Tikrovės aristokratai

Dvidešimtas amžius Europos filosofijos pasaulyje iškėlė pastangą įveikti metafiziką, kuri labiausiai reiškiasi egzistencializme ir buvo Heideggerio pagrindinė mintis. Jo įsitikinimu, metafizika ir pažinimas turi būti pakeisti mąstymu, kuriame atveriama būtis ir tas mąstymas yra netechnologinis ar antitechnologinis. Ši pakraipa filosofijoje pavirto į hermeneutiką. Iki jo dar vienas metafizikos ir platonizmo įveikinėtojas buvo Nietzsche, kuriam labiausiai rūpėjo moralinė metafizikos interpretacija, kurią šis sutriuškino paskelbdamas, kad „dievas mirė“, todėl „viskas leista“. Ir pati anksčiausia šiame atsišakojime vykusi pastanga permąstyti metafiziką, buvo Kanto, paskelbusio, kad metafizika yra pseudomokslas, kuriantis iliuzijas, nuo ko prasideda atsitraukimo metafizikoje etapas, kur suvokus, kad protas nepajėgus pažinti „daikto savaime“ ir kuria tik noumenus, šis buvo priverstas apsigręžti, sugrįžti į prigimtinę savo buveinę, kurią filognozijoje vadiname sumatoriumi. Tuo tarpu Šliogeris siekė metafizikos reformos, sugrąžinant ją prie pačių daiktų, suprantant jo problemą, kaip dialogą su Heideggeriu, kuris norėjo būties namais laikyti kalbą, o Šliogeris – pačius daiktus. Todėl jis savo neometafiziką suprato metakalbos prasme, kaip transkalbą ir transprotą. Paskutinė mada filosofijoje, kurioje paskutiniais šimtmečiais buvo sprendžiamas metafizikos klausimas, pirmą kartą genialiai suproblemintas Kanto, yra transhumanizmas, kuris primena gnostinį transhumanizmą, kuris buvo pirmas dirbtinio žmogaus sukūrimo idėjos variantas. Gnostinis transhumanizmas nuo mokslinio skiriasi tuo, kad gnostikai save perdarinėjo tik prote, o mokslas protą pakeitė tikra dirbtine realybe, sukurta proto.

Matome du egzistencializmo bruožus: norą sukurti antitechnologinį posūkį ir įveikti metafiziką, kuri yra „neišsipildęs ir neišpildomas didysis pasakojimas“, nuvainikuojamas postmodernizme. Ši filosofijos pabaigos stadija sutraukiama į schemą, kurios centre yra vaizdas, fenomenologinis ar kitoks, arba forma, o iš periferijos trikampiu prisijungiamas veiksmas, prasmė ir meilė, kurie yra sujungti su skirtingais antitechnologijos ir metafizikos įveikos variantas. Vaizdo ir proto problema apmąstoma Kanto filosofijoje, kuris sujungia į vieną visumą Platono ir Aristotelio jau aptartą problematiką. Toliau eina Šopenhaueris ir Nietzsche, kurie veiksmą interpretavo kaip valią, kuri dar buvo pilnai technologinė, o metafizikos įveika buvo suprantama kaip kalbos pasaulio kritinis išnarstymas tam, kad būtų nuo metafizikos stabdžio išlaisvinta valia-veiksmas. Po Nietzsches turime Heideggerį, kuris vaizdą jungė su prasme, kuriama meninės, antitechnologinės kalbos, antitechnologinio mąstymo, o metafizika įveikiama todėl, kad ji pažinime įrodo savo nepakankamumą ir buvo sutriuškinta Kanto ir Nietzsches. Todėl Heideggeris atsitraukia į sumatoriaus išeities tašką ir būties atverties ieško oloje, ne iškeliavime iš olos į tikras transcendentines realybes, kur neaišku šviečia saulė ar ne, nes Platono ir Aristotelio teorijose saulės atrodo statiškos, pritvirtintos prie tos vietos, kurioje matosi apšviečiamas tikrovės centras, klepsidros struktūra, arba sątvaras. Ir Šliogeris vaizdą jungia su meile, kuria neometafiziką, bet tik kritikuodamas Heideggerį už tai, kad jis antitechnologizuoja kalbą, kuri yra pagrindinė metafizinių niekšybių istorijoje priežastis.

Taigi turime centre vaizdą ir trikampiu išdėstytą veiksmą, prasmę ir meilę, kurie pilnai ištechnologinami ir metafizikos įveikoje tampa pagrindine antitechnologijos forma: neinstrumentinė meilė, neinstrumentinė prasmė ir neinstrumentinis veiksmas, kuris paverčiamas ritualu, neturinčiu tikslo ir prasmės, išskyrus neinstrumentinį savo objekto iškėlimą, išaukštinimą. Tai tikrai ne nyčiškas veiksmas, tai religinis aktas, kuris garbina ne transcendentinę realybę, bet šiapus dviejų saulių atveriamą vaizdą, kuris yra šviesa ir tiesa. Šitaip paaiškiname kokia buvo metafizikos pradžia Graikijoje ir kokia ji yra pabaigoje, matant jog metafizikos lankstas į tikrą teologinį gnosticizmą, kuris pereina į technloginio gnosticizmo fazę ir galiausiai sugrįžta prie antitechnologijos idėjos. Tai atėniškos metafizikos pakraipos istorija, į kurią neįeina magija, mitologija ir religija, ir parodo prie ko per 2500 metų priėjo graikiškas filosofijos nuotykis. Filosofijos problema buvo ta, kad tapo metafizine, pagal ankstesnes civilizacijos formas, inkorporavo į save gelmės ir begalybės troškimą ir paskendo technologizme, kaip magijoje, mitologijoje ir religijoje. O tikroji filosofija, remiantis naujausia tendencija metafizikoje, yra antitechnologinė. Metafizika kuria technologiją, o filosofiją antitechnologiją, kuri reiškiasi kaip netechnologinė meilė, prasmė ir veiksmas. Kitais žodžiais tariant, technologinės savižudiškos ekspansijos kryžiaus žygis turi būti stabdomas priešingu vektoriumi, antitechnologija, kurią įvedė Heideggeris ir Šliogeris. Tokia yra metafizikos ir filosofijos dėlionė šiuo metu, kur metafizikos populiariausias variantas yra transhumanizmas, kuris veda žmoniją į posthumanistinę būklę, įveikinėjant seną žmogų ir kuriant naują. Tai pradėjo gnostiniai ir kabalistiniai metafizikai, o baigia mokslininkai – problema gerai ištyrinėta Šliogerio filosofijoje.

