Antitechnologinis posūkis Šliogerio filosofijoje

Šiame skyrelyje toliau vystysime Šliogerio arkos statybos projekto metafizikoje analizę, išsiaiškindami apie kokį posūkį jis visą gyvenimą mąstė. Kiekvieno kampo posūkyje pradžia atrodo nedidelė, tačiau posūkio vektorių galutinis rezultatas – pilnas krypčių išsiskyrimas, kurio ir siekia visi įvedantys į sievą skirtumą filosofinio modelio pavidalu. Toks sievos modeliavimas vadinamas arkos statyba, kuria norima pakeisti Lietuvos likimą per įsimąstymą į tai, ką sako aukštasis gyvenimo ir išgyvenimo menas, kuriantis tautos strategijas. Tautų istorijoje buvo įspūdingų kūrybinių projektų, kurie lyderiauja istorijoje iki šios dienos, o Lietuvai tokio sugebėjimo visą laiką trūko, ir jos projektai daugiausiai skolintiniai arba invaziniai. A. Šliogeris Lietuvos naujausioje istorijoje užima ypatingą vietą, nes klojo trečios ir ketvirtos respublikos metafizinius pamatus. Kaip jis suprato lietuvio tapatybės metafizinę interpretaciją arba norėjo sumodeliuoti jos pagrindinius bruožus, matosi mano analizėse filognozijos ir gretutiniuose projektuose. Lietuviai nebuvo išsivysčiusi metafizinė tauta, kokia buvo žydai, graikai ar vokiečiai, ir jų metafiziniai projektai gerokai vėluoja – kai kitos tautos seniai apsibrėžusios, kas jie yra metafizikoje, lietuviai tai visa dar daro, ir tas kelias kurio norėjo Šliogeris, yra viena iš galimybių, nors daug kas manytų, kad turėtume turėti kelias alternatyvas, kad mūsų pasirinkimo laisvė būtų didesnė.

Šliogerio filosofiją galima skirstyti į dvi fazes, kurios sąlygiškai vadinamos optimistine ir pesimistine, netiksliai imant, sutampa su trečiosios respublikos ir ketvirtosios respublikos atskyrimu. Trečioji respublika buvo iki europinė ir euroentuziastinė, o po to prasidėjo europinė, kuri didelį skaičių Lietuvos kūrėjų nuvylė, nes nebuvo priimti metafiziniai Lietuvos projektai, paminta apsisprendimo teisė, vyko respublikos ardymo provokacijos, dėl ko nuotaikos susijusios su Lietuvos galimybėmis Vakarų civilizacijoje pasikeitė į juodąją pusę. Šliogerio metafizikoje tai atsispindi filotopijos idėjoje, kurioje svarbi buvo meilės sąvoka, bet vėlesniu laikotarpiu jis suprato, kad sievoje veikia ne tik gėris ir grožis ir kad žmogaus prigimtis ne tokia optimistinė ir metafiziniuose projektuose reikia taikytis su tamsiąja metafizine žmogaus prigimties puse, nes ji žlugdo visus grožinės santvarkos sukūrimo projektus. Jeigu žmogus sampratoje suvokiamas kaip probleminis, tai ir santvarkos į tai atsižvelgia, nes filosofijos galia paveikti niekingąją žmogaus prigimtį – per maža.

