Atėniškos metafizikos tradicijos ištakose turime dvi monumentalias figūras, Platoną ir Aristotelį, kurie išryškino dvi pagrindines kryptis filosofijoje, kurios kyla iš sievos struktūros formų. Šiame skyrelyje pabandysime šias dvi tradicijas susieti su Heideggerio ir Šliogerio indėliu į metafiziką, kuriame Heideggeris yra platoniškos krypties, o Šliogeris – aristoteliškos. Pagrindinis modelis, kurio pagrindu vykdoma analizė, yra Platono olos alegorija, kuri yra sątvaro ir sievos pirmtakas, pirmaprade forma išreiškęs žmogaus tikrovėje žmogaus paslaptį. Platonas olos koncepciją, kaip žmogaus žemosios egzistencijos pakylėjimo iki filosofinio rango metodą, aiškina taip: iš pradžių žmogus yra kalėjimo gyventojas, kuris sėdi oloje nusisukęs nuo šviesos šaltinio, kuris yra atvirojoje olos dalyje ir ant sienos mato daiktų šešėlius: susidaro įvairias nuomones, vertinimus, priima, išjuokia, atmeta ir t.t. Tačiau prasideda filosofinė revoliucija, grandinės, kuriomis surakinti kaliniai, kad galėtų matyti tik vidinę olos pusę, nuimamos, pradeda dairytis ir pamato šviesos šaltinį, išėjimą iš olos iliuzijų. Iš pradžių jie pamato akinančią saulę, po to daiktus, kuriuos ji apšviečia, supranta kaip daiktai meta šešėlius ir t.t.

Ši struktūra visiems žinoma kaip žmogaus sumatoriaus alegorija, kur tikrovėje yra tikra tikrovės saulė, kuri apšviečia daiktus, kurių šviesą pamato akys ir paima į savo vidinę sąvokų olą, kurios pagal visiems įprastą logiką ir yra tikrų daiktų šešėliai. Tačiau Platono keistumas istorijoje tas, kad jo koncepcijoje viskas yra atvirkščiai – daiktas yra šešėlis, o idėja, sąvoka, koncepciją yra tikroji būtis, o saulė apie kurią jis kalba yra ne tikra materiali saulė, bet aukščiausia idėja, kuri yra gėrio idėja, saule vadinama tik metaforiškai. Platono manymu, proto dalis, arba galinė sąmonė yra tikroji būtis, o sensoriumo dalis, arba priekinė sąmonė, tik tikrosios būties šešėlis. Visi žinome, kad istorijoje toks apvertimas nebuvo vienašališkas ir istorija visą laiką turėjo Aristotelio alternatyvą, kuris gynė pirmą Platono olos variantą, ir tyrinėjo tikrą saulę, kuri buvo išorėje, transcendencijoje ir buvo vadinama Pirmuoju judintoju. Platono interpretacijoje būtis kuria apšvietimu, o Aristotelio – judinimu, veiksmu, kuris yra daugiau negu tik šviesos būčiai suteikimas. Taip istorijoje susiformavo dvi kryptys, kurios per Šopenhauerį ir Nietzsche perėjo prie Heideggerio ir Šliogerio metafizikos variantų.

Norint suprasti kaip visa tai siejasi su filognozijos problematika, reikia šią kompoziciją išryškinti sumatoriaus teorijos požiūriu, kur sumatorius vadinama šviesos arka, kuri daro užuominą į platono „saulės“ idėją, kuri nėra tikra saulė, kuri teikia šviesą akims, bet saulė, kuri teikia šviesą sąmonei. Platono kryptis šią saulę bendruoju pavadinimu galėtų pavadinti žmogaus siela, kuri suprantama kaip sąmonės šviesos šaltinis, iš pradžių apšviečiantis idėjas, o paskui gaunantis energijos apšvietimui vadinamojo išorinio pasaulio. Čia turime prisiminti rodančiąją substanciją, kuri rodo panašiai kaip rodo saulė, sukurianti sąmonės šviesą. Išorinio pasaulio sąmonė yra elektromagnetinė energija, kuri susimaišiusi su žmogiškos šviesos „gnostine energija“ sukuria minčių šviesą. Kita struktūra yra vadinama rodomąja substancija, kuri yra informacija, rodoma šviesos arkoje. Sumatai ir sumantai, teigiama, yra tik informacija, o ne tikra būtis, o mus domina ne tikrovės kopija, bet pati tikrovė, kurios nėra nei aristoteliškame sumate, nei platoniškoje idėjoje.