Dabar turėtume grįžti prie pradžios, prie Platono ir Aristotelio diskusijos, kurioje buvo svarstoma, kur yra tiesa, ar formos atvertyje, kuri vadinama šešėliu, filognozijoje sumatu, ar protu kuriamoje esmėje. Nuo to priklauso ar mes esame platonistai ar aristotelistai, nes Aristotelio logika kreipia prie minties, kad tai forma, o Platono, kad tai idėja. Forma yra individas, individualija, o idėja – universalija. Tai apibrėžiama taip: individas tapatus tik sau, o universalija tapati daugeliui. Ir mes klausiame ar tikrovės fundamentas yra individualija, ar universalija. Sątvare rinkdamiesi vieną ar kitą renkamės daikto formos arba proto viršenybę, kuri pavirsta į mūsų keliamą klausimą, kur yra tiesos vieta – forma ar esmė. Kantišku stiliumi galima atsakyti, kad abejose, nes esmė neatskiriama nuo formos, o ne yra kažkur transcendencijoje, ir tiesa yra ir tai, ir tai, o ne kažkuris variantas atskirai. Šis klausimas svarbus filosofijai todėl, kad tai buvo metafizinės filosofijos pradinė stadija ir svarbi filognozijai, kuri pradeda nuo to, nuo ko pradėjo filosofai ir teologai Atėnuose ir Jeruzalėje. Filognozija sutampa su pradine atėniškos filosofijos stadija, nes ji sujungia formos ir esmės struktūras į vieną junginį, sukurdama formos-esmės sintezę ir savo pagrindinėje šešiakampės pentagramos schemoje rodo, kad turime viršuje tris spindulius kuriuose yra priekinės sąmonės forma-esmė; centrinės sąmonės forma-esmė; galinės sąmonės forma-esmė; apatinių spindulių daiktiškosios hipostratos esmė, koreliuojama su priekine sąmone; gyvybinės hipostratos esmė, koreliuojama su centrine sąmone; ir sielinės hipostratos esmė, koreliuojama su galine sąmone. Hipostratos esmę leidžia suprasti formos, kurios su ja koreliuojamos, stebėjimu, ir proto proveržio, kuris pateikia tos srities esmę ir tiesą.

Ši galimybė pirmiausiai reiškiasi kaip metafizinė technologija. Tačiau jeigu turima Heideggerio antitechnologinė kalba, Šliogerio antitechnologinė meilė ir antitechnologinis, ritualinis veiksmas, ši pabaigos filosofija formos ir esmės sintezę kuria netechnologiškai, ne tam, kad būtų grobiama amo et odi principu, bet kad mąstytojai, nemetafiziniai ir netechnologiniai filosofai, išreišktų savo tikrovės aristokratų prigimtį, kurie nepažeidžia tikrovės būtinosios tvarkos, bet yra iš prigimties apdovanoti galimybe pasemti daugiau tikrovės, todėl čia esantys turtuoliais didesniais už kitus, nes jie turi daugiau tikrovės visomis kryptimis ir visomis galimybėmis. Tai reiškia, kad filognozija išimtinai tikrovės aristokratų užsiėmimas, kurie rodo didesnio horizonto saulės-šviesos-tiesos kompoziciją, nes jų siela yra pakilusi ir labiau priartėjusi prie Aristotelio saulės – pirmojo judintojo. Tai yra, žmogus kaip Platono saulė yra pažangesnės formos, ir paima daugiau Aristotelio saulės esmės savo sumatuose ir sumantuose. Dėl to, reikia stengtis, kad tikrovės aristokratai norėtų rinktis ne technologiją, bet antitechnologinę kryptį savo genialumo realizavimui, nes civilizacijoje transhumanizmui reikalinga galinga atsvara. Tauraus formos ir esmės grožio daiktiškume puoselėjimas, yra vienintelis kelias, kuriuo nori eiti filognozija, neatsisakydama gilinti įžvalgos gelmėse, bet nepaverčiant to gyvybę naikinančia ideologija ir transhumanizmu. Pirmas įvykdytas iššūkis filognozijai, ne mąstyti galingiau, daugiau, plačiau bet naujai, prisidedant prie metafizikos kaip technologijos įveikos projekto ir kuriant tik antitechnologiją. Jeigu nietzschiškas valia-veiksmas ir išlaisvinamas, tai tik tikro civilizacijos išaukštinimo tikslu, ne nežmoniškumo įteisinimui, valiai viešpatauti ar kokio karaliuko užgaidai tenkinti. Žmogus visada lieka laisvas rinktis, ką praleisti, o ko ne, tačiau tam labai svarbu turėti veiksmingą atsvarą ir logiką, kuri nepaleistų vadelių netinkama kryptimi.