Gnostinės akys

Aptarus atėnietiškos metafizkos istorijos bendrą vaizdą, galima pereiti prie filognozijos problemos, kuri su savo 1000 dalių, 1000 metų skale turi būti ne pratęsimas to kas buvo, bet nauja pastanga, kuri skolinasi iš tradicinės metafizikos, bet yra visai kažkas kita. Matome, kad senoji metafizika užsibaigia antitechnologinės nuostatos atsiradimu ir iš viso technologinės metafizikos atsisakymu per metafizikos įveiką. Mano manymu, metafizikos įveikti neįmanoma, įmanoma tik jos atsisakyti. Kodėl tai turi būti daroma, išsakyta daug argumentų, dėl priešiškumo laisvei, gyvenimui, dirbtinumo įvedinėjimo, dėl pavojaus žmogaus išlikimui, dėl žmogaus nesugebėjimo, nusisukimo nuo tikrovės, norų viršijančių galimybes, begalybės sureikšminimo ir pragaro tikrovei. Logika tokia: kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, suprantant kaip laisvę subjekte, o vergovę – objekte. Todėl, supratus kur atvedė atėnietiškas projektas, nusprendžiama nuo jo nusisukti, atsisakyti technologijos, begalybės, pragaro ir pasukti rojaus kryptimi. Visa tai supratę, filognozijoje turime spręsti, kokia ji bus naujos metafizikos atmaina. Tokiame bendrame vaizde, visada yra kraštutiniai variantai ir vidurio kelias, kuris laikomas geriausiu, renkantis tą sprendimą, kokį rinkosi Kantas.

Filognozija, kaip subjektas ateina per dvi skales: technologijos ir antitechnologijos, kurių objektas yra tikrovė. Atskirai technologija sukuria pragarą tikrovei todėl, kad ji yra nepusiausvira, negrindžia santykio lygybės principu, kuriame tikrovė, kaip formos ir esmės sintezė, suvokiama jos visumoje. Tuo tarpu netechnologinis principas nepažeidžia lygybės, pusiausvyros, todėl yra ne pragaro be rojaus objektui principas. Rojaus todėl, kad tai kas pasiekiama su technologiniu metafizikos variantu, su antitechnologiniu padovanojama pačiam objektui, viskas atiduodama, neatimama jo laisvė, jis nenaikinamas, neperdaromas pagal metafizikos kūrėjų užgaidas. Tai reiškia, kad posthumanizme renkamasis kolchidinis variantas, kuris dirbtinumą padaro laisvu, nenaudoja prievartos, nekuria vergovės eros. Iš to seka, kad visos žinios turi būti viešos, kad niekas neturėtų persvaros ir pranašumo, ir visi bendru susitarimu žinotų, kada sustoti, nes pusiausvyros išsaugoti neįmanoma.

Senoji metafizika, ne tik atėnietiško varianto, bet ir kaip visuma, numanoma, kartosis ir būsimojoje filognozijos istorijoje. Prasidėjusi nuo kalbos, senoji metafizika praėjo tokius etapus: magija, mitologija, religija, filosofija, mokslas. Panašiai manome, kad vystysis ir filognozija, kuri praeis tokius etapus:

1) maginė filognozija, kuri bus ankstyvasis karinis scientizmas, kur technologijos bus naudojamos žemosios realybės teorijų pagrindu, ir bus naudojama kaip maginis instrumentas, valdovo ambicijų ir užgaidų tenkinimui; tai technologijos, pralenkiančios įprastą mokslą ir naudojamos spec. tarnybose ir kariuomenėje;

2) pirmo kontakto su nežmogiška, nežemiška civilizacija filognozija, kuri atitinka mitologinę erą;

3) herojinė era, kurioje išskirtinių galių ir sugebėjimų turintys lyderiai, kurs kosmines organizacijas;

4) gyvybinės substancijos supratimo naujo metodo išradimas, kuris išvalys mitologinį šiukšlyną ir įves griežtą proto metodą: gali būti dirbtinio intelekto suklestėjimo etapas, kur lyderis bus dirbtinę sąmonę turintis dirbtinis intelektas;

5) baltojo drakono civilizacija, kuri pasieks mokslinį klasikinį variantą, su geriausiu neregimos tikrovės išraiškos variantu, kuris bus naujos sąmonės formos pagrindu.