Iš šios tradicijos atsiranda visos su saule, šviesa, matymu fenomenologija, vaizdais susijusi tradicija, kuri pradėta Platono. Aristotelis buvo judėjimo perspektyvos įvedinėtojas, kur kuriama ne sumatoriaus principu, bet tikrovės, kuri judina, išreiškiama per veiksmą. Per Kantą ir Šopenhauerį, šios perspektyvos išsivysto į „pasaulio kaip valios ir vaizdinio“ supratimą, kur metafizinis dėmuo ir jo projekcija į sumatorių reiškiasi per valią, o sumatoriaus dėmuo reiškiasi per įvaizdinimą, vaizdus, sumatus ir sumantus. Čia prieiname prie mūsų pagrindinės problematikos, susijusios su Kanto, Šopenheuerio, Nietzsches kryptimi metafizikoje, įvardijama kaip „anapus vaizdo ir veiksmo“. Jeigu norime tikros gelmės ir tikro jos atvėrimo sumatoriuje kaip drakono akies, turime išsivaduoti ir netikslumų, klaidų ir klystkelių sątvarologijoje, kurios įvestos Platono ir Aristotelio. Pasakyti, kad metafizinė, arba gelminė, tikrovės dalis yra valia, kuri išvedama iš judėjimo, vidinio bei išorinio, per mažai, nes tos metafizinės Valios projekcijos į sumatoriaus vaizduoklį, rodo daug sudėtingesnę, įvairesnę situaciją, turi praleisti daug daugiau sąvokų iš daiktovektoriaus ir psichovektroiaus, negu viena sąvoka, kuri kuriama teologinio centro principu. Turime eiti anapus paradigmos „transcendencija juda“, o mes kuriame statiškas to judėjimo projekcijas sumatoriuje, nes to nepakanka. Ką turime naudoti tam, kad peržengtume šį principą, bus atskleista ateityje, o dabar pateikiama metafizinė priešistorė, kuri aiškinama pagal Atėnišką, ne žydišką tradiciją.

Aristoteliui ginčijantis su Platonu, buvo iškeltas individualizato ir universalizato klausimas, nes daiktas buvo laikomas individu, individualiu, o sąvoka, koncepcija – universalizatu, nes individas tapatus tik sau, o sąvoka tapati daugeliui individų. Sumatoriaus analizė rodo, kad ši problema daug sudėtingesnė, kad sumatai nėra individualizatai savo sumavimo ekrano dėmenyse ir paimami į ekrano universalizatų sistemą. Tačiau akivaizdu, kad į einant į proto vidų, į sumuojančią substanciją – universalizacijos daugiausiai, o einant į sumuojamą išorę, vadinamą transcendencija, individualumas didėja. Visgi, jeigu individai yra konstruojami iš universalių duočių, kurios yra materiali arba dvasinė substancija, kurios provaizdis susikonstruojamas protu, tai galima sakyti, kad universalizatai yra pirminė duotis, o individualizatai yra tik antisumuotų universalizatų konstruktai. Čia ir prieiname prie klausimo, kas pirmiau, daiktas ar idėja. Perženginėjant sumavimo paviršius protu, matome, kad visos metafizinės duotys kuriamos iš universalizatų ir mums atrodo, kad hipostratinės esybės taip pat apdovanotos šia savybe.