Tačiau „Gyvybės magijoje“ sprendžiamos ne šios problemos, bet daug aukštesnio masto, kurias sukuria metafizinis protas, sujungdamas savo metafizinius dėmenis, kurie buvo paženklinti dviem tikrovės aspektais: pažinimu ir gyvenimu. Savo metafizikos dėsnyje, kuri prasideda nuo kalbos technologijos į sątvarą įvedimo, parodžiau, kad jeigu pažinimas metafizikoje auga, vis giliau skverbiasi į tikrovės gelmes, vis geriau jas supranta, atsiranda tikra gyvybės naikinimo technologija, kuri atima iš žmonių laisvę ir sukuria netikro, dirbtinio žmogaus garbinimo kultą, vadinamą posthumanistine kultūra, kuris yra gyvenimo linijos dekadansas, pilnas smukimas. Todėl beatodairiška pažinimo sklaida, dėl įvairių mafijozinių / klaninių interesų pavirsta valdžioje į priešingą gyvenimui ir gyvybei tendenciją. Tokia metafizikos raida veda prie civilizacijos išsigimimo ir filognozijoje buvo svarstoma, kaip šią problemą išspręsti. Tai taip pat buvo pagrindinis Šliogerio klausimas, kuris ragino rinktis tarp technologijos, dirbtinumo ir tikro natūralaus daikto. Daiktus jis rinkosi kaip filotopas, arba vietovės kurioje gyvena mylėtojas. Šis aspektas šiek tiek keičia tą poziciją, kuri buvo priskirta Šliogeriui, lyginant jį su Heideggerio hermeneutine perspektyva. Heideggeris pagrindinės metafizinės technologijos ragino neatsisakyti, nes kalbą galima paversti ne tik technologijos, bet ir būties namais, o Šliogeris ragina pilnai šios technologijos atsisakyti, nes per daug tikint kalba, ji pavirsta į metafizinį gnosticizmą ir kabalą, kurie gyvenimą ne kuria bet naikina, atitraukia žmogų nuo šviesiosios tikrovės į tamsos pusę. Bet kalba, kaip prasmė koncentratas, išimta iš sątvaro daro jį tuščiu, beprasmiu, net absurdišku, ką liudija ne vienas egzistencialistas, vienas kurių yra A. Camus. Sakiau, kad šita būsena panaši į dao būseną, susijusią su tuštuma, betiksliškumu ir keliu kaip daikto keliu, kuris niekur  neveda ir likimą, kuris pilnai neįprasmintas, kaip paprasto augalo arba ant žemės gulinčio akmens. Tokia daiktiška sąmonės būsena labai sunki, nes žmogus ieško prasmės, tikslo, saviraiškos, išsipildymo ir pilnatvės šioje sąmonės dalyje, kuri yra ne akių, bet sielinė. Šliogeriškai suprastame daiktų pasirodyme, tokia nuotaika labai būdinga, bet ji sunkiai padaroma gyvenimo tikslu, tad kad juo netaptų pažinimas, dėl jau paaiškinto jo priešiškumo gyvenimui, Šliogeris užpildo šią vietą meilės sąvoka, kuri yra pagrindinis sievos posūkis, nuo pažinimo, kuris yra vadinamas antitechnologija. Todėl imant visą metafiziką tarp jos užuomazgos sukuriant pirmą būtiną jos įrankį ir baigiant Šliogerio filosofija, mes turime technologinės kalbos įsiveržimą į istoriją ir antitechnologinės meilės, kuri su daiktu elgiasi savo sumavimo priemonėje atvirkštiniu technologijai poveikiu, ne daiktą ardo, bet jį kuria.

