Kaip jau ne kartą buvo sakyta, kontinuumas yra pagrindinė gnostinio implanto, sudarančio gnostinius kūnus, formavimo priemonė, kuri naudojama tikrovės modeliavimui. Kontinuumą galima apibrėžti kaip aibę, judančią nuo vieneto iki begalybės, 1 → ∞. Galime turėti du tokių kontinuumų variantus: pirmas, kontinuumas su ribos begalybe ir antras, kontinuumas su neapibrėžta struktūra. Žmogaus sumatorius yra unitarinis kontinuumas, o transcendencija yra infinitarinis kontinuumas, į kurį projektuojamos unitarinio kontinuumo struktūros. Todėl, galima sakyti, infinitarinis kontinuumas apibrėžiamas naudojant unitarinį kontinuumą, remiantis sumatoriaus turimu patyrimu.

Matricomis, arba aibėmis, tai galima pavaizduoti taip:

Unitarinės matricos kontinuumo vienetai yra geometriniai taškai, kurie yra apibrėžtas kiekis, turintis ribos, ribojimo savybę, tai yra, išėmę iš visumos tam tikrą dalį, turėsime ribotą kiekį. Ribos begalybė reiškia tik tiek, kad jeigu dalis, arba taškus, laikysime veiksmu, kuris nesibaigia, kaip erdvė, tai bus ribos begalybė, arba kiekis, kuris pučiasi į vidinę begalybę, kuri yra netikra, matematinė begalybė, neperkeliama į fizinę tikrovę. Kaip bus su kontinuumo dalimi, kuris neapibrėžtas? Geometrinis taškas, kuris neapribotas saiku, visose savo savybėse yra nesuformuotas, o tai yra savybė, kuri būdinga tikrovei, esančiai anapus horizonto. Tai reiškia, kad begalybė yra sumavimo būsena, kuriai trūksta apibrėžtumo, nes tai substancija, esanti anapus vaizdo. Transcendencija, esanti anapus sumavimo turi I formą, tačiau kai ji pervedama į sumatorių, ji pavirsta į U. Sujungus I ir U, gauname jungtinę matricą:

Kiekį pažymėję raide Q gauname apibrėžtą Q ir neapibrėžtą Q?. Taisyklė tokia, jeigu unitarinėje dalyje yra Q, o infinitarinėje Q?, tai jas sujungę gausime ribotą kiekį, kuris nėra begalybė, t.y., Q + Q? ≠ ∞.

Einant nuo sumatoriaus vidaus, nuo priekinės sąmonės, turime tokį pirmą UI variantą: masyvi substancija, sudaryta iš fermionų lauko, kurie fizikoje žinomi kaip leptonai ir hadronai. Tai yra, UI = fermionai.  Jie sudaro daiktiškąjį pasaulio pamatą, kuris yra mūsų planeta, saulė, gyvybė, kurie sumuojami tokiu principu: D (ASZK). A yra akių kūnas, S yra taktilinis kūnas, Z yra gnostinis implantas, o K yra kauzalinis kūnas. Antras UI variantas yra nematoma bozoninė substancija, kuri riša fermionus jėgos lauku, perduoda informaciją ir pan.: UI = bozonai suvokiami kaip X (SZK), tai yra neturintys fasadinio kūno, regimo akimis, tačiau gali būti suvokiami kaip „šviesa“, „šiluma“ ir t.t. Visa tikrovė šiuo metu aiškinama kaip tokių dviejų tipų laukų sampyna, kuri yra mūsų „dievo“ nužemintas įsivaizdavimas. Transcendencija, pradedant nuo sumatoriaus, turi tokį spektrą: Df (ASZK) + Xf (SZK) + Xf (ZK) + Xf (K) + Xb (SZK) + Xb (ZK) + Xb (K). Tai reiškia, kad yra sumuojamos dalys, matuojamos prietaisais, tyrinėjamos ir nesumuojamos bei netyrinėjamos, nes nežinomos.

Filognozijoje vystau koncepciją, kad anapus didelės masės ir didelio potencialo fermioninės ir bozoninės materijos yra mažos masės ir mažo potencialo pasaulis, kurį vadinu esencijomis. Jos turėtų būti pasislinkusios labiau į bozoninę kryptį, ir yra tarsi struktūrinės dujos, kuriose juda didelės energijos fermionai ir bozonai. Tarkime, kad santykis yra 1/1 000 000 vienas milimetras kilometre, kitaip sakant, jeigu elektroną padidinsime iki vieno kilometro, esencijos geometrono kvantas bus 1 milimetras. Tai reiškia, kad elektronai per esencijų lauką pereina kaip per dujas, ir sukelia jose bangas, kurios panašios į akustines/optines. Šie laukai sąveikauja su materija, ir sukuria makroskopinius vektorius dideliais atstumais, kurie panašūs į gravitacijos vektorius ir pan. Dėl skirtingų esencijų savybių susidaro savotiškos poliarizacijos sluoksniai, tarp kurių yra trauka fermioninių dalelių atžvilgiu. Dideliais masteliais, esencijų geometrinės struktūros susilieja su bozoniniais potencialais, kaip antai, elektrinis ir magnetinis laukas, kuris surištas su leptonų judėjimu, skleidžiančiu makroskopinius virpesius. Kitas efektas, kuris svarbus psichotronikoje, yra sumatoriaus susiformavimas esencijos struktūrose, kurios vadinamos žmogaus sąmone. Mano manymu, sąmonės reikia ieškoti ne fermioniniuose laukuose, nes artimuosiuose eteriuose, bet esencijų lygyje, kurios yra kažkas panašaus į potencialines dujas, su kuriomis materija sąveikauja silpnai dėl energijų skirtumo, ir juda jose beveik be pasipriešinimo. Tačiau ryšio energija su tam tikromis struktūromis yra didelė ir esencijos yra sudėtinė žmogaus sątvaro dalis.