Šioje diskusijoje pereinant prie Heideggerio, matome, kad jis aletėjos klausime tęsia Platono tradiciją, nes jį domina ne ta saulė, kuri rodoma akių, bet saulė kurianti žmogų, apie kurią Platonas kalbėjo kaip apie Gėrio idėją. Iš to aišku, kodėl jam buvo toks svarbus kalbos klausimas būties atverties problematikoje, nes jis norėjo, kad būties bylojimas Europos istorijoje eitu per platonišką ašį, išvaduojant istoriją iš aristoteliško scientizmo. Jam arčiau idėjos, sąvokos, koncepcijos, kalba, hermeneutika, arba prasmių aiškinimas, kuriame atsiveria būtis. Heideggeris mąstė sumanto krytyje, bet norėjo kad tas sumantas butų atvertyje, daiktiškajam pasauliui ir daiktiškumui suteiktų prasmę kalboje ir kūryboje. Heideggeris buvo kultūrininkas, kuris filosofija norėjo paversti hermeneutika. Šis klausimas, prasmė ar forma, kelia tokią problemą – tikrovė ir tiesa yra daikto išorinėje formoje ar jo esmėje? Forma kuriama priekinės sąmonės ir yra beprasmė, neturinti nei prasmių, nei reikšmių, todėl egzistenciją daranti beprasmę, nepakeliamą, sunkią, neužpildytą ir tuščią. Prasmė, supratimas kuriamas galinės sąmonės, ir yra tos universalizuojančios, suprantančios ir įesminančios dalies galia, kuri sukuria žmogų kaip sumanų, suprantantį, turintį vaizduotę ir fantaziją. Jeigu būtis mąstoma iš šios perspektyvos, tai Heideggerio perspektyva, o jeigu iš formos, beprasmybės, tuštumos, melos ir dao, tai yra Šliogerio interpretacija, kuris tęsė aristotelišką tradiciją, kurioje jis ieškojo sąlyčio, susipažinimo, susigyvenimo su tikra, tikros tikrovės saule, o ne su žmogiškumą kuriančia saule, kuri yra gnostinis platonizmas, sukūręs gyvenimo gnostinio performulavimo ir kontrolės prielaidas. Viena iš priežasčių, kodėl priimtinesnė Heideggerio hermeneutika, už Šliogerio anithermeneutinę hermeneutiką, yra tas, kad prasmės, supratimo, kūrybos, kultūros, proto stokoje, ir išsivysto veiksmo, valios, prievartos teoremos, kurios kyla iš tikrovės sampratos kaip jėgų, konfliktų lauko, kuris yra kovos, karo vieta. Kai daiktas behermeneutinis arba tikrai sumatoriuje beprasmis, arba žemųjų prasmių kalėjime, jis turi daugiau galimybių sukurti vergovę, negu protingumo, supratingumo propagavimas.

Tikrovėje tokiu atveju gaunasi trikampis kuris yra sumatoriaus „pasaulis kaip prasmė, vaizdas ir veiksmas“, toks Heideggerio indėlis. Šliogeris manė, kad Heideggeris sugrąžina į filosofiją tą kryptį, kurią sukūrė teologinis gnosticizmas ir kabala ir iš trikampio šį klausimą siekė pašalinti, nes reikšmių/prasmių luobas pasak jo trukdo susitikti su pačiais daiktais, pačia tikrove. Heideggerio nuomone, filosofija kaip hermeneutika, vienintelis tokios susipažinimo su pačia tikrove būdas, nes tikrovės tikrumas yra esmėje, o ne formoje, kai Šliogeriui, tai buvo regimos formos individualumas, kuris didesnis negu sąvokoje. Tikra išplėstinė hermeneutika šias universalijas suneria tokiu tiksliu esmių pagavimu, kad iš kalbos dingsta visas universalumas ir joje pradeda švytėti tikra, individuali daikto būtis. Heideggerio aletėjoje buvo vaizdo ir prasmės jungimas, kuriame švyti būtis, o Šliogeriui buvo tokios galimybė: Nietzschiška – priimti vaizdo ir veiksmo junginį, arba atsisakyti veiksmo, pažinimo pavidalu, pilnu atsisakymu, ir tapti pasyviu vaizduotoju – savo žmogiškumo su gnostine saule ir daiktiškumo – su transcendentinės būties saule.

Taigi Heideggeriui anapus vaizdo ir veiksmo yra būties hermeneutinis bylojimas per kūrybą ir prasmę, o filognozijoje tai lieka neatskleista ir neišryškinta dalis, kuri įgaus aiškesnius kontūrus narpliojant žydiškos ir atėnietiškos metafizikos mįsles.

• gyvybės magija