Tai atrodo kaip išsivysčiusi transhumanizmo skalė, kurią vysto dabartinis scientizmas, kuris nėra išmokęs senosios ir atėniškosios metafizikos pamokų ir kuria neteisingą civilizacijos vystymosi scenarijų. Filognozija nuo jo skiriasi tuo, kad yra išmokusi metafizikos pamokas ir suvokianti visą civilizacijos trajektorijų modeliavimo mokslą, kurio tikslas sukurti geriausią variantą, išvengti civilizacijos, kuri neišvengiamai vystosi tezė, antitezė ir sintezė principu, kaip mokė Hegelis. Tezė yra nesąmoninga realybė, antitezė, yra sąmoningos realybės atsiradimas, gebančios pažinti tikrovę, ir sintezė, tikrovės ir proto junginys technologijoje. Gali atrodyti, kad antitechnologininis variantas šią logiką turi užbaigti kitaip, nes antitezė yra ne gnostinė, ne pažinimas, todėl civilizacija joje amžinai pasilieka antitezėje, kaip netechnologinės hermeneutinės esmės kūrimas, kaip meilės lauko kūrimas, kaip ritualinio garbinimo veiksmas, kuris objekto neužgrobia leidžia jam būti tuo, kuo jis yra, jį teigia ir įtvirtina. Iš tikro sintezės variantų yra daug ir jie ne vien užgrobimas, laisvės atėmimas ir dirbtinio likimo primetimas. Tai yra pusiausvyrą saugantis sątvaras, kuris pažįsta ne tam, kad į daiktus implantuotų sprogstamus užtaisus, sprogdinančius jų būtį, bet tam, kad atsikleistų jų visą gylį, ir kaip visumą, įkūnytą formoje ir esmėje, apgaubtų meilę, prasme ir garbinimo veiksmu. Taip pažinimas suprantamas tik kaip atidengimas, atodanga. Vien atidengdami tikrovė mes jos nei naikiname, nei pavergiame, mes ją paprasčiausiai pamatome visą, tokią kokia ji yra. Sumatas yra kažkas panašaus į rūbus, kurie pridengia gelmę – filognozijoje jie nurengiami ir transcendencija pamatoma nuoga.

Transhumanizmas nuo filognozijos skiriasi kitokiu požiūriu į formos ir esmės sintezę, kurioje esmė prijungiama prie formos, bet jos nesumaišomos ir natūralus transcendentinis esmės atitikmuo hipostratoje nepakeitinėjamas dirbtine technologija. Kitaip sakant, atidenginėjama tik prigimtinė esmė ir neišradinėjamos dirbtinės esmės, kurios skirtos sukurti naują daiktą. Savo galimybes gerinti iš principo nėra draudžiama, bet nauja esmė, prie natūralios turi būti prijungiama tik laisvu sutikimu ir proto ribose, kad galios augtų nepažeidžiant moralės normų ir sveiko proto ribų. Tai reiškia, kad atskiriama transhumanistinė esmė, kuri yra nauja, prijungianti neesantį dalyką ir yra filognozinė esmė, kuri yra tik paslėptos prigimties atidengimas. Tai reiškia, kad bent pradiniame etape, prieš persidarinėjant į postžmones, turime pilnai suprasti kas esame, ir tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Taip ji atsisako dirbtinumo, teigia laisvę, ir priima išmoktą iš atėnietiškos tradicijos antitechnologijos pamoką ir metafiziką įveikia tik transhumanistinę, nes nori sužinoti tikrovės paslaptį, atskleisti, kas yra tikrovėje žmogus.

Šioje vietoje mes išplečiame susiaurintą materialistinį mokslą ir filosofiją iki to ploto, kuris yra magijoje, mitologijoje ir religijoje, bet sprendžiame šiuos klausimus ne mitologiškai, o naudodami tikrą pažinimo metodą, kuris kuria esmę ne pasakos principu, bet atveria tikrą vaizdą, taip išsivaduojant iš šarlatanizmo prakeiksmo, kuris būdingas pirmoms metafizikos fazėms. Dėl šios priežasties lieka klausimas ar tai galimybės tarp žmogaus Lim ir Inf, pasirinkimas begalinio žmogaus ir begalybės ar paprasčiausiai Lim variantas, kuriame Lim yra be paslėptos, uždengtos dalies, bet esantis šliogeriškame topos, kuris peržengiamas tik tam, kad būtų galima parodyti topos metafizines šaknis, nesiekiant jokios kosminės begalybės. Norime būti ne šiaip matytojai, bet viskamačiai, kur šis „viskas“ tikrovėje nėra jokia begalybė. Taip pat, pamatę šį viską, kiekviename konkrečiame daikte, nesiekiame jo technologizuoti, bet pritaikome egzistencialistinio trikampio principus: pilnas vaizdas, meilė, prasmė, ritualinis veiksmas.

Taip antitechnologinis juodasis drakonas pereina prie baltojo drakono kiekviename daikte, laipsniškai filognozijoje atsiveriant drakono akiai, kurios tikslas su atverta realybe susikurti pusiausvyrą struktūrą, kurioje puoselėjama lygybė tarp atveriančio proto ir atveriamos tikrovės, nekuriant jai pragaro rato. Toks protas pažinime naudoja akių logiką, kurioje į tikrovę neimplantuojami užgrobimo įrankiai, bet ji proto pamatoma esmėje taip, kaip žmogus tikrovę pamato akimis. Tai yra, filognozijoje protas propaguojamas kaip gnostinės akys, kurių tikslas yra pamatyti hipostratą tokiu principu, kokiu Šliogeris siūlo pamatyti pačius daiktus, kurie jam apribojami iki sumatų. Neveltui turime posakį drakono akis, nes drakono protas yra žiūrintis, matantis ir regintis. Vadinasi esmė mums tėra nematoma forma.