtingu paverčia žmogaus protu, o ne tikisi natūralios tikrovės nemirtingumo dovanos.

Todėl turime pažinti praėjusių civilizacijų tiesą ir klystkelius ir užsiimti tikru darbu, o ne beprasmiu laiko gaišimu. Tam žinoma reikia sukurti pakenčiamas pereinamas civilizacijos formas, kurios galioja tol, kol nežinoma tikra tiesa, o po to, kai sumatorius taps pilnu, vadinamąja „drakono akimi“, sukurti tokį žmogų, koks jo norimas likimas šioje visatoje. Taigi, imant tokį atvejį kaip Kristaus mythos, tikra istorija baigėsi tragiško herojaus mirtimi, kuris patyrė tokį pilnoje tikrovėje likimą, kokia yra jos prigimtis; kitame sociopsichologiniame procese jis nukeliavo istorijoje į bendruomenių mitologinę erdvę, kuri gyvuoja tekstuose ir knygose. Tikrovę su knygomis sujungia tikėjimas, ir vylimasis, kad ateityje bus surasti žmogaus nemirtingumo įrodymai ir ši istorija bus patvirtinta ar paneigta. Bet net tokiu atveju, pasitvirtintų tikrovėje ne daugiau 10 procentų istorijos, nes mythos kūrimo logika tokia, ką sątvaro apskritime ji kurta proto dalyje, vadovaujantis strategijomis, svajonėmis, emocijomis, jausmais ir panašiais dalykais. Žemėje turime nežinomame kape skeletą, organai suirę, eterinės dalys susijungusios be jokio individualumo su eterio lauku, juodoji liepsna (mythos) – tikra individuali egzistencija, kuri yra globalinio sumatoriaus pirmykštė forma, kažkada turėjusi savo centre individualų asmenį, kuris šiuo metu nunykęs ir net, galbūt, užmiršęs savo žemišką istoriją.