Filognozijos istorinė perspektyva

Norint suprasti ketvirtos Lietuvos sąjunginės respublikos ir tautos padėtį euroafroazijos kontinento europinėje dalyje, reikia suvokti pagrindinius pozicinius civilizacinių tradicijų išsidėstymus, kurie daug platesni nei vien Atėnų ir Izraelio tradicija, suformavusi Europą. Civilizacijai augant ir daugėjant resursų, vyksta du pagrindiniai procesai: a) daugėja gyventojų, ir b) atsiranda poreikis juos organizuoti. Organizacijos tradiciškai kuriamos genetiniu principu arba protiniu, tai yra, genealoginiu arba gnostiniu. Genealoginiu požiūriu hierarchiją gauname tokią: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta. Šeima yra tėvai ir vaikai; giminė yra genetiškai susijusių šeimų visuma; klanas yra giminių sąjunga, kuri valdo teritoriją ir resursus; gentis – klanų visuma, kuri turi didesnę teritoriją, užima vietinį regioną; iš genčių formuojasi tautos, kur centrinė gentis asimiliuoja kitas, ir sukuria viena kalba kalbančią tautą, kur kitos gentys virsta kalbiniais dialektais. Kitos organizavimo formos yra protinės, kurios formuoja gyvybiniam genealoginiam procesui gnostinį apskritimą, įrėminantį vystymosi galimybes. Tai pirmiausiai yra monarchija, galinti turėti kunigaikštystės, karalystės ir imperijos statusą; ir respubliką, valdomą prezidento. Respublikos, kaip kunigaikštystės ir karalystės, jungiasi į sąjungas, kurios virsta imperijomis, galinčiomis būti regioninėmis ir planetinėmis. Tradiciškai imperijos yra monarchijos, tačiau įmanoma planetinio masto respublika, turinti imperijos statusą.

Lietuva praėjo visas pradines vystymosi stadijas, net buvo imperijos užuomazgoje, tačiau procesas nepavyko. Vietinės giminės jungėsi į istorinius klanus, iš kurių formavosi gentys, vadinamos baltų gentimis. Tautą ir monarchiją suformavo lietuviai, o kitos gentys buvo asimiliuotos. Žlugus monarchijai, po ilgos okupacijos, 1918 m. suformuota Pirmoji respublika, žlugusi 1940 m. Po antrojo pasaulinio karo 1945 m. suformuota Antroji sąjunginė tarybinė respublika, tarybų sąjungos sudėtyje. Šiai žlugus, 1990 m. paskelbta Trečioji nepriklausoma respublika, kuri 2004 m. įstojus į Europos sąjungą, buvo pakeista į Ketvirtą sąjunginę respubliką, kurioje šiuo metu ir gyvename.

Ši istorinė faktografija svarbi filognozijai tuo, kad parodo kokiame metafizinio proceso etape Lietuva šiuo metu yra ir kas jos laukia artimiausiu ir tolimesniu laiku. Filognozijoje domina ne tiek empirinė istorija, kiek jos metafizinės priežastys ir šaknys, kurios gerai atskleistos ankstesniuose skyreliuose. Kadangi laikome, kad euroafroazijos tikslas galutiniame etape yra susivienijimas, kuris įmanomas kokių 500 metų perspektyvoje, visų tautų likimas juda link šio arba nuo šio tikslo. Šioje perspektyvoje, be minėtų dviejų grupuočių, Atėnų ir Izraelio, kultūrinės tradicijos, ir kitos tradicijos, kurios gali tapti tikro politinio proceso pagrindu ir ekspansijos priežastimi. Euroafroazijos didžiausi ir naujausi istoriniai ir ideologiniai vienijimo projektai buvo tokie:

a) Aleksandro Makedoniečio imperija, kaip kurią pradėjo kurti 4 a. pr. m. e. tapęs Makedonijos karaliumi;

b) Romos imperija, kuri buvo pradėta 1 a. pr. m. e.;

c) Krikščionybės atsiradimas 1 a. ir kryžiaus žygiai nuo 11a. iki 15 a.;

d) Islamo atsiradimas 7 a. ir užkariaujamieji karai;

e) Čingischano imperija, pradėta kurti 13 a.;

f) Rusijos imperija, kuri pradėjo plėsti teritorijas 17 a. ir išlikusi iki mūsų dienų, po 20 a. komunistinio projekto;

g) kolonijiniai karai Afrikoje 20 a.