Tokia antitechnologija nėra nauja, ir ji nėra tokia stipri, kad taptų tikra mada savo arkų statybose ar psichologinių nuostatų formavimuose. Tačiau šis principas turi būti suformuluotas fundamentinės metafizikos lygyje, kad kaip nerašytas įstatymas tautoje būtų įvestas į etikos normų kodeksus, ir net ir nestipriu psichologiniu poveikiu galvojime verstų atmesti tokius Lietuvos projektus, kurie yra ją žlugdantys ir žudantys. Tam iš pradžių užtenka mažyčio posūkio mintyje, kad atsirastų kitas kelias, kuris yra teisingesnis, daug kartų geresnis. Tai pilnu supratimu supranta tik filosofai, tačiau jie savo autoritetu ir ekspertize turi šia prasme būti nepalenkiami, nes tautos metafizinę formą kuria jie ir jie privalo neužleisti šios savo profesijos mafijozinei / klaninei logikai, kurie siekia turtų, galios garbės ir metafiziką ne kokybina, bet žlugdo. Sakiau, kad vėliau Šliogeris išsiaiškino, kad žmogaus prigimtis net tokia paprasta, ir kad jo niekingumas yra metafizinis sątvaro prakeiksmas, kuris neišprendžiamas ir filosofijai reikia daug daugiau pastangų norint šį posūkį padaryti pakankamu. Tai kyla iš sumatoriaus prigimtinių krypčių, kurios yra sumavimo ir antisumavimo. Tar kurių įsiterpia nepasitenkinimas savo ribomis, per mažu paimtu tikrovės kiekiu. Tai veikia taip: sumavimas yra meilė, kuri sukuria žmogaus šviesos arką dviem būdais, kuris yra Platoniškasis ir Aristoteliškasis, tačiau pamačius koks ribotas šis kūrinys ir kad norisi daug daugiau, įvedamas antisumavimas ir papildomas sumavimas, kuris metafiziškai prideda trūkstamą sątvaro dalį, dėl kurios kūrinys yra nekenčiamas. Taip sievoje gaunasi struktūra, kuri lotyniškai vadinama amo et odi, myliu ir nekenčiu. Tai reiškia, kad sumatoriaus pradinis impulsas yra meilė, filotopija, prisirišimas prie vietos transcendencijoje kurioje gyveni, ir kurios forma įaugusi į sąmonę. Tačiau kita tendencija, kad kai tik žmogus pamato, kokia tai nykstamai maža tikrovės dalis, meilė dingsta ir atsiranda užkariautojo sindromas, kuris matomas visoje metafizikoje. Užkariautojas nekenčia savo ribotų galimybių ir siekia begalybės. Tai Šliogerio problema, kurią sprendžiu ir filognozijoje, pateikdamas du žmogaus variantus: Lim 1 (1, 1, 1, 1) ir Inf ∞ (∞, ∞, ∞, ∞). Šioje vietoje filosofas ir suprato, kad žmogus šiuo principu svyruoja tarp amo et odi, myliu ir nekenčiu, esmo ir niekio. Nekenčianti daikto ir norinti jį sumalti į miltus yra pažinimo isterijos apimta sąmonė, kuri kuria beprotiškas technologijas, niekina ir naikina gyvenimą, veda žmogų prie žlugimo. Tad kyla klausimas, kaip turi būti suformuota sieva, kad ji būti filotopija o ne oditopija, vietos neapkentimu ir norėjimu begalybės, arba vietoj aletėjos, visos metafizinės tikrovės.

Tokia yra Šliogerio antitechnologijos esmė – meilė daiktiškumui, gyvybei, kuri nesivadovauja neapykantos logika, kuri nužudo kuriantį ir tikrovę statantį principą, kurio norime sujungdami Platono ir Aristototelio modelius ir pasirinkdami, kartu Heideggerio kryptį ir Šliogerio, kur vektorius būtų kompleksinis, turintis ne vieną, bet visas galimybes, kokių tik žmogui reikia. Tokia mažo pradžioje ir didelio pabaigoje posūkio esmė, kuri įveda naują sąvoką, pakeičia apibrėžimą, pasiūlo naują supratimą, išryškina logiką, kuri įdiegiama į tautinę tapatybe, kur savo prote ir sieloje priešinamasi klaidingiems sprendimams, kurie labai viliojantis savo tariamu, fasadiniu įspūdžiu, bet iš tikro – pražūtingi. Toks metafizinis sprendimas, metafizine norinčiai tapti tautai, kuri metafizinė tikru klasikiniu pavidalu, o ne buko scientizmo, taptų didžiuosiuose savo metafizikuose, kurie žino visą jos problematiką ir suka tautą teisinga kryptimi. Ar tuo tikruoju ir vieninteliu turi būti tik Šliogeris, dar turi būti atsakyta, todėl kad jis norėjo lietuvio galvojimui užkrauti per daug didelę naštą, kuris, nestiprus metafizikoje, šios naštos gali nepanešti, nes naujieji žmonės seniai pasiekė kritinę masę, o Šliogerio įtaka formavimo institucijose – per silpna. Filognozijoje siekiama kompromiso, kad judėjimas nepavirtų į ekoradikalistinį primityvizmą. Kaip tai darome? Įvedame antitechnologinį sievos sugebėjimą, kartu su technologiniais, nepropaguojame pilno radikalizmo, technologijos visiško suniekinimo, nes ji tikrovėje turi ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį, net jeigu ir ji tenkina norus, priešingus gamtos dėsniams, įstatymams ir nori žmogaus likimus organizuoti priešiškus metafizinei transcendencijai. Kai suprantame kiek mažai mums davė tikrovė natūraliai, truputį pasiimti patiems, nėra nuodėmė.