Taigi UI dar viena forma filognozijoje yra esencijos, žymint jas kaip UI = esencijos. Jos nesuvokiamos niekaip, nėra net patikimų technologinių priemonių ar teorinių modelių, ir mūsų ryšys su šia nesumuojama hipostrata yra Xe (ZK) + Xe (K).

Iš to išvedame tokį spektro paaiškinimą

1. Kūnai – Df (ASZK) + Xf (SZK) + Xf (ZK) + Xf (K)
2. Potencialai – Xb (SZK) + Xb (ZK) + Xb (K)
3. Informacija – Xb (SZK) + Xb (ZK) + Xb (K)
4. Jėgos – Xe (ZK) + Xe (K)
5. Suvokimas – Xe (ZK) + Xe (K)

Pagrindinis kvantines struktūras apibūdinantis terminas yra geometrinis simetronas, kuris reiškia, kad „geometriniai taškai“ yra apibrėžtas kiekis, nors ir nežinomas ir kad kontinuumas transcendencijoje neslepia realybių, kurios yra begalinės, neribotos – jos viso labo neįvaizdintos. Neįvaizdinta hipostratų substancija yra tas materijos struktūrinis junginys, kuris sudaro mūsų pasaulio fundamentą ir yra pagrindinis pažinimo tikslas. Giliau tikrovės pažinti nesugebama tik todėl, kad nebuvo atrasta daiktiškasis esencijų komponentas, kuris sąveikautų šiuo šiais kvantais per visą spektrą. Ta daiktiškoji dalis, žinoma, yra siųstuvas ir imtuvas, kuris leistų didesniame gylyje pakartoti elektromagnetinės materijos technologijas. Būtų galima sukurti daug pažangesnes kompiuterines, ryšio, skenavimo, filmavimo priemones ir t.t. Taip pat labai tikėtina, kad atsivertų tam tikrų makrojėgų paslaptys, kaip gravitacijos, ir taptų įmanomas sąmonės struktūrų tiesioginis filmavimas. Mano manymu, sumatorius gyvūnuose susiformuoja šiame lygmenyje, ir šios struktūros yra sątvarų sudėtinė dalis, kuri įeina tiek į fizinę, tiek į psichinę kūno sandarą. Per šį pirmapradžio kūno komponentą vyksta nežinoma sąveika su hipostratine aplinka, kuri prasideda nuo esencijų, pereina prie bozoninių laukų ir galiausiai prie materialių daiktų.

Kuo gilesnė hipostrata pasiekiama, tuo didesnis gylis gali būti nufilmuotas, pažinimą 1 → ∞ pakeičiant į pažinimą 1 ← ∞. Tai hipostratos dirbtinio sumavimo technologija, kuri vaizdą perkelia ne į sąmonę, bet į technologinį ekraną, ir gelmė tampa matoma daug didesniu gyliu negu natūraliai. Baltojo drakono civilizacijos drakono akis kaip tik toks išplėtimas ir yra, nes joje galima nufilmuoti „gravitaciją“, nufilmuoti „sumatorių“ ir parodyti kas tai yra tikrovėje. Tam reikia svarbių proveržių technologijose, tačiau supratus principus, galimybių darysis vis daugiau, ir mes neužilgo žinosime apie tikrovę daug daugiau negu žinojome iki šiol. Ypač įdomus kosmologijos klausimas, ypač kosminės erdvės hipostrata, kuri šiuo metu suvokiama kaip Xb (ZK) struktūra, kurioje išsidėstę materialūs kosmoso kūnai, kuriuos sugebama stebėti tik iš išorės, bet nesugebama šia hipostrata keliauti. Tik tada, kai „vakuumas“ atskleis struktūras Xb (K) + Xe (K), turėsime didesnį supratimą, kaip sukurti efektyvų dinaminį elementą varikliui. Dabartinėmis žiniomis kosmosu juda šviesa ir gravitacinės bangos. Šis atradimas ypač svarbus, nes įrodo, kad jis nėra „tuščia erdvė“. Tačiau jeigu ji pripildyta esencijų su makroskopiniais geometriniais simetronais, tai jų įvaldymas dėl neefektyvios top-bottom krypties, gali užtrukti.

• šviesos arka