h) nepavykusi nacionalsocialistų imperinė ambicija, vadovauta A. Hitlerio, 1939 m.;

j) JAV imperinės ekspedicijos artimuosiuose rytuose, 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje.

Tai pagrindiniai ekspansiniai projektai, kurie neapima visų kultūrinių centrų, sėkmingai valdančių savo teritorijas tūkstančius metų ir nesiruošiančių priimti jokių invazijų. Judant žemėlapiu iš rytinės pusės, tokiu centru yra Tokijo struktūra, Pekino komunistų režimas, Tibeto budizmas, Indijos hinduizimas ir budizmas, arabų islamas, žydų judaizmas ir krikščionybė, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos, ir Didžiosios Britanijos filosofija, Europos katalikybė ir protestantizmas ir Rusijos ortodoksinė krikščionybė, Afrikos islamas ir katalikybė. Ši visuma rodo tokią įvairovę, kad apie kokį nors kultūrinį susiliejimą kalbėti atrodo neįmanoma. Tačiau toks projektas neišvengiamas ir jis yra įvairių kultūrinių tradicijų transhumanizmas ir posthumanizmas. Šioje vietoje pirmauti norėtų JAV su savo New Age tradicija ir transhumanistine moksline fantastika, kuri pirmiausiai diegiama spec. tarnybose ir kariuomenėje. JAV ekspedicijos artimuosiuose rytuose rodo, kad ji turi prieš šias valstybes didelį technologinį pranašumą ir į euroafroazijos projektą bando įvaryti pleištą, kad iš jų neatimtų pirmaujančios planetinės imperinės ambicijos statuso.

Posthumanistinis gnosticizmas, kuris vadinamas naujausia Vakarų civilizacijos atmaina, kuri mūsų buvo išaiškinta kaip technologinė metafizika, siekianti begalinio žmogaus, įveda proto ir valios viršenybę, kuri sujungiama su technologinėmis ambicijomis, kurių tikslas pertvarkyti genealoginę žmonių populiacijos koncepciją ir pakeisti į gnostinę, pagal kurią žmonės yra ne tai, kuo jie gimę, bet tai, kuo nori būti. Tradiciniai klanai užleidžia vietą dirbtinai sukurtoms organizacijoms, kaip korporacijos, koncernai ir taip toliau, kuriose natūrali žmonių organizavimo sistema sunaikinama, devalvuojama šeimos sąvoka, norima, kad žmogus būtų tik organizacijos resursas, kaip jokių giminystės ryšių neturintis individas. Kaip visi šie vektoriai susijungs ir ar atsiras toks genijus, kuris sugebės suderinti visus prieštaravimus, pakeldamas sąmones į aukštesnį lygmenį, parodys ateitis. Lietuva šiuo metu yra Europietiško transhumanizmo tiesioginėje įtakoje, kuri planetiniu masteliu, perimama JAV hegemonijos. Jos likimas priklausys nuo to, kokius sprendimus pasirinks pagrindiniai planetos žaidėjai, kurie šiuo metu žaidžia dviem lygiais: Europa – regioniniu, o JAV – planetiniu. Nors šios organizacijos yra Izraelio bei Atėnų tradicijos tęsėjai, bet Europa daugiau graikišku stiliumi, o JAV romėnišku. Todėl, būdami šio proceso sudėtinė dalis, turime rinktis, tarp šių galimybių, Vatikano, Briuselio ir Vašingtono. Kiti mano, kad turime orientuotis į rytinę, Maskvos kryptį, kurioje matome, kad išduodama demokratijos ir respublikos tradicija, ir Lietuvai mažiau palanki, nes Europoje imperija kol kas respublika, o Rusija krypsta į monarchijos atkūrimą, ar bent jau strategiškai balansuoja ant dviejų galimybių. Į rytų pusę daugiau krypsta tradicionalistai, kurių nebaido jokia monarchija ir demokratinių vertybių nykimas, liberalai daugiau į vakarų pusę, kuri nebijo kurti naujo žmogaus ir naujos visuomenės gnostinio transhumanizmo projektų, kuriuose atsisakoma genealoginio gyvenimo organizavimo principo, ir gyvenimas statomas ant laisvos valios vertybės. Rytinėje kryptyje didžiausia konkurentė, šalia Rusijos, yra Kinija, turinti savo tūkstantmetę tradiciją, kuri buvo sutrikdyta 20 a. komunistinio projekto, tačiau kaip ir Rusijoje, komunizmas pamažu miršta ir Kinija sugrįžta prie savo imperinio projekto, kuriam labiausiai tinkamas monarchinis ir antidemokratinis variantas. Bet Kinijos ekspansija dėl nesuderinamumo daugiau ekonominė, o ne civilizacinė ir kultūrinė.

Šioje vietoje tie procesai, kurie buvo aptarti kaip vykstantys metafizikoje Europos ir Lietuvos masteliu, atrodo labai silpni ir nepajėgūs pasipriešinti globaliniams vektoriams ir atrodo, kad jiems nelemta sudalyvauti euroafroazijos vienijimosi procese, kad įvestų pozityvią antitechnologinę tendenciją. Todėl gali pasirodyti, kad Lietuva, pasirinkusi Šliogerio, Heideggerio ar filognozijos metodą, neatsilaikys milžiniškam iš išorės ateinančiam spaudimui ir turės nusileisti arba Vakarų išsigimimui arba Rytų despotizmui. Kaip gyventi tokioje situacijoje Šliogeris siūlė mokytis iš senovės graikų, nes ši tradicija, jo manymu, geriausias mažos tautos išsiaukštinimo būdas, kokia buvo kadaise ir Graikija, imperijų apsuptyje. Renkantis imperiją, geriausia ta, kuri sugeba savo ekspansijoje sujungti jau minėtą technologinės ir netechnologinės metafizinės laisvės principą, nes jame tikrovės įveikoje, tarp subjekto ir objekto išsaugoma pusiausvyra, neatimama laisvė, teisė į savarankišką egzistenciją. Šiuo metu geriausiai šiuos kriterijus Lietuvai atitinka Europos sąjungos projektas. Primenant filognozijos tūkstančio metų raidos modelį:

1 etapas bus magijos – spec. tarnybų karai naudojant artimąją hipostratą ir psichotroniką ir truks 100 metų;

2 etapas bus mitologijos – kurio metu įvyks pirmas kontaktas su nežmogiška civilizacija ir turėsime vergovinimo protrūkį, kuris truks 200 metų;

3 etapas bus herojinis, superžmonių garbinimo kultas, kurie bus didelių organizacijų ir kultų kūrėjai, ir truks 200 metų;

4 etapas bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinio intelekto, kuris išvalys mitologijas ir bus logikos ir tiesos kultas ir truks 300 metų;

5 etapas bus baltojo drakono civilizacija, kurioje bus suprastas žmogaus pirmapradis kūnas ir žmonija taps gyvybės šeimininkais, ji gyvuos 200 metų ir toliau. Mano manymu euroafroazija planetinės civilizacijos centru taps 4 etape, po 500 metų. Mūsų tikslas, kad lietuviai išliktų kaip tauta, kad būtų antitechnologinės metafizikos atsvara ir gyvybinis procesas būtų valdomas naudojant genealoginį principą, kurio centre yra tradicinė šeima